CP v2

Tag: Dašis

  • Į vandenį įdėkite 3 prieskonius: boba valgysite be pilvo pūtimo ir sunkumo jausmo

    Boba daug kas vertina dėl skonio ir maistingumo, tačiau po jo neretai pasireiškia pilvo pūtimas ar sunkumo jausmas. Taip nutinka todėl, kad šiose ankštinėse daržovėse yra oligosacharidų – angliavandenių, kurių organizmas ne iki galo suvirškina plonojoje žarnoje.

    Nesuvirškintos medžiagos patenka į storąją žarną, kur jas skaido bakterijos, o šio proceso metu susidaro dujos. Dėl to kai kuriems žmonėms boba tampa ne tik sezono skanėstu, bet ir nemalonių pojūčių priežastimi.

    Virtuvėje dažnai pasiteisina paprastas sprendimas: verdant bobą į vandenį įberti krapų, dašio ir kmynų. Šie prieskoniai tradiciškai siejami su virškinimo komfortu, nes jų eteriniai aliejai gali padėti mažinti spazmus ir pernelyg intensyvią fermentaciją.

    Krapai suteikia gaivų aromatą ir dažnai pasirenkami būtent ankštiniams patiekalams, o dašis laikomas vienu klasikinių prieskonių, derančių su pupelėmis ir žirniais. Kmynai taip pat plačiai naudojami virškinimą „palengvinančiuose“ patiekaluose, ypač kai norima sumažinti dujų kaupimąsi.

    Ruošiant bobą verta prisiminti ir kelias papildomas taisykles: pervirinti nereikėtų, nes per minkštas boba kai kuriems žmonėms gali būti sunkiau toleruojamas. Taip pat naudinga jį gerai nuplauti, o jautresnį virškinimą turintiems žmonėms pradėti nuo mažesnės porcijos.

    Kaip išsivirti bobą

    Pirmiausia bobą suberkite į dubenį, užpilkite šaltu vandeniu ir kelis kartus perplaukite. Tada į puodą įpilkite vandens ir užvirkite, o kai vanduo stipriai kunkuliuos, įberkite druskos, kmynų ir džiovinto dašio.

    Suberkite bobą į verdantį vandenį ir virkite apie 10–15 minučių, priklausomai nuo grūdų dydžio ir šviežumo. Likus kelioms minutėms iki pabaigos sudėkite smulkintus krapus, kad išlaikytų aromatą, o išvirus bobą nukoškite ir patiekite dar šiltą.

    Kada verta pasitarti su gydytoju?

    Jei pilvo pūtimas, skausmas ar kiti virškinimo sutrikimai kartojasi dažnai, pasireiškia net ir mažomis porcijomis arba atsiranda papildomų simptomų, verta pasitarti su gydytoju. Kai kuriais atvejais tai gali būti susiję su jautresniu žarnynu, maisto netoleravimu ar kitomis virškinamojo trakto būklėmis.

  • Perki czubrycą kaip žolele? Šios „prieskonio“ sudėties detalės gali nemaloniai nustebinti

    Czubryca daugeliui asocijuojasi su žolelių prieskoniu, kuris akimirksniu suteikia patiekalams Balkanų virtuvei būdingą aromatą. Tačiau pirkėjai dažnai nustemba sužinoję, kad skirtingose šalyse šis pavadinimas reiškia ne tą patį.

    Bulgarijoje „čubrica“ paprastai yra tiesiog kalninis čiobrelis giminaitis – kalninis dašis, dažniausiai parduodamas kaip viena žolelė. Tuo metu Lietuvoje ir kitose regiono rinkose po tuo pačiu pavadinimu dažnai slepiasi jau paruoštas mišinys, kuriame žolelės sudaro tik dalį, o skonis ir paskirtis gali smarkiai skirtis.

    Kodėl skonis toks intensyvus?

    Pagrindinį aromatą mišiniui suteikia dašis: jo eteriniuose aliejuose dažniausiai minimi karvakrolis ir timolis, randami ir raudonėlyje bei čiobrelyje. Šie junginiai siejami su ryškiu, šiek tiek aštriu ir šildančiu prieskonių profiliu, todėl net maža žiupsnelis gali pakeisti visą patiekalą.

    Laboratoriniai tyrimai rodo, kad tokie junginiai gali slopinti kai kurių mikroorganizmų augimą, todėl istoriškai panašūs prieskoniai buvo vertinami ir dėl praktinių savybių virtuvėje. Vis dėlto kasdienėje mityboje didžiausią reikšmę turi ne pažadai, o reali sudėtis ir kiekiai.

    Žalia ar raudona: kur skirtumas?

    Dažniausiai prekyboje pasitaiko dvi mišinio kryptys. Žalioji versija paprastai būna švelnesnė: be žolelių joje dažnai yra česnako, svogūno, džiovintų žalumynų, todėl ji labiau tinka kiaušiniams, varškei, salotoms ar sumuštiniams.

    Raudonoji versija dažniausiai turi saldžiosios ar aštriosios paprikos, kartais ir aitriosios paprikos, todėl skonis tampa intensyvesnis, aštresnis. Tokia čubryca dažniau derinama prie mėsos, troškinių, pomidorinių patiekalų, o kai kurie gamintojai sudėtyje naudoja ir šiek tiek kukurūzų miltų, kad mišinys mažiau sukibtų.

    Didžiausia rizika slypi ne žolelėse

    Didžiausias skirtumas, kuris lemia ir sveikatos aspektus, dažnai yra druska. Jei etiketėje druska nurodyta pirmuoju numeriu, tai reiškia, kad jos mišinyje yra daugiausia pagal svorį, o žolelės ir kiti priedai sudaro mažesnę dalį.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną neviršyti 5 gramų druskos, tai yra maždaug lygus arbatinis šaukštelis. Prieskonių mišinį, kuriame druskos daug, lengva perdozuoti net nepastebint, ypač jei patiekalas dar papildomai pasūdomas.

    Kita dažna mišinio sudedamoji dalis yra ožragė, suteikianti atpažįstamą, šiek tiek riešutinį ir kartoką poskonį. Tyrimuose ožragė siejama su tam tikrais poveikiais cholesterolio ir trigliceridų rodikliams, bet prieskonių mišinyje jos kiekiai paprastai yra per maži, kad būtų galima tikėtis analogiško efekto.

    Kaip vartoti, kad nenusiviltumėte?

    Praktinė taisyklė paprasta: čubrycą verta vertinti kaip prieskonių mišinį su druska, o ne kaip gryną žolelę. Jei ją naudojate, patiekalo atskirai dažnai nebereikia sūdyti, o vienai porcijai paprastai pakanka nedidelio kiekio.

    Norint tikslesnio skonio ir mažiau druskos, verta rinktis gryną, maltą dašį ar kitą pagrindinę žolelę be priedų ir mišinį susikurti namuose. Aromatą taip pat lemia laikymas: sandarus indas, tamsa ir sausuma padeda ilgiau išsaugoti eterinius aliejus, o atidarytą pakuotę geriausia sunaudoti per kelis mėnesius.

    Czubryca gali tapti puikiu būdu paįvairinti kasdienius patiekalus, ypač ankštinius ar troškinius. Tačiau prieš perkant verta perskaityti etiketę ir įsitikinti, ar tai žolelė, ar druskingas mišinys, kurio sudėtis skirtingų gamintojų gali gerokai skirtis.