CP v2

Tag: Daugiametės gėlės

  • Beveik nesunaikinamos „didžiosios ramunės“: gražiausios margeryčių veislės ir auginimo klaidos

    Beveik nesunaikinamos „didžiosios ramunės“: gražiausios margeryčių veislės ir auginimo klaidos

    Kas iš tiesų yra margerytė

    Margerytė – liaudiškas pavadinimas, kuriuo dažniausiai vadinami jastrūnų (Leucanthemum) genties augalai, ypač jastrūnas paprastasis. Dėl baltų žiedlapių ir geltono viduriuko ji neretai painiojama su ramune, tačiau tai kitas augalas.

    Šis daugiametis astrinių šeimos augalas paprastai užauga apie 30–60 cm, o veislės gali siekti ir iki 90 cm. Žiedynai primena dideles „stokrotkas“, dažniausiai 3–8 cm skersmens, o žydėjimas įprastai tęsiasi nuo birželio iki rugsėjo.

    Veislės, kurios atrodo įspūdingiausiai

    Tarp populiarių veislių dažnai minima „Alaska“ – aukštesnė, gausiai žydinti ir tinkama skynimui. Jai būdingi ryškiai balti žiedai su geltonu centru, todėl ji dažnai pasirenkama klasikiniams gėlynams.

    Ieškantiems įdomesnės formos verta atkreipti dėmesį į pusiau pilnavidures veisles, tokias kaip „Real Glory“ ar „Luna“, kurių žiedai atrodo puresni. Kai kurios gelsvų atspalvių veislės, pavyzdžiui „Goldfinch“, žydėdamos gali šviesėti ir vėliau pabąlti.

    Kaip auginti sode ir vazone

    Margerytėms labiausiai tinka saulėta vieta ir derlinga, laidžiai vandeniui praleidžianti dirva, kurios reakcija neutrali arba šiek tiek šarminė. Jos gana ištvermingos ir gali augti prastesnėje žemėje, tačiau užmirkimas yra viena dažniausių nesėkmių priežasčių.

    Laistyti reikėtų saikingai: šie augalai geriau pakelia trumpą pradžiūvimą nei perlaistymą. Sode patogu sodinti paliekant apie 30–40 cm tarpus, o vėjuotose vietose aukštesnėms veislėms gali prireikti atramų.

    Auginant vazone svarbu rinktis indą su drenažo skylėmis ir įrengti drenažo sluoksnį, kad vanduo neužsistovėtų. Paprastai rekomenduojama bent 20–30 cm skersmens talpa, o karštomis dienomis vazonuose esančias margerytes tenka laistyti dažniau.

    Ko nedaryti, kad žydėtų ilgiau

    Norint prailginti žydėjimą, verta reguliariai iškarpyti nužydėjusius žiedus – taip augalas mažiau energijos skiria sėkloms ir dažniau formuoja naujus žiedynus. Jei margerytės po kelių metų pradeda menkiau žydėti, dažnai padeda kerų dalijimas ir atjauninimas.

    Tręšti galima saikingai, ypač pavasarį, tačiau persistengus azotu augalas linkęs auginti lapiją, o ne žiedus. Dar viena klaida – nuolatinis laistymas „iš įpročio“, ypač sunkesnėje dirvoje, nes tuomet didėja šaknų ligų rizika.

    Gėlynuose margerytės ypač gražiai dera su levandomis, šalavijais ar kitais panašiu metu žydinčiais augalais, o natūralesniam vaizdui tinka šalia dekoratyvinių žolių. Dėl nektaro ir žiedadulkių jos taip pat yra palankus pasirinkimas apdulkintojams.

  • Kuklikai žydi iki rudens ir patys užgožia piktžoles: kodėl sodininkai juos dievina?

    Kuklikai žydi iki rudens ir patys užgožia piktžoles: kodėl sodininkai juos dievina?

    Kuklikai, botanikoje žinomi kaip Geum, pastaraisiais metais vis dažniau atrandami kaip patikimos daugiametės gėlės gėlynams ir natūralistiniams želdynams. Jie vertinami dėl ilgo žydėjimo, tvirtų kerų ir gebėjimo greitai uždengti dirvos paviršių, todėl piktžolėms lieka mažiau vietos.

    Dauguma kuklikų veislių pražysta pavasario viduryje ir, priklausomai nuo oro bei priežiūros, žydi iki vasaros pabaigos ar net ankstyvo rudens. Ilgesnį žydėjimą dažnai padeda išlaikyti nužydėjusių žiedynų šalinimas, nes augalas skatina naujų žiedų formavimą.

    Kuklikų žiedų spalvų gama plati: nuo geltonos ir oranžinės iki persikinės, rožinės ar sodriai raudonos. Dėl to juos lengva derinti tiek kaimiško stiliaus, tiek moderniuose gėlynuose, o kompaktiški lapų kerai tvarkingai atrodo ir tada, kai žiedų mažiau.

    Kur ir kaip geriausia auginti?

    Dažniausiai kuklikams tinka saulėta arba pusiau pavėsinga vieta, o geriausiai jie auga derlingoje, laidžioje ir vidutiniškai drėgnoje dirvoje. Nors tai nereiklūs augalai, užmirkimas jiems kenkia, todėl sunkesnėse dirvose praverčia drenažas arba purenimas, kad vanduo neužsistovėtų.

    Pirmuosius metus po pasodinimo kuklikus verta laistyti reguliariau, ypač sausros metu, kad šaknys gerai įsitvirtintų. Vėliau jie dažniausiai tampa atsparesni trumpalaikiam drėgmės trūkumui, tačiau ilgai trunkant sausroms papildomas laistymas padeda išlaikyti vešlesnį žydėjimą.

    Natūrali pagalba prieš piktžoles

    Kuklikai formuoja gana tankius kerus, kurie dengia dirvos paviršių ir taip mažina piktžolių dygimo galimybes. Šis efektas ypač pastebimas, kai augalai sodinami grupėmis, paliekant nedidelius tarpus, kad per sezoną jie galėtų susiglausti ir sukurti vientisą želdinio „kilimą“.

    Toks sprendimas praktiškas ir dėl priežiūros: mažiau atvirų dirvos plotų reiškia mažiau ravėjimo, o gėlynas ilgiau išlieka tvarkingas. Be to, natūralistinių želdynų tendencijose vis dažniau siekiama rinktis daugiametes gėles, kurios su metais sutvirtėja ir reikalauja mažiau nuolatinio darbo.

    Atsparumas ir ką verta stebėti

    Kuklikai paprastai laikomi pakankamai atspariais, tačiau, kaip ir daugelis sodo augalų, jie nėra visiškai „nepažeidžiami“. Per drėgnose vietose gali didėti grybinio puvinio rizika, o pavasarį ar vasaros pradžioje kartais pasitaiko amarų.

    Taip pat verta stebėti šliužus, ypač jei gėlynas drėgnesnis ir tankiai apželdintas. Laiku pastebėjus pažeidimus, dažniausiai pakanka paprastų priemonių ir priežiūros korekcijų, kad kuklikai išliktų sveiki ir ilgai džiugintų žiedais.

  • Gegužę sodinate gėles? Pamirškite pelargonijas – 5 augalai, kurie žydi patys ir ilgai

    Gegužę sodinate gėles? Pamirškite pelargonijas – 5 augalai, kurie žydi patys ir ilgai

    Gegužė daugeliui yra aktyviausias metas atnaujinti balkonus, terasas ir gėlynus, tačiau skubėti neverta. Lietuvoje iki vėlyvų pavasario šalnų rizika išlieka, todėl jautresnius augalus saugiausia sodinti tik orams stabiliai atšilus, o vazonus pirmomis naktimis prireikus pridengti. Būtent todėl vis daugiau žmonių renkasi ne klasikinius, o atsparesnius ir mažiau priežiūros reikalaujančius augalus.

    Įprastas pasirinkimas, pavyzdžiui, pelargonijos ar kai kurios svyrančios petunijos, gali pareikalauti reguliaraus laistymo, tręšimo ir nužydėjusių žiedų šalinimo, kad žydėjimas nesustotų. Alternatyva yra augalai, kurie geriau toleruoja trumpalaikes sausras, mažiau nukenčia nuo lietaus ir ilgiau išlieka dekoratyvūs net tada, kai sodui galite skirti mažiau laiko.

    Ilgai žydintys ir atsparūs pasirinkimai

    Jei patinka aukšti, į viršų kylantys žiedynai violetiniais ar melsvais atspalviais, vietoj trumpaamžių ir amarų dažnai puolamų lubinų verta pasvarstyti apie baptisiją. Tai daugiametis augalas, kuris su metais suformuoja tvirtą kerą, gerai pakelia sausesnius periodus dėl gilesnės šaknų sistemos ir paprastai nereikalauja intensyvaus tręšimo. Žydėjimas dažniausiai pasirodo pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje, o pats augalas vienoje vietoje gali augti ilgai.

    Vazonams ir kabinamiems krepšiams patogus pasirinkimas yra kalibrachoja, dažnai vadinama milijonu varpelių. Ji gausiai žydi smulkiais žiedais ir paprastai pati nusimeta peržydėjusius žiedelius, todėl nereikia nuolat skabyti. Tinkamai laistant ir periodiškai patręšiant, spalvinga kaskada gali išsilaikyti iki pat pirmųjų šalnų.

    Ką sodinti pavėsiui ir kur mažiau rūpesčių

    Pavėsingose vietose dažnai sodomos melsvės, bet jos neretai nukenčia nuo šliužų. Dėl to praktika rodo, kad verta rinktis stambialapę brunera, kuri vertinama ir dėl dekoratyvių, sidabrišku raštu margintų lapų, ir dėl smulkių melsvų žiedelių pavasarį. Ši daugiametė gėlė paprastai yra atspari šalčiui ir gali pagyvinti tamsesnes sodo vietas po medžiais.

    Norintiems ryškių spalvų be kaprizų, verta atkreipti dėmesį į kuklikus. Šie augalai formuoja žemas lapų rozetes, o virš jų iškyla žiedynstiebiai su pusiau pilnaviduriais žiedais, kurie gali džiuginti nuo gegužės savaitėmis ir neretai pakartoti žydėjimą vasaros pabaigoje. Jie dažniausiai tenkinasi įprasta daržo žeme, yra pakankamai atsparūs ir gražiai dera su dekoratyvinėmis žolėmis.

    Planuojant gegužės sodinimus svarbiausia įvertinti mikroklimatą: balkonuose ir prie pietinių sienų šilčiau, atvirose vietose vėjas greičiau išdžiovina substratą. Lengviau prižiūrimi augalai nereiškia, kad jų nereikia laistyti visai, tačiau tinkamai parinkus rūšis ir vietą, galima turėti ilgą žydėjimą su gerokai mažiau kasdienės rutinos.

  • Šis vienas augalas prie bijūnų daro stebuklą: žydės ilgiau, gausiau ir bus atsparesni ligoms

    Šis vienas augalas prie bijūnų daro stebuklą: žydės ilgiau, gausiau ir bus atsparesni ligoms

    Kas bijūnams svarbiausia

    Bijūnai vertinami dėl didelių, kvapnių žiedų, tačiau jų žydėjimas dažnai trunka neilgai, o drėgnais metais augalai gali nukentėti nuo grybelinių ligų. Sodinant svarbiausia parinkti saulėtą vietą, laidžią dirvą ir nepertręšti azotu, kad vešlūs lapai „nesuvalgytų“ žiedų.

    Praktikoje bijūnų sėkmę lemia ir kaimynystė, nes kai kurie augalai pagerina apdulkinimą, pritraukia naudingus vabzdžius, o kiti, priešingai, atima vandenį ir maisto medžiagas. Dėl to vis daugiau sodininkų komponuodami gėlynus remiasi ne tik estetika, bet ir augalų tarpusavio suderinamumu.

    Augalas, kuris padeda žydėti

    Vienas dažniausiai rekomenduojamų kaimynų bijūnams yra šalavijas, ypač šluotelinis ar panašios daugiametės veislės, kurios žydi panašiu metu ir ilgiau išlaiko spalvą gėlyne. Šalavijų žiedynai pritraukia bites, kamanes ir drugius, todėl gėlynas tampa gyvesnis, o apdulkinimo aktyvumas aplink žydinčius augalus didėja.

    Dar viena priežastis, kodėl šalavijas dažnai sodinamas greta bijūnų, yra jo gebėjimas sukurti lengvesnę, vėdinamą gėlyno struktūrą. Kai gėlyne geresnė oro cirkuliacija ir mažiau užsilaiko drėgmė ant lapų, paprastai mažėja rizika susidurti su dažnomis grybelinėmis problemomis, ypač lietingais sezonais.

    Su kuo dar dera, o ko vengti

    Šalia bijūnų gerai atrodo ir dažnai sėkmingai auga vilkdalgiai bei dekoratyviniai česnakai, kurie suteikia vertikalių akcentų ir neužgožia pagrindinių žiedų. Dirvą dengiantys augalai, pavyzdžiui, kai kurios snapučių rūšys, gali padėti sulaikyti drėgmę ir sumažinti piktžolių spaudimą, jei tik neleidžiama jiems per daug išplisti.

    Planuojant gėlyną verta galvoti ir apie laiką po bijūnų žydėjimo, kad lysvė neliktų tuščia. Tam tinka vasarą žydintys daugiamečiai augalai, tokie kaip viendienės, šluotelės ar flioksai, kurie perima estafetę ir išlaiko dekoratyvumą iki sezono pabaigos.

    Vengti reikėtų ypač agresyviai augančių vijoklių ir augalų, kurie greitai dominuoja šaknimis bei antžemine mase, nes jie iš bijūnų atima šviesą ir mitybą. Taip pat nepalanki kaimynystė yra dideli medžiai su plačia laja ir stipria šaknų sistema, o kai kurie augalai gali slopinti augimą dėl išskiriamų medžiagų, todėl bijūnams geriausia palikti erdvės ir stabilias sąlygas.

  • Gaura užkariauja sodus: motylių žiedai žydi iki rudens, bet viena klaida viską sugadina

    Gaura užkariauja sodus: motylių žiedai žydi iki rudens, bet viena klaida viską sugadina

    Gaura, dar vadinama Lindheimerio gaura, vis dažniau pasirenkama gėlynuose dėl lengvo, ažūriško vaizdo ir žiedų, primenančių mažus drugelius. Ši daugiametė gėlė išsiskiria ilgu žydėjimu ir tuo, kad puikiai tinka natūralistiniams, kaimiško stiliaus bei vabzdžiams palankiems sodams.

    Botanikai gaurą sieja su Šiaurės Amerikos prerijomis, todėl ji geriausiai jaučiasi šviesoje ir šilumoje. Žiedai dažniausiai būna balti arba rožiniai, o žydėjimas tęsiasi nuo vėlyvo pavasario iki rudens, kai sąlygos palankios.

    Kur sodinti, kad žydėtų ilgai

    Gaurai svarbiausia saulėta, nuo vėjo kiek įmanoma apsaugota vieta, nes aukštesnės veislės gali išgulti. Pusiau pavėsyje ji taip pat augs, tačiau paprastai sukraus mažiau žiedpumpurių ir žydėjimas bus kuklesnis.

    Dirvai keliami paprasti, bet principiniai reikalavimai: ji turi būti laidi, neužmirkstanti, vidutiniškai drėgna. Jei žemė sunki ir molinga, verta įmaišyti smėlio ar žvyro, kad šaknys nepatirtų drėgmės pertekliaus, nes tai viena dažniausių nesėkmių priežasčių.

    Didžiausia klaida, kurią daro sodininkai

    Gaurą reikėtų sodinti į gerai apgalvotą vietą, nes ji prastai pakelia persodinimą. Šaknų sujudinimas dažnai pristabdo augimą, o kartais augalas apskritai nusilpsta ir blogiau peržiemoja.

    Taip pat dažnai persistengiama laistant: gaura pakankamai atspari trumpalaikei sausrai, todėl nuolatinė drėgmė jai kenkia labiau nei keli sausesni tarpsniai. Intensyviau laistyti verta tik žydėjimo metu ir per ilgas, itin sausas vasaros dienas.

    Genėjimas ir žiemojimas Lietuvos sąlygomis

    Norint kompaktiškesnio kerelio ir gausesnio žydėjimo, gaurą verta reguliariai genėti. Praktikoje tai reiškia pavasarinį patrumpinimą prieš aktyvų augimą ir nužydėjusių žiedynų šalinimą sezono metu, kad augalas energiją skirtų naujiems žiedams.

    Ši gėlė laikoma dalinai atsparia šalčiui ir, priklausomai nuo veislės bei mikroklimato, gali peržiemoti grunte. Vis dėlto jaunesnius augalus saugiau pridengti mulčiu, o atvirose vietose pasirūpinti papildoma apsauga, nes pavojingiausi ne tik šalčiai, bet ir permainingos žiemos su atodrėkiais bei užmirkimu.

    Tręšimo paprastai nereikia, ypač jei dirva nėra visiškai skurdi, nes per daug maisto medžiagų gali skatinti vešlią lapiją žiedų sąskaita. Dėl lengvo, judraus silueto gaura gražiai dera su varpiniais augalais ir kitomis ilgažydėmis daugiametėmis gėlėmis, o jos žiedai pritraukia apdulkintojus.