Kaip viržiai dauginami atlankomis?
Viržių dauginimas atlankomis paremtas paprastu principu: ilgesnis, elastingas ūglis įšaknijamas jo neatkirtus nuo motininio krūmelio. Kol formuojasi šaknys, ūglis toliau gauna vandens ir maisto medžiagų iš augalo, todėl nesėkmės rizika mažesnė nei dauginant auginiais.
Šis būdas ypač tinka paprastajam viržiui ir daugeliui sodo veislių, nes jų ūgliai dažnai auga žemai, yra lankstūs ir lengvai prilenkiami prie dirvos. Į žemę įleista ūglio dalis pamažu suformuoja šakneles, o virš žemės palikta viršūnė toliau auga.
Kodėl tai veikia geriau už auginukus?
Atlankomis išaugintas naujas augalas genetiškai identiškas motininiam krūmeliui, todėl išlaiko tą pačią žiedų spalvą ir augimo formą. Tai svarbu, jei norite tiksliai pakartoti konkrečios veislės išvaizdą, ko ne visada pavyksta pasiekti auginant iš sėklų.
Praktinė nauda dar paprastesnė: kol atlanka neatskirta, ji rečiau perdžiūsta ir paprastai nereikalauja papildomų įsišaknijimo priemonių. Iš vieno sveiko krūmelio dažnai galima gauti ne vieną, o kelias naujas atlankas, todėl taip patogu greitai sutankinti viržyną.
Kaip pasidaryti atlanką ir kada atskirti?
Patikimiausia atlankas formuoti vasaros pabaigoje, kai nauji ūgliai jau pailgėję, bet dar nėra stipriai sumedėję. Pasirinkite sveiką, žemai augantį ūglį, paruoškite vietą šalia krūmelio ir prilenktą ūglio dalį lengvai įspauskite į dirvą, kad stabiliai laikytųsi.
Viržiams svarbiausia tinkamas dirvožemis: jis turi būti rūgštus ir laidus, dažniausiai rekomenduojamas pH apie 4,0–5,5. Kad atlanka greičiau įsišaknytų, žemė turi būti nuolat šiek tiek drėgna, bet ne šlapia, nes užmirkimas didina puvinio riziką.
Įsišaknijimą verta tikrinti ne iš karto, o po kelių savaičių, labai atsargiai pajudinant ūglį: jei jaučiamas pasipriešinimas, šaknys greičiausiai formuojasi. Jei atlanka įsišaknijo stipriai, ją galima atskirti rudenį, o jei šaknys dar silpnos, saugiau palaukti iki kito pavasario ir tik tada perkelti į nuolatinę vietą.