DI ateina į marmuro karjerus
Italijos Kararos marmuro karjeruose šimtmečius gyvavusį amatą vis dažniau papildo dirbtinis intelektas ir pramoniniai robotai. DI padedami sprendimai leidžia iš marmuro luitų išpjauti sudėtingas formas pagal skaitmeninius brėžinius, o tai keičia pačią skulptūros kūrimo eigą.
Praktikoje procesas prasideda nuo idėjos ar vaizdo, kuris paverčiamas trimačiu failu. Programinė įranga sugeneruoja įrankio judėjimo trajektorijas, o robotinė ranka, laikydamasi tikslių komandų, atlieka didžiąją dalį akmens šalinimo darbų.
Kas lieka žmogui?
Technologijas šioje srityje plėtojančios bendrovės „LITIX“ ir „ROBOTOR“ teigia, kad automatizavimas gali atverti marmuro skulptūrą platesniam ratui kūrėjų. Idėja paprasta: žmogus suformuluoja sumanymą, o mašina padeda jį paversti fiziniu objektu net tada, kai pats autorius neturi ilgamečių akmenskaldžio įgūdžių.
„Tikslas yra sudaryti galimybę sukurti kažką iš savo idėjos, net jei neturi tam reikalingų įgūdžių“, – sakė „LITIX“ ir „ROBOTOR“ įkūrėjas bei vadovas Giacomo Massari.
Pasak kūrėjų, robotai gali perimti iki 99 proc. grubaus formavimo, o meistrams lieka apdailos darbai: paviršiaus išbaigimas, faktūra, smulkiausios detalės ir meninė korekcija. Taip skulptoriaus darbas po truputį slenka nuo fizinės jėgos ir įrankių valdymo link projektavimo, programavimo ir galutinio rezultato kuravimo.
Kartu pabrėžiama ir saugos dimensija: marmuro apdirbimas yra fiziškai sunkus ir rizikingas, todėl automatizuotos staklės bei robotai gali mažinti traumų tikimybę ir ilgalaikes sveikatos problemas. Vis dėlto amatininkų bendruomenėje tokia transformacija kelia ir nerimą dėl tradicinių įgūdžių nuvertėjimo.
Ar mašina gali kurti meną?
Diskusija Kararoje neapsiriboja darbo vietų klausimu. Kai skaitmeninė idėja vis tiksliau ir greičiau paverčiama akmeniu, vis dažniau klausiama, kur baigiasi amatas ir prasideda menas, o taip pat kas laikytinas autoriumi.
Italų menininkas Davide Quayola, savo praktikoje naudojantis algoritmus ir robotus, pabrėžia, kad robotas jam nėra savarankiškas kūrėjas. Jo požiūriu, mašina veikiau yra įrankis, kuriuo išplečiama menininko gestų ir sprendimų amplitudė, o kūrybinė kontrolė lieka žmogui.
„Iš tiesų jaučiu, kad viską visiškai kontroliuoju“, – sakė Davide Quayola.
Toks požiūris padeda atskirti du sluoksnius: fizinį darbą ir kūrybinę intenciją. Net kai robotas atlieka didžiausią dalį pjovimo, žmogus vis tiek apibrėžia, kokios taisyklės valdo procesą, kokią estetiką turi turėti rezultatas ir kada darbas laikomas baigtu.
Kararos marmuras ir toliau išlieka simboliu, siejamu su istorine skulptūros tradicija, tačiau technologijos į šią medžiagą įneša naują logiką. Tikėtina, kad artimiausiais metais vis svarbesnė taps ne vien rankų meistrystė, bet ir gebėjimas valdyti skaitmeninį modeliavimą, įrankių trajektorijas bei DI paremtą optimizavimą.
Tačiau esminis klausimas lieka atviras: jei mašina gali preciziškai iškalti formą, kur tiksliai prasideda menas. Atsakymas, panašu, vis dažniau bus ieškomas ne karjere ar dirbtuvėse, o kūrėjo sprendimuose ir tame, ką jis nori pasakyti galutiniu darbu.