Praėjus 16 metų – nerimą keliantys duomenys
Praėjus 16 metų po avarijos naftos gręžimo platformoje „Deepwater Horizon“, Meksikos įlankos giliavandenė gyvybė, panašu, vis dar neatsigauna. Naujas tyrimas rodo, kad giluminių pelaginių rūšių gausa išliko smarkiai sumažėjusi, o pokyčiai atitinka ilgalaikį ekosistemos lūžį.
Katastrofa įvyko 2010 metais, kai į jūrą 87 dienas veržėsi nafta ir dujos. Tai laikoma vienu didžiausių žmogaus sukeltų taršos įvykių vandenynų istorijoje, o pasekmės, pasak mokslininkų, gali būti gerokai gilesnės, nei matėsi paviršiuje.
Kas labiausiai smuko gelmėse
Tyrėjų komanda, vadovaujama okeanografės Tracey Sutton, analizavo giliavandenių pelaginių organizmų duomenis, surinktus tinklų mėginiais. Pirmieji mėginiai paimti 2011 metais, o vėlesni palyginimai atlikti 2015–2023 metais, iš viso sukaupus daugiau nei 2 000 mėginių.
Rezultatai parodė ryškų kai kurių pagrindinių grupių sumažėjimą: žuvų gausa krito apie 63,5 proc., vėžiagyvių apie 62 proc., o galvakojų moliuskų, daugiausia kalmarų, apie 59,7 proc. Mokslininkai pabrėžia, kad labiausiai smukusios rūšys yra svarbios tiek mitybos grandinei, tiek medžiagų apytakai atviroje jūroje.
„Matėme didelį nuosmukį. Tuomet kilo klausimas kodėl, todėl vertinome temperatūrą, deguonies kiekį ir maisto išteklius, tačiau jie nepaaiškino kritimo. Išskirtinis įvykis, sutampantis su pokyčiais, buvo naftos išsiliejimas“, – sakė Tracey Sutton.
Kodėl svarbus giluminis sluoksnis
Tyrime daug dėmesio skiriama vadinamajam giliųjų sklaidos sluoksniui, kuriame gyvena žuvys, kalmarai ir kiti organizmai, kasnakt kylantys arčiau paviršiaus ir paryčiais grįžtantys į gelmę. Šios kasdienės vertikalios migracijos laikomos viena svarbiausių natūralių anglies pernašos į gilų vandenyną grandžių.
Tokie organizmai taip pat yra kritiškai svarbūs kaip grobis didesniems plėšrūnams, įskaitant jūrų žinduolius, ir netiesiogiai palaiko žvejybos bei turizmo ekonomikas. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad giluminės ekosistemos dažnai lieka už stebėsenos ribų, todėl nuostoliai gali ilgai būti nepastebėti.
Galima priežastis – tarša ir jos mažinimo priemonės
Mokslininkai teigia, kad surinkti duomenys labiausiai atitinka didelio masto taršos įvykio scenarijų, o natūralūs veiksniai, tokie kaip temperatūros ar deguonies svyravimai, nėra pakankamas paaiškinimas. Jie taip pat primena, kad avarijos metu buvo naudotos cheminės dispersinės medžiagos, skirtos skaidyti naftą ir mažinti paviršines dėmes.
Tyrimuose jau anksčiau buvo akcentuota, kad nafta ir dispersantai gali būti toksiški įvairioms jūrų gyvybės formoms, ypač planktonui, kuris sudaro maisto grandinių pagrindą. Jei pažeidžiamos žemiausios grandys, ilgainiui poveikis gali persiduoti visai sistemai nuo smulkių organizmų iki stambių plėšrūnų.
„Tai kelia nerimą, nes kalbame apie rūšis, kurios yra gausios, plačiai paplitusios ir istoriškai galėjo būti nelaikomos pažeidžiamomis. Net ir gausios rūšys gali smarkiai keistis, jei jų nestebime“, – sakė biologas Pedro Peres.
Tyrėjai dar negali tiksliai pasakyti, ar visiškas atsigavimas apskritai įmanomas ir kiek laiko jis užtruktų. Jų vertinimu, dėl glaudžių ryšių Meksikos įlankos ekosistemoje tokie pokyčiai gali turėti ilgalaikių pasekmių tiek biologinei įvairovei, tiek vandenyno funkcijoms.