Amazonės atogrąžų miškui gresia negrįžtami pokyčiai: stiprėjantis El Ninjas, klimato kaita ir žmogaus veikla kartu didina riziką, kad ekosistema pasieks vadinamąjį lūžio tašką.
Apie tai rašoma „Live Science“ publikacijoje, kurioje kalbinamas Brazilijos ekologas Bernardo Floresas – mokslininkas, tiriantis Amazonės gaisrų ekologiją ir ekosistemų „lūžio taškus“.
El Ninjas – šiltoji daugiametio klimato ciklo fazė – dažnai siejama su aukštesnėmis pasaulio temperatūromis ir orų anomalijomis. Mokslininkų stebėjimai rodo, kad šįkart reiškinys gali būti itin stiprus, o tai kelia papildomą įtampą jau ir taip pažeistoms gamtinėms sistemoms.
Amazonėje El Ninjo metais dažnėja sausros, miškas išdžiūsta, o tai sudaro palankesnes sąlygas gaisrams net ten, kur drėgnas miškas įprastai menkai degus. Tokie gaisrai gali plisti dideliais plotais ir pažeisti teritorijas, kurios anksčiau buvo laikomos mažiau pažeidžiamomis.
Kaip El Ninjas didina gaisrų riziką
Bernardo Floreso teigimu, dėl El Ninjo Amazonė tampa sausesnė, todėl atsiranda sąlygos miškų gaisrams. Skirtingai nei įprasti žolynų ar pakraščių gaisrai, miško gaisrai gali „įeiti“ į drėgną mišką ir jame plisti – tai reiškinys, kurio įprastomis sąlygomis beveik nebūna.
Mokslininkas sako turintis „labai didelį pasitikėjimą“, kad dabartinis El Ninjas jau yra stiprus ir gali dar sustiprėti. Pasak jo, ankstesni stiprūs El Ninjo epizodai turėjo dramatiškų pasekmių, o laikui bėgant šių pasekmių mastas tik didėjo.
Interviu pabrėžiama, kad gaisrų paveiktų plotų daugėjimas gali būti ženklas, jog sistema artėja prie lūžio taško. Toks lūžis reiškia ne staigią „akimirksnio katastrofą“, o momentą, kai pradeda veikti vis sunkiau sustabdomi savidestrukciniai procesai – pavyzdžiui, sausros ir gaisrų ciklas.
Nusikalstamų grupuočių vaidmuo Amazonėje
Dar vienas veiksnys, kurį Bernardo Floresas laiko itin pavojingu, – organizuoto nusikalstamumo plėtra atokiose Amazonės teritorijose. Pasak jo, nusikalstamos grupuotės, susijusios su nelegalia veikla, plečiasi į naujas erdves ir griauna vietos valdymo bei apsaugos mechanizmus.
Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad vietos ir ypač čiabuvių bendruomenės yra vienas svarbiausių Amazonės atsparumo ramsčių: jos saugo mišką ir jį valdo remdamosi ilga patirtimi. Tačiau nusikalstamų tinklų atėjimas reiškia smurtą, grėsmes ir pragyvenimo šaltinių praradimą, o tai mažina žmonių galimybes pasilikti ir toliau rūpintis teritorijomis.
Jo vertinimu, kai prie nusikalstamumo poveikio prisideda sausros, gaisrai ir su jais susijęs vandens bei maisto nesaugumas, didėja rizika, kad dalis teritorijų bus apleistos. Tuomet jas užimti ir eksploatuoti nusikalstamoms grupėms tampa dar lengviau.
Kur yra „lūžio taškas“ ir ar dar galima sustabdyti?
Interviu minimas modeliavimas, pagal kurį esant 1,5 laipsnio Celsijaus pasauliniam atšilimui ir maždaug 22 proc. sukauptam miškų naikinimui Amazonėje galėtų susiformuoti lūžio taškui palankios sąlygos. Tokiu atveju miško praradimai silpnintų kritulių „perdirbimo“ ciklą, o sistema galėtų įstrigti savidestrukciniame sausros ir gaisrų rate.
Bernardo Floresas pabrėžia, kad lūžio taškas nėra tas pats, kas momentinis Amazonės „žlugimas“. Jo aiškinimu, tai veikiau slenkstis, po kurio teigiami grįžtamieji ryšiai (padedantys miškui atsigauti) silpnėja, o neigiami (skatinantys degradaciją) – stiprėja, todėl sustabdyti procesus tampa sunkiau, bet dar ne neįmanoma.
Mokslininko teigimu, veiksmų langas vis dar egzistuoja, nes tokios didelės sistemos pokyčiai dažnai vyksta lėtai. Jis kalba apie būtinybę investuoti į miškų atkūrimą, stiprinti vietos bendruomenių galimybes valdyti teritorijas, keisti regiono ekonomiką į teisėtą ir mažiau destruktyvią, o kartu – spręsti organizuoto nusikalstamumo problemą, kurią jis vadina viena sudėtingiausių.
Pasak B. Floreso, situaciją gali pakeisti ir visuomenės bei politiniai lūžiai – kai per gana trumpą laiką išauga suvokimas, kas yra svarbu, ir atsiranda didesnė parama sprendimams. Tačiau jis pabrėžia: anksčiau ar vėliau vis tiek teks reaguoti.