Jau kelias savaites išlieka sutrikę svarbūs jūrų transporto keliai Artimuosiuose Rytuose, o viena jautriausių vietų – Ormuzo sąsiauris, per kurį įprastai keliauja reikšminga pasaulinės naftos ir naftos produktų dalis. Nors tokio masto logistinis smūgis paprastai greitai persiduoda degalinių kainoms, rinkos iki šiol išvengė staigaus šoko.
Analitikų vertinimu, santykinę ramybę palaiko ne „stebuklingas“ pasiūlos atsistatymas, o ypač aktyvus strateginių atsargų naudojimas. Tai reiškia, kad dabartinis stabilumas perkamas mažėjančiu saugumo rezervu, o ilgėjant krizei rizikos kaupiasi kiekvieną dieną.
Kas laiko kainas vietoje?
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad investuotojai vis dar tikisi greito politinio sprendimo ir jūrinių maršrutų atlaisvinimo. Tokie lūkesčiai atsispindi ir išvestinių sandorių kainodaroje, kur įtampa ne visada įkainojama taip, kaip būtų galima tikėtis esant ilgalaikiam tiekimo sutrikimui.
„Jeigu kas nors žiemą būtų pasiūlęs scenarijų, kad sąsiauris bus blokuojamas kelis mėnesius, dauguma tikėtųsi gerokai didesnių naftos kainų“, – sakė degalų rinkos ekspertas Dawidas Czopekas.
Tačiau toks „tikėjimo scenarijus“ turi silpną vietą: jei susitarimas neįvyksta, rinkai tenka staigiai perskaičiuoti riziką. Tuomet kainų reakcija gali būti ne palaipsnė, o šuoliška – ypač jei atsargų lygiai priartėja prie ribos, kai jų naudojimas ima kelti grėsmę energetiniam saugumui.
Atsargos senka, o trūkumas tampa fizinis
Rinkos stebėtojai pabrėžia, kad kritinis momentas gali ateiti tada, kai ilgesnį laiką nejudančios siuntos ima reikšti nebe finansinę, o realią prekių stoką. Kitaip tariant, problema persikelia iš biržų grafikų į sandėlius, uostus ir gamybos grandines.
Šį poslinkį stiprina ir tai, kad tanklaiviai bei krovininiai laivai, negalėdami judėti įprastais maršrutais, keičia kryptis arba vėluoja, o tiekimo grandinėse atsiranda „skylė“, kurią užlopyti greitai sunku. Jei tokia situacija užsitęsia, verslui tenka valdyti trūkumą mažinant paklausą, o tai didina ekonomikos lėtėjimo riziką.
Rafinerijų ribos ir infliacijos domino
Situaciją komplikuoja tai, kad pasauliui svarbi ne tik žaliavinė nafta, bet ir paruošti produktai, tokie kaip dyzelinas ar reaktyviniai degalai. Jei regione sutrinka rafinavimo pajėgumai arba tiekimas, rinkai ima trūkti būtent galutinių produktų, kurie tiesiogiai reikalingi transportui ir pramonei.
Net ir dideli gamintojai ne visada gali greitai kompensuoti praradimus, nes rafinerijos pritaikytos konkrečių rūšių naftai, o pakeisti žaliavos struktūrą „per naktį“ sudėtinga. Tai technologinis ir logistinis apribojimas, dėl kurio pakaitalas dažnai būna brangesnis ir lėtesnis.
Kartu didėja infliacijos rizika: brangesnė energija ir sutrikusios žaliavų bei chemijos produktų tiekimo grandinės paprastai greitai persiduoda transporto kaštams, trąšų kainoms ir galiausiai maisto prekių krepšeliui. Jei krizė užsitęstų, centriniai bankai gali atsidurti situacijoje, kai tenka rinktis tarp ekonomikos skatinimo ir infliacijos suvaldymo.
Ekspertai perspėja, kad dabartinis laikotarpis yra „langas“, kai dar galima išvengti blogiausio scenarijaus. Jei maršrutai nebus atlaisvinti ir atsargų naudojimas tęsis tuo pačiu tempu, kainų stabilumas gali pasirodyti laikinas, o vartotojų sąskaitos už degalus ir energiją – vėl tapti vienu svarbiausių ekonominių klausimų.