Tag: Deguonis

  • Mokslininkai „atsuko laiką“: Žemė galėjo išlikti tinkama gyvybei net ir be gyvybės

    Mokslininkai „atsuko laiką“: Žemė galėjo išlikti tinkama gyvybei net ir be gyvybės

    Mokslininkai kompiuteriniu modeliu bandė atsakyti į provokuojantį klausimą: kaip atrodytų Žemė, jei joje niekada nebūtų atsiradusi gyvybė. Simuliacijos rodo, kad planetos klimatas ir paviršiaus sąlygos per milijardus metų galėjo išlikti panašiai tinkamos skystam vandeniui – net ir be biologinės įtakos.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „The Planetary Science Journal“, o darbas siejamas ir su Gaia hipotezės idėjomis. Ši hipotezė teigia, kad gyvybė ir planetos aplinka sąveikauja taip, jog padeda palaikyti gyvenamumą – tarsi savotišką „planetinę pusiausvyrą“.

    Naujajame darbe, kuriam vadovavo astrobiologė Samantha Gilbert-Janizek iš Vašingtono universiteto, tyrėjai kūrė Žemės be gyvybės scenarijų. Į modelį jie įtraukė planetos branduolį, mantiją, plutą, atmosferą, vandenynus bei Saulės spinduliuotės pokyčius ir skaičiavo, kaip tarp šių sričių cirkuliuotų cheminės medžiagos.

    Iš viso buvo modeliuojama 19 svarbių savybių, įskaitant šilumos srautą, vandenynų chemiją ir paviršiaus temperatūras. Virtuali „abiotinė“ Žemė buvo sekama 5 mlrd. metų laikotarpiu – nuo planetos susiformavimo iki maždaug 500 mln. metų į ateitį.

    Koks būtų pagrindinis skirtumas: deguonis

    Ryškiausias skirtumas, lyginant su dabartine Žeme, būtų atmosferos sudėtis: be fotosintezės planetoje beveik nebūtų gausaus atmosferos deguonies. Tyrėjai pabrėžia, kad deguonis yra itin svarbus sudėtingai gyvybei, tačiau astronomijoje „tinkamumas gyvybei“ dažnai apibrėžiamas paprasčiau – kaip sąlygos, leidžiančios paviršiuje egzistuoti skystam vandeniui.

    Pagal šį kriterijų simuliuota Žemė be gyvybės rodė panašų vandens kiekį ir, apskritai, nemažai panašių bruožų į šiandieninę planetą. Kitaip tariant, vien gyvybės nebuvimas nebūtinai reikštų visiškai „negyvenamą“ pasaulį.

    Kas reguliuotų klimatą be biologijos

    Tyrėjų teigimu, Žemės tipo planeta gali išlaikyti gyvenamą paviršiaus temperatūrą vien dėl abiotinių procesų, net ir be biologinių grįžtamųjų ryšių, reguliuojančių klimatą. Kaip vieną svarbiausių mechanizmų jie nurodo karbonatų–silikatų ciklą.

    Šis ciklas siejamas su silikatų irimu (dūlėjimu), vulkaninių dujų išsiskyrimu ir vandenynų chemija. Modelyje jis veikė kaip neigiamo grįžtamojo ryšio sistema, padedanti išlaikyti anglies dioksido kiekį atmosferoje ir paviršiaus temperatūrą „gyvenamose ribose“, net kai per 4,5 mlrd. metų Saulė tapo maždaug 30 proc. šviesesnė.

    Kodėl tai svarbu ieškant gyvybės kitur

    Autoriai pabrėžia, kad šie rezultatai nepaneigia Gaia hipotezės ir neatmeta galimybės, kad gyvybė Žemėje gali prisidėti prie didesnio klimato stabilumo. Tačiau simuliacijos leidžia manyti, kad „gyvybė“ ir „gyvenamumas“ gali būti bent iš dalies atskiri dalykai.

    Praktinė tokio modelio vertė – bandymai geriau interpretuoti, ką matome stebėdami tolimų egzoplanetų atmosferas. Pasak tyrėjų, gyvenama, bet negyva planeta tam tikrais cheminiais ir atmosferiniais „parašais“ gali priminti gyvą pasaulį, todėl ieškant gyvybės ženklų svarbu įvertinti ir tokias alternatyvas.

    Vis dėlto patys mokslininkai pripažįsta, kad modelyje yra supaprastinimų ir ribojimų – pavyzdžiui, susijusių su plokščiųjų tektonikos prielaidomis, atmosferos chemija ar procesais, kurie realybėje reguliuoja klimatą. Todėl išvadas jie siūlo vertinti kaip svarbų indėlį į diskusiją, o ne galutinį atsakymą.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl auksas nerūdija: paslaptis slypi atomų paviršiuje

    Mokslininkai atskleidė, kodėl auksas nerūdija: paslaptis slypi atomų paviršiuje

    Auksas vertinamas ne tik dėl retumo ar spindesio, bet ir dėl itin didelio atsparumo korozijai. Skirtingai nei geležis ar varis, jis praktiškai nerūdija ir neapsineša oksidų sluoksniu net po labai ilgo laiko.

    Ši savybė chemijoje siejama su vadinamuoju cheminiu kilnumu, kai medžiaga mažai reaguoja su aplinkoje esančiu deguonimi. Vis dėlto klausimas, kas tiksliai lemia tokį auksui būdingą inertiškumą, ilgą laiką buvo aiškinamas gana apibendrintai.

    Kas vyksta aukso paviršiuje?

    Tulane universiteto mokslininkai Santu Biswas ir Matthew M. Montemore kompiuterinėmis simuliacijomis išnagrinėjo, kaip deguonies molekulės sąveikauja su skirtingos sandaros aukso paviršiais. Tyrime daugiausia dėmesio skirta tam, ar deguonies molekulė gali „perskilti“ į du aktyvius deguonies atomus.

    Modeliuota dviem atvejais: kai paviršiaus atomai susirikiuoja į labai tankią, stabilią, šešiakampę struktūrą, ir kai susidaro laisvesnis, labiau kvadratinis motyvas. Būtent šis skirtumas, anot autorių, ir paaiškina, kodėl masyvus auksas beveik neoksiduojasi.

    Tankiame šešiakampiame tinkle deguonies molekulei tiesiog neužtenka „vietos“ patogiai suirti, todėl oksidacijos procesas beveik neprasideda. Laisvesnėje, kvadratinėje geometrijoje sąlygos priešingos, todėl deguonis daug lengviau aktyvuojamas.

    Kodėl aukso nanodalelės elgiasi kitaip?

    Mokslininkai pabrėžia, kad nanodalelių elgsena gali stipriai skirtis nuo masyvaus metalo. Mažose aukso dalelėse ne visada susiformuoja tobulai „užrakintas“ tankus paviršius, todėl atsiveria reaktyvesni plotai, kuriuose deguonies aktyvacija tampa reali.

    Tai svarbu katalizėje, kur deguonies aktyvavimas yra vienas pagrindinių žingsnių daugelyje oksidacijos reakcijų. Pavyzdžiui, norint paversti anglies monoksidą anglies dioksidu, reikalingi reaktyvūs deguonies atomai, o metalų paviršiai gali padėti deguoniui „atsiskirti“.

    Tokiuose procesuose auksas teoriškai būtų patrauklus, nes yra chemiškai stabilus ir pats nelinkęs greitai irti. Tuo tarpu aktyvesni katalizatoriai neretai sukelia nepageidaujamų šalutinių reakcijų arba laikui bėgant koroduoja.

    Kas keičiasi pramonei ir technologijoms?

    Tyrimo autoriai teigia, kad rezultatai siūlo praktinę kryptį, kaip kurti aukso pagrindu pagamintus katalizatorius: mažinti paviršiaus „susitvarkymą“ į tankią struktūrą arba stabilizuoti kvadratinius ir stačiakampius motyvus. Taip būtų galima suderinti du, iš pažiūros priešingus, tikslus: atsparumą korozijai ir didesnį katalizinį aktyvumą.

    „Tai suteikia naują supratimą, kodėl auksas toks inertiškas deguonies atžvilgiu, ir rodo, kad kvadratinės ar stačiakampės struktūros gali reikšmingai padidinti oksidacijos reakcijų katalizinį efektyvumą“, – rašė tyrėjai.

    Tyrimo išvados paskelbtos žurnale Physical Review Letters. Mokslininkų teigimu, tokie modeliavimai gali padėti tiksliau projektuoti paviršius, kurie reikalingi švaresnėms, stabilesnėms ir ilgaamžiškesnėms katalizinėms technologijoms.