Tag: Dekoratyviniai medžiai

  • Klevas „Flamingo“ su rožiniais lapais: kuo jis išsiskiria ir kaip prižiūrėti, kad žavėtų visą sezoną

    Uosialapis klevas „Flamingo“ – dekoratyvi veislė, kuri iš tolo patraukia dėmesį margais lapais. Pavasarį jauni lapeliai dažnai būna švelniai rožiniai, vėliau nusidažo baltai žaliai, o rudenį pereina į geltonus atspalvius.

    Šis klevas gali augti kaip nedidelis medis arba stambesnis krūmas. Dėl santykinai kompaktiško dydžio jis tinka mažesniems sodams: dažniausiai užauga iki maždaug 5 metrų, o laja išsiplečia iki maždaug 4 metrų.

    Norint augalą formuoti kaip medelį, praktiškiausia rinktis skiepytą ant koto variantą. Tokia forma leidžia suformuoti tvarkingą, apvalesnę lają, kuri ypač išryškina margų lapų spalvas ir suteikia augalui daugiau „soliterinio“ akcento sode.

    Kur sodinti, kad spalva neišbluktų?

    „Flamingo“ nėra itin išrankus dirvai, tačiau gražiausiai auga humusingoje, tolygiai drėgnoje žemėje. Vis dėlto jis pakankamai gerai prisitaiko ir prie prastesnių, mažiau derlingų dirvų, jei nėra užmirkimo.

    Vietai verta skirti daugiau dėmesio: ryškiausia lapų spalva paprastai išryškėja saulėtoje vietoje arba lengvame pusiau pavėsyje. Atvirose, gerai apšviestose erdvėse šis klevas gali tapti augalu, kuris „praskaidrina“ tamsesnę želdinių kompoziciją ir vizualiai pagyvina sklypą.

    Dar vienas privalumas – gana gera tolerancija miesto sąlygoms ir oro taršai, todėl šią veislę neretai galima pamatyti ir viešosiose žaliosiose erdvėse. Vis dėlto itin sausringais laikotarpiais jauniems augalams reikalingas laistymas, kad lapų dekoratyvumas nenukentėtų.

    Genėjimas ir dažniausios problemos

    Uosialapio klevo „Flamingo“ laja natūraliai būna gana lengva, ažūrinė, ne itin tanki. Jei norisi tankesnės formos ir dažnesnių naujų, ryškiau nusispalvinančių ūglių, pravartu reguliariai genėti.

    Genėjimui dažniausiai pasirenkama žiemos pabaiga arba ankstyvas pavasaris, taip pat vasaros pabaiga, kai augalas jau būna intensyviai paaugęs. Genėjimas praverčia ir tada, kai klevas ima pernelyg sparčiai plėstis, nes ši veislė gali turėti gana didelius metinius prieaugius.

    Nors „Flamingo“ laikomas gana atspariu, kartais pasitaiko grybinės kilmės ligų, pavyzdžiui, lapų dėmėtligė ar verticiliozė. Pastebėjus dėmes, džiūvimą ar silpimą, svarbu greitai šalinti pažeistas dalis ir, jei reikia, taikyti tinkamas augalų apsaugos priemones pagal etiketėje nurodytas normas.

    Dėl ryškaus lapų margumo ir gana nesudėtingos priežiūros uosialapis klevas „Flamingo“ dažnai pasirenkamas kaip greitas būdas suteikti sklypui daugiau šviesos ir kontrasto. Tinkamai parinkta vieta ir saikingas, bet reguliarus formavimas paprastai padeda išlaikyti dekoratyvumą visą sezoną.

  • Šis egzotinis šilko medis stebina žiedais: vakare atrodo, lyg švytėtų, bet yra svarbi sąlyga

    Šis egzotinis šilko medis stebina žiedais: vakare atrodo, lyg švytėtų, bet yra svarbi sąlyga

    Daržininkai vis dažniau ieško augalų, kurie ne tik puošia kiemą, bet ir turi išskirtinių savybių. Vienas įspūdingiausių pasirinkimų – albicija šilkinė (Albizia julibrissin), dar vadinama šilko medžiu, išsiskirianti pūkuotais žiedais ir paparčius primenančiais lapais. Šiltą vakarą ji gali sudaryti įspūdį, kad žiedai švelniai švyti, tačiau tai labiau optinis efektas nei tikras švytėjimas.

    Albicija kilusi iš Azijos, kur natūraliai paplitusi nuo Irano iki Kinijos, Korėjos ir Japonijos, o Europoje vertinama kaip dekoratyvinis medis. Dėl greito augimo ir egzotiškos išvaizdos ji tapo populiari ir šiltesniuose regionuose, tačiau vėsesnio klimato zonose ją reikia auginti apgalvotai. Lietuvoje tai nėra tipinis sodo medis, bet tinkamai prižiūrimas gali sėkmingai augti kaip terasos ar balkono augalas.

    Didžiausia albicijos puošmena – šilkiniai, lyg smulkūs šepetėliai atrodantys žiedai, dažniausiai rožinių ir balkšvų atspalvių. Įprastai ji žydi vasarą ir ankstyvą rudenį, o žydėjimo metu skleidžia malonų, salstelėjusį aromatą, kuris vakare dažnai jaučiamas stipriau. Būtent tuomet ir atsiranda pasakojimai apie tariamą švytėjimą, nes šviesūs žiedai gerai atspindi leidžiamos saulės ar mėnulio šviesą.

    Ne mažiau įdomūs ir lapai: jie smulkūs, plunksniški, jautrūs aplinkos pokyčiams. Vakarais, taip pat per lietų, lapeliai gali susiskleisti, o ryte vėl atsiverti. Toks judėjimas yra natūrali augalo reakcija, susijusi su drėgmės ir šviesos pokyčiais, todėl albicija kartais vadinama miegančiu medeliu.

    Kad augalas atrodytų įspūdingai, svarbiausia sąlyga – kuo daugiau saulės ir šilumos. Albicijai tinka šviesi, nuo vėjo apsaugota vieta ir laidus, neužmirkstantis substratas, o laistymas turi būti saikingas. Perteklinė drėgmė ir nuolat šlapios šaknys dažnai tampa pagrindine silpimo priežastimi.

    Lietuvos sąlygomis dažniausiai rekomenduojama auginti albiciją vazone, kad atvėsus orams ją būtų galima perkelti į šviesią, vėsią patalpą. Toks sprendimas ypač svarbus dėl šalnų rizikos, kuri jaunus augalus gali pažeisti per vieną naktį. Žiemojant patalpoje, augalas paprastai ilsisi, todėl laistyti reikia minimaliai, o pavasarį – palaipsniui grąžinti į saulę, kad nepatirtų streso.

  • Rožių puokštė ant kamieno: šis medis mažam sodui pavasarį sužydi taip, kad stebina visus

    Rožių puokštė ant kamieno: šis medis mažam sodui pavasarį sužydi taip, kad stebina visus

    Medis, panašus į rožių puokštę

    Tarp dekoratyvinių medžių išsiskiria tarpinis gudobelis „Paul’s Scarlet“ (Crataegus × media) – dviejų rūšių hibridas, vertinamas dėl pilnavidurių, rožes primenančių žiedų. Žiedai paprastai siekia apie 2 centimetrus, o gausūs žiedynai sudaro tankias kekes, kurios žydėjimo pike apgaubia visą lają.

    Ši veislė dažnai formuojama kaip rutuliška laja ant tiesaus kamieno, todėl iš tolo atrodo lyg žydinti gėlių puokštė. Neįskiepytas medis gali užaugti maždaug iki 4–6 metrų, o ant kamieno skiepyti egzemplioriai paprastai išlieka kompaktiškesni – apie 2–3 metrų aukščio.

    Po žydėjimo dekoratyvumą palaiko tamsiai žali, blizgūs lapai, rudenį linkę gelsti ir gana greitai nukristi. Ant šakelių būna dygliai, todėl genint ar prižiūrint patartina mūvėti pirštines.

    Kur sodinti ir kaip prižiūrėti

    „Paul’s Scarlet“ laikomas atspariu miesto sąlygoms medžiu: pakelia oro taršą, trumpalaikes sausras ir šalčius. Dėl to jis tinka tiek mažiems priemiesčio sklypams, tiek kiemams ar siauresnėms želdynų juostoms prie įvažiavimo.

    Geriausiai auga saulėtoje vietoje, nes tuomet žydi gausiausiai, nors pusšešėlyje taip pat prigyja. Dirvai nėra itin išrankus, bet patikimiausias pasirinkimas – laidus, vidutiniškai drėgnas priemolis, kurio reakcija artima neutraliai, maždaug 6,0–7,0 pH.

    Laistyti dažniausiai reikia pirmaisiais 2–3 metais po pasodinimo ir per užsitęsusias sausras, o įsitvirtinęs medis dažnai apsieina su natūralia drėgme. Tręšimą geriausia riboti iki pavasario, kad vasaros pabaigoje neskatintumėte švelnių ūglių augimo, kurie prieš žiemą nespėja sumedėti.

    Genėjimas ir dažniausios bėdos

    Ši gudobelio veislė gerai toleruoja genėjimą ir gali būti lengvai palaikoma kompaktiškos, rutuliškos formos. Sanitarinį genėjimą patartina atlikti žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, pašalinant sausas, pažeistas ir susikryžiavusias šakas, kad laja būtų pralaidi orui.

    Formuojant lają svarbu nepersistengti, nes žiediniai pumpurai dažnai susiformuoja ant praėjusio sezono ūglių, todėl per stiprus genėjimas gali sumažinti žydėjimą. Skiepyti medeliai taip pat reikalauja reguliariai šalinti atžalas žemiau skiepijimo vietos, nes jos priklauso poskiepiui ir gali nustelbti veislės lają.

    Iš ligų dažniausiai minimos rūdys, pasireiškiančios rusvomis ar oranžinėmis dėmėmis ant lapų, ypač kai vasara šiltesnė ir drėgnesnė. Taip pat gali pasitaikyti miltligė, o pavasarį jaunus ūglius neretai apninka amarai, todėl prevenciškai verta nepertankinti lajos ir nepurkšti vandens ant lapų.

    Rudenį pravartu surinkti nukritusius lapus, nes ant jų gali peržiemoti ligų sukėlėjai. Tokia higiena, kartu su saikingu laistymu ir reguliariu lajos praretinimu, paprastai leidžia išlaikyti medį sveiką be sudėtingos priežiūros.