CP v2

Tag: Delfinai

  • Nufilmuota stulbinanti delfinų medžioklė su kriauklėmis: mokosi iš motinų ir perduoda įgūdį?

    Nufilmuota stulbinanti delfinų medžioklė su kriauklėmis: mokosi iš motinų ir perduoda įgūdį?

    Australijos Kvinslando pakrantėje, Hervey Bay vandenyse, mokslininkai nufilmavo retai pastebimą delfinų medžioklės būdą, vadinamą kriaukliavimu. Tai elgsena, kai delfinai pasitelkia dideles tuščias jūros sraigių kriaukles kaip „spąstus“ žuvims.

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta Indo-Ramiojo vandenyno didiesiems delfinams, pasižymintiems aukštu intelektu ir gebėjimu naudoti įrankius. Iki šiol kriaukliavimas buvo formaliai dokumentuotas tik Vakarų Australijos Shark Bay regione, todėl nauji vaizdai iš rytinės pakrantės laikomi itin reikšmingais.

    Vaizdo įrašus ir nuotraukas pristatė Sunshine Coast universiteto tyrėjai, o rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Marine Mammal Science“. Medžiaga fiksuota tiek iš laivo, tiek iš drono, todėl elgseną pavyko įvertinti detaliau nei ankstesniais atvejais.

    Kaip veikia kriaukliavimas?

    Medžiodami delfinai veja nedidelę žuvį į didelę tuščią kriauklę, kurioje grobis laikinai įstringa. Tuomet delfinas įkiša snukį į angą, pakelia kriauklę virš vandens ir ją pakreipia taip, kad žuvis „išsipiltų“ tiesiai į burną.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis būdas nėra įgimtas visiems delfinams: jam reikia įgūdžio, praktikos ir žinojimo, kur rasti tinkamų kriauklių. Be to, svarbus manevravimas, nes grobis gali išsprūsti dar prieš delfinui jį praryjant.

    Įgūdis gali būti perduodamas šeimoje

    Didžiausią susidomėjimą kelia tai, kad naujuose Hervey Bay įrašuose užfiksuota suaugusi patelė ir jos jauniklis, kriaukliavę beveik paeiliui. Tyrėjai aprašo situaciją, kai pirmiausia kriauklę pakėlė motina, o po kelių minučių tą patį veiksmą pakartojo jauniklis.

    „Kai pamačiau kriauklę pakeltą virš vandens, iš karto supratau, kas vyksta“, – sakė elgsenos ekologė Alexis Levengood. Jos teigimu, tokia seka leidžia įtarti, kad jaunikliai gali mokytis stebėdami motinas, o ne vien bendraamžius.

    Ankstesni darbai Shark Bay regione rodė, kad dalis delfinų medžioklės triukų gali plisti per socialinius ryšius, kai elgseną perima kiti būrio nariai. Nauji stebėjimai sustiprina hipotezę, kad egzistuoja keli perdavimo keliai, o tai primena gyvūnų kultūros reiškinį, kai žinios ir įgūdžiai „keliauja“ tarp kartų.

    Tyrėjai tikisi, kad didesnis visuomenės dėmesys ir dažnesni stebėjimai padės nustatyti, ar kriaukliavimas paplitęs ir kituose regionuose. Pasak jų, jei skirtingos populiacijos panašų metodą atranda nepriklausomai, tai gali atskleisti, kokios sąlygos ir aplinkos veiksniai skatina tokias išradingas medžioklės strategijas.

  • Karas nuodija Juodąją ir Azovo jūras: mokslininkai skaičiuoja apie 120 000 žuvusių delfinų

    Kas vyksta Juodojoje ir Azovo jūrose

    Karas Ukrainoje keičia ne tik žmonių gyvenimus, bet ir visą Juodosios bei Azovo jūrų ekosistemą. Vis dažniau fiksuojami į krantą išmetami žuvę delfinai, o mokslininkai įspėja, kad tai gali būti tik matoma daug didesnės problemos dalis.

    Apie situaciją kalba biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusjevas, dirbantis Ukrainos nacionaliniame gamtos parke Tuzlų limanai. Pasak jo, karo sukelti sprogimai, triukšmas ir tarša jūroje sudaro sąlygas, kurios pražūtingos jautriausiems jūrų žinduoliams.

    Delfinų žūtis: triukšmas, sprogimai ir tarša

    Juodojoje jūroje aptinkamos trys delfinų rūšys, o visos jos, pasak mokslininkų, pažeidžiamos dėl karo veiksmų. Ypač nukenčia mažesni delfinai, jautrūs akustiniam poveikiui, nes sprogimai ir karo technikos naudojami sonarų signalai trikdo jų orientaciją ir medžioklę.

    „Tai ne vien pavieniai atvejai: jūroje susiformavo cheminis mišinys, kuris veikia visą maisto grandinę, o delfinai yra jos viršūnėje“, – sakė Ivanas Rusjevas.

    Mokslininkas aiškina, kad sutrikus orientacijai delfinai nebesugeba efektyviai maitintis. Nusilpus organizmui, jie pradeda naudoti sukauptas riebalų atsargas, tačiau būtent jose gali būti sukaupta dalis teršalų, todėl organizmas patiria papildomą smūgį, o imunitetas silpsta.

    Prie taršos prisideda nuskendę ir apgadinti laivai, naftos produktų nuotėkiai, raketų ir dronų nuolaužos, taip pat kitų incidentų sukelti teršalai. Minimi ir didesni įvykiai, kai į aplinką pateko dideli teršalų kiekiai, o jų poveikis gali tęstis ilgai.

    Kodėl skaičiai tokie dideli

    Pasak I. Rusjevo, krantą pasiekia tik nedidelė dalis žuvusių jūrų žinduolių, nes dauguma nugrimzta į dugną. Dėl to tikslus žuvusių delfinų skaičius nustatomas remiantis pakrantėje randamais kūnais ir mokslinėje literatūroje taikomais perskaičiavimo principais.

    Dar vienas iššūkis yra ribotas stebėjimas: didelė pakrantės dalis dėl karo veiksmų yra neprieinama, todėl situacija vertinama pagal fragmentiškus duomenis. Remiantis mokslininko pateikiamomis apytikrėmis išvadomis, nuo 2022 metų iki 2026 metų pirmojo pusmečio Juodojoje ir Azovo jūrose galėjo žūti apie 120 000 delfinų.

    Grėsmės platesnei ekosistemai

    Mokslininkai pabrėžia, kad delfinai yra ekosistemos būklės indikatorius: jų žūtis rodo, kad sutrikimai pasiekė aukščiausią maisto grandinės lygį. Ilgainiui tai gali reikšti mažėjančias žuvų atsargas, besikeičiančius rūšių tarpusavio ryšius ir didesnį ekosistemos nestabilumą.

    Tuo pat metu kenčia ir pakrančių paukščiai, kurių perėjimo vietas veikia sprogimai ir nuolatinis triukšmas. Pasak I. Rusjevo, kai kurioms rūšims tai reiškia nepavykstantį perėjimą, mažesnį jauniklių išgyvenamumą ir migracijos maršrutų pokyčius.

    Kalbėdamas apie galimus sprendimus, mokslininkas pabrėžia saugomų jūrinių teritorijų svarbą. Tokios zonos leistų bent daliai populiacijų ramiau maitintis ir daugintis, tačiau realus poveikis priklausytų nuo karo eigos, taršos mažinimo ir ilgalaikių atkūrimo priemonių.

  • Mokslininkai prie žvejybos tinklų tvirtina plastikinius butelius: poveikis delfinams nustebino

    Plastikiniai buteliai jūrose dažniausiai minimi kaip taršos simbolis, tačiau mokslininkai ieško būdų, kaip panaudoti šią atlieką mažinant delfinų žūtis žvejybos tinkluose. Naujausių bandymų idėja paprasta: prie tinklų pritvirtinti tuščius plastikinius arba stiklinius butelius, kad tinklai taptų lengviau aptinkami.

    Problema, kurią bandoma spręsti, vadinama priegauda, kai į žvejybos įrankius patenka ne tik tikslinės žuvys, bet ir jūrų žinduoliai ar vėžliai. Stacionarūs tinklai, ypač iš plonų nailono gijų, gali būti prastai „matomi“ delfinams, todėl šie į juos įplaukia pernelyg vėlai suprasdami pavojų.

    „Kai kurie tinklai dėl savo medžiagos ir struktūros gali nesukurti pakankamo aido, todėl delfinai ir jūrų kiaulės įplaukia į juos tiesiog nepastebėdami“, – sakė Whale and Dolphin Conservation atstovai.

    Niukaslo universiteto profesoriaus Per Berggren vadovaujama komanda iškėlė hipotezę, kad oras tuščiuose plastikiniuose buteliuose gali veikti kaip garso atšvaitas. Delfinų echolokacijos paspaudimai tokiu atveju geriau „atsimuša“ nuo tinklo zonos, o tai gali padėti gyvūnams laiku pakeisti kryptį.

    Kituose bandymuose buvo naudojami ir stikliniai buteliai, į kuriuos įdėti metaliniai varžtai: judėdami vandenyje jie skleidžia skambesį ir turėtų papildomai perspėti gyvūnus. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad bet koks papildomas garsas jūroje turi būti vertinamas atsargiai, nes triukšmas gali veikti ir pačių gyvūnų elgseną.

    Pirmojoje tyrimų serijoje buteliai buvo pritvirtinti prie daugiau kaip 1 600 tinklų Zanzibare, Peru ir Brazilijoje, o rezultatai lyginti su kontroliniais tinklais be butelių. Peru, kur tinklai kabinami arčiau vandens paviršiaus, aiškaus delfinų ar jūrų kiaulių priegaudos sumažėjimo nefiksuota, tačiau kai kuriais atvejais padidėjo tikslinių žuvų laimikis, taip pat daugiau įkliuvo ryklių.

    Zanzibare bandymų metu delfinų įkliuvimų nefiksuota nei su buteliais, nei be jų, todėl patikimai įvertinti metodo efektyvumo nepavyko. Brazilijoje, kur dalis tinklų buvo tvirtinama prie jūros dugno, gauti ženkliai geresni signalai, kad atšvaitai gali mažinti delfinų priegaudą.

    Vėlesni pakartotiniai bandymai su ant dugno įrengtais tinklais parodė, kad plastikiniai atšvaitai priegaudą galėjo sumažinti iki 88 proc., o tikslinių žuvų laimikio apimtys iš esmės nesikeitė. Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nėra universalus sprendimas: rezultatai priklauso nuo tinklų tipo, jų įrengimo gylio, vietos sąlygų ir vietinių rūšių elgsenos.

    Vis dėlto šis metodas vertinamas kaip praktiškas dėl mažos kainos ir paprasto įgyvendinimo, ypač regionuose, kur brangesnės atbaidymo priemonės ar tinklų modifikacijos žvejams neprieinamos. Kitas svarbus klausimas, kurį mokslininkai dar turės atsakyti, yra galimas šalutinis poveikis, pavyzdžiui, ar tokie sprendimai nekeičia kitų rūšių elgsenos ir nepadidina nepageidaujamo laimikio.

    Ekspertai sutaria, kad priegaudos mažinimas dažniausiai reikalauja kelių priemonių derinio: tinklų žymėjimo, tinkamesnio įrankių parinkimo, sezoninių ribojimų, stebėsenos ir technologinių sprendimų. Plastikinių butelių „atšvaitai“ šioje schemoje gali tapti viena iš paprastesnių priemonių, tačiau jų veiksmingumą skirtinguose regionuose dar reikės patvirtinti platesniais bandymais.

  • Eksperimentas parodė: plastikiniai buteliai ant žvejybos tinklų gali sumažinti delfinų žūtį

    Plastikiniai buteliai dažniausiai siejami su jūrų tarša, tačiau nauji bandymai rodo, kad jie gali tapti netikėta priemone saugant delfinus. Tyrėjai išbandė idėją prie žvejybos tinklų pritvirtinti tuščius plastikinius, o kai kuriais atvejais ir stiklinius butelius, kad jūrų žinduoliai tinklus pastebėtų anksčiau.

    Tokia priemonė skirta mažinti vadinamąją priegaudą, kai į tinklus netyčia pakliūva ne tik žuvys, bet ir delfinai, jūrų kiaulės ar vėžliai. Didžiausia problema siejama su žiauniniais tinklais, kurie vandenyje ištempiami vertikaliai ir dėl plonų, beveik nematomų gijų gyvūnams gali būti sunkiai aptinkami.

    Kaip veikia butelių idėja?

    Mokslininkų logika paprasta: delfinai aplinką „mato“ echolokacija, siųsdami garsinius signalus ir vertindami jų atspindžius. Tuščiuose plastikiniuose buteliuose esantis oras gali geriau atspindėti šiuos signalus, todėl tinklas tampa labiau „matomas“.

    Stiklinių butelių atveju kai kuriuose bandymuose į vidų buvo dedami metaliniai elementai, kad judant vandenyje atsirastų papildomas skambesys. Tikėtasi, kad garsas ir ryškesnis echolokacijos atspindys paskatins gyvūnus laiku pakeisti kryptį ir išvengti susipainiojimo.

    Ką parodė bandymai skirtinguose regionuose?

    Eksperimentai vyko keliose vietovėse, kur žvejyba žiauniniais tinklais paplitusi: prie Zanzibaro, Peru ir Brazilijos pakrančių. Tyrėjai lygino tinklus su pritvirtintais buteliais ir tinklus be jų, vertino tiek priegaudos, tiek tikslinių žuvų laimikio pokyčius.

    Peru, kur dalis tinklų buvo naudojami arčiau vandens paviršiaus, buteliai reikšmingai nesumažino delfinų ar kitų gyvūnų pakliuvimo į tinklus. Vis dėlto fiksuota, kad kai kuriais atvejais didėjo tikslinių žuvų sugavimas, o kartu pastebėtas ir didesnis ryklių priegaudos skaičius, todėl rezultatų vertinimas išliko nevienareikšmis.

    Zanzibare pridėjus butelius prie paviršinių tinklų buvo sugauta daugiau tunų, tačiau tyrėjai nefiksavo delfinų įsipainiojimo nei bandymo, nei kontrolinėje grupėje. Dėl to šioje vietoje nebuvo įmanoma patikimai įvertinti, ar būtent delfinams buteliai suteikė papildomą apsaugą.

    Ryškiausi rezultatai gauti Brazilijoje, kur tinklai dažniau buvo tvirtinami prie dugno. Ten plastikiniai buteliai parodė perspektyvą mažinant atsitiktinę delfinų priegaudą, o kai kuriuose matavimuose papildomi bandymai su dugniniais tinklais rodė iki 88 proc. mažesnį delfinų pakliuvimą, nekeičiant tikslinių žuvų laimikio.

    Kodėl dugniniai tinklai gali „laimėti“?

    Viena iš hipotezių aiškinant skirtumus tarp paviršinių ir dugninių tinklų yra triukšmo lygis. Prie paviršiaus dažniau susidaro bangavimas, daugiau foninio garso ir judesio, todėl echolokacijos „atspindžiai“ gali būti mažiau aiškūs.

    Dugninėje aplinkoje sąlygos gali būti ramesnės, todėl net paprastas plastikinis objektas prie tinklo tampa labiau atpažįstamu signalu. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia universalaus sprendimo visiems regionams, tačiau rodo kryptį, kur tokia priemonė gali veikti geriausiai.

    Mokslininkai akcentuoja ir praktinę pusę: metodas pigus, lengvai pritaikomas, o sėkmės atveju galėtų būti diegiamas mažos apimties pakrančių žvejyboje. Kartu pabrėžiama būtinybė užtikrinti, kad buteliai būtų patikimai pritvirtinti ir netaptų papildoma šiukšle jūroje.

    Tolesni bandymai planuojami ar jau vykdomi kituose regionuose, kad būtų patikrinta, ar rezultatai pasikartoja skirtingomis sąlygomis. Jei metodas pasitvirtins, jis galėtų tapti viena iš paprastų priemonių mažinant delfinų žūtį žvejybos įrankiuose, kartu išlaikant žvejams svarbų tikslinių rūšių laimikį.

  • Vienišas delfinas prie kranto – pavojaus signalas: Juodojoje jūroje fiksuojamas masinis žuvimas

    Juodojoje jūroje vis dažniau pastebimi pavieniai banginiai, ypač azovkos. Pasak tyrėjų, toks elgesys jiems nėra įprastas, nes šie jūrų žinduoliai paprastai laikosi grupėmis.

    Ukrainos nacionalinio gamtos parko Tuzlos limanai mokslinio skyriaus vadovas Ivanas Rusevas teigia, kad prie kranto pasirodantis vienišas delfinas dažnai būna dezorientuotas. Viena iš tikėtinų priežasčių – sprogimų ir intensyvaus karo triukšmo sukelti sužalojimai bei stresas.

    Jo vertinimu, tokiais atvejais gyvūnas gali būti ištiktas šoko, o sutrikusi orientacija neleidžia normaliai maitintis. Dėl to sparčiai silpsta imuninė sistema, o organizmą lengviau paveikia įvairios infekcijos, tarp jų ir morbilivirusai, kurie jūrų žinduoliams gali būti mirtini.

    Kodėl „gelbėjimas“ gali pakenkti?

    Specialistai pabrėžia, kad poilsiautojai, bandydami „padėti“, neretai tik sustiprina stresą. Gyvūną gaudant, liečiant ar tempiant seklumoje, jam dar labiau sutrinka kvėpavimas, orientacija ir šilumos reguliacija.

    „Žmonės su delfinu elgiasi kaip su bejėgiu kačiuku, tačiau taip gyvūnui sukeliama kritinė įtampa“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Skaičiai krante – tik dalis vaizdo

    Pasak parko vykdomo pakrantės monitoringo, per 2026 metų liepos 6–8 dienas parko teritorijoje rasti 7 azovkų kūnai. Per maždaug 50 dienų oficialiai užfiksuota 74 nugaišę jūrų žinduoliai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad į krantą išmetama tik nedidelė dalis žuvusių gyvūnų, o likusieji nuskęsta jūroje arba tampa kitų gyvūnų grobiu. Dėl to realus žuvusių delfinų ir kitų banginių skaičius, jų teigimu, gali būti gerokai didesnis nei matomas paplūdimiuose.

    Mokslininkai ragina pamačius prie kranto plaukiojantį ar seklumoje atsidūrusį delfiną jo neliesti ir nebandyti savarankiškai gelbėti. Svarbiausia – kuo mažiau triukšmo, žmonių spiečiaus ir fizinio kontakto, o apie situaciją pranešti atsakingoms tarnyboms ar pakrantę stebintiems specialistams.

    Juodoji jūra karo sąlygomis tampa itin sudėtinga aplinka jūrų žinduoliams: triukšmas, sprogimai, sujudintas dugnas ir laivybos pokyčiai gali paveikti ne tik pavienius gyvūnus, bet ir visą populiacijų būklę regione.

  • Mokslininkas apie karo žalą Juodajai jūrai: tarša, invazinės rūšys ir kada paaiškės tikras mastas

    Karas didina taršą ir triukšmą

    Karas Ukrainoje Juodojoje jūroje kuria nuolatinį žmogaus veiklos spaudimą: į vandenį patenka naftos produktai, sunkieji metalai, sprogmenų liekanos ir kitos medžiagos, susijusios su apšaudymais bei sugriauta pakrančių infrastruktūra. Kartu didėja triukšmas ir dugno nuosėdų judinimas, todėl vanduo drumsčiasi, o tarša lengviau pasklinda.

    Ukrainos mokslininkas Viktoras Komorinas pabrėžia, kad pokyčiai dažnai yra kompleksiniai: vienu metu veikia cheminė tarša, sprogimų sukeltos bangos, intensyvus laivų judėjimas ir sutrikusi pakrančių nuotekų bei lietaus vandens surinkimo sistema. Dėl to mažėja vandens ekosistemos produktyvumas, o kai kur didėja fitoplanktono ir dumblių suvešėjimo rizika.

    Kas yra antrinė tarša?

    Viena iš mažiau akivaizdžių, bet reikšmingų problemų yra antrinė tarša, kai karo sukelti sujudinimai pakelia dugne nusėdusias nuosėdas. Tokiose nuosėdose gali būti seniau susikaupusios teršalų sankaupos, kurios, pakilusios į vandenį, vėl ima veikti gyvuosius organizmus.

    Didesnis drumstumas reiškia mažiau šviesos dugno augalams ir dumbliams, o tai silpnina buveines, kuriose minta ar neršia daugelis rūšių. Tokie pokyčiai ypač pavojingi sekliose šelfo zonose, kurios Juodojoje jūroje yra svarbios visos ekosistemos biologinei įvairovei.

    Kachovkos užtvankos sprogdinimo pėdsakas

    Po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimo Juodoji jūra gavo didžiulius gėlo vandens, dumblo ir organinių medžiagų kiekius, o kartu ir buitinių bei pramoninių teršalų mišinį. Mokslininko teigimu, trumpuoju laikotarpiu tai sumažino druskingumą šiaurės vakarų dalyje ir kai kur smarkiai pakeitė pakrančių bioįvairovę.

    Šie staigūs druskingumo svyravimai gali skatinti vandens sluoksniavimąsi, kai lengvesnis paviršinis vanduo prasčiau maišosi su gilesniais sluoksniais. Tada deguonies mažiau pasiekia dugną, o tai didina hipoksijos riziką ir apsunkina dugninės gyvūnijos bei augalijos išlikimą.

    „Juodoji jūra reaguoja kaip žmogus, turintis lėtinę ligą: pakanka menkiausio dirgiklio, ir problema vėl paaštrėja“, – sakė Viktoras Komorinas.

    Pasak jo, po užtvankos tragedijos kai kuriuose ruožuose mechanizmas, kuris anksčiau suaktyvėdavo vasaros pabaigoje, dabar gali „įsijungti“ kur kas greičiau, vos pasikeitus vėjui ar srovėms. Tai prisideda prie masinių dumblių sankaupų ir nemalonaus kvapo pakrantėse.

    Dumbliai, invazinės rūšys ir delfinų žūtys

    Šiltuoju sezonu pakrantėse dažniau matomas žaliųjų siūlinių ir raudonųjų dumblių suvešėjimas, kurį skatina maistinių medžiagų perteklius, šiluma ir silpnesnė vandens apykaita. Vien tik „išvalyti“ pakrantę nepakanka, nes problema grįžta, jei nemažinamas teršalų ir biogenų patekimas į jūrą.

    Kartu su stresu ekosistemai auga invazinių rūšių plitimo tikimybė: jos gali išstumti vietines rūšis ir pakeisti mitybos grandines. Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad tai paliečia ne tik žuvis, bet ir moliuskus, krabus bei kitus trofinius lygmenis, nuo kurių priklauso visos sistemos stabilumas.

    Kalbėdamas apie delfinų žūtis, jis pabrėžia, kad vienareikšmiškai priskirti jas tik hidrolokatorių poveikiui moksliškai sudėtinga. Dažniau minimas kelių veiksnių derinys: triukšmas, sprogimai, tarša, mitybos bazės pokyčiai ir galimos infekcijos.

    Ar gali „sprogti“ sieros vandenilis?

    Juodoji jūra išskirtinė tuo, kad gyvybė daugiausia koncentruota viršutiniuose sluoksniuose, o giliau prasideda zona, kurioje deguonies beveik nėra ir vyrauja sieros vandenilis. Šis reiškinys stabilus dėl vandens sluoksniavimosi, todėl, mokslininko vertinimu, pasakojimai apie galimą masinį sieros vandenilio „sprogimą“ yra labiau mitas nei realus scenarijus.

    Tokiam įvykiui reikėtų milžiniško viso vandens stulpo permaišymo ir didelių deguonies kiekių, kas natūraliai praktiškai neįmanoma. Vis dėlto lokaliniai pokyčiai priekrantėje, ypač seklumose, gali turėti apčiuopiamą poveikį žmonių poilsiui ir žvejybai.

    Ar saugu maudytis?

    Saugumas priklauso nuo konkrečios vietos: didžiausią grėsmę kelia minos, nuolaužos ir užterštos zonos, todėl reali situacija vertinama lokaliai. Net ir ten, kur tiesioginės karinės grėsmės nėra, po audrų ar masinių dumblių sankaupų gali didėti patogenų ir toksinų rizika.

    Ekspertai pabrėžia, kad visos Juodosios jūros problemos nepaiso valstybių sienų: srovės perneša teršalus, maistines medžiagas ir organizmus, todėl poveikį gali jausti ir kitos pakrantės valstybės. Visapusiškai įvertinti žalą, mokslininko teigimu, bus įmanoma tik atkūrus reguliarų, saugų ir plataus masto monitorингą po karo.