Technologijų ir mados pramonė vis sparčiau atsisako įprastų, taršių žaliavų ir ieško medžiagų, kurios būtų draugiškesnės aplinkai bei lengviau perdirbamos. Pastaraisiais metais ypač išaugo biologiškai suyrančių alternatyvų ir perdirbtų žaliavų paklausa, nes griežtėja reguliavimas, o vartotojai vis dažniau vertina produkto „gyvenimo ciklą“.
Didžiausias pokytis vyksta ne tik laboratorijose, bet ir dizaino bei gamybos grandinėse: nuo idėjos iki pakuotės vis dažniau skaičiuojamas anglies pėdsakas, vertinamas vandens suvartojimas, chemikalų naudojimas ir galimybė medžiagas grąžinti į antrinę apyvartą. Ši kryptis ypač aktuali sektoriams, kurie tradiciškai siejami su dideliu poveikiu aplinkai, pavyzdžiui, madai ir plataus vartojimo elektronikai.
Augalinė ir grybų „oda“
Natūralios odos alternatyvos jau seniai kuriamos dėl etinių ir aplinkosauginių priežasčių, o pastaruoju metu vis daugiau dėmesio sulaukia medžiagos iš augalinių pluoštų ir grybienos. Vienas žinomiausių sprendimų yra „Piñatex“ – medžiaga, gaminama iš ananasų lapų pluošto, kuris kitu atveju dažnai taptų žemės ūkio atliekomis.
Kita sparčiai populiarėjanti kryptis – grybiena, iš kurios formuojamos lanksčios, odą primenančios struktūros. Tokie sprendimai traukia ir didžiuosius prekės ženklus: „Adidas“ buvo pristatęs „Stan Smith Mylo“ prototipą, o „Apple“ kai kuriuose aksesuaruose naudoja „FineWoven“ medžiagą, kuri remiasi augalinės kilmės komponentais.
Kukurūzų polimerai vietoj naftos plastiko
Plastikas dešimtmečiais buvo gaminamas iš naftos žaliavų, tačiau biopolimerai tampa realia alternatyva. Vienas plačiausiai naudojamų bioplastikų – PLA, arba polipieno rūgšties plastikas, gaminamas iš kukurūzų ar cukranendrių žaliavos; jo panaudojimas sparčiai plečiasi, ypač pakuotėse ir 3D spausdinime.
PLA ir kiti biopolimerai vertinami dėl galimybės mažinti priklausomybę nuo iškastinių žaliavų, tačiau praktikoje svarbios sąlygos, kuriose tokios medžiagos suyra. Dalis bioplastikų efektyviausiai suardomi pramoninio kompostavimo aplinkoje, todėl šalia inovacijų būtina ir infrastruktūra bei aiškus ženklinimas, kad medžiagos nepatektų į netinkamus srautus.
Perdirbimas tampa nauja norma
Perdirbtos medžiagos vis dažniau tampa ne kompromisu, o standartu: sporto ir mados prekės ženklai deklaruoja atsisakantys pirminio poliesterio ir pereinantys prie perdirbto poliesterio, o prabangos segmentas į rinką atnešė regeneruoto nailono sprendimus. Tai keičia vartotojų suvokimą, kad antrinės žaliavos būtinai reiškia prastesnę kokybę.
Įdomūs ir projektai, kai atliekos panaudojamos nestandartiškai, pavyzdžiui, perdirbant vartojimo produktų komponentus ir pritaikant juos statybinių medžiagų mišiniuose. Tokie pilotiniai modeliai rodo, kad „atliekos“ vis dažniau tampa žaliava, tačiau jų sėkmė priklauso nuo surinkimo, rūšiavimo ir stabilios perdirbimo grandinės.
Elektronika, kuri gali suirti
Medžiagų pokyčiai pasiekė ir elektroniką: greta aliuminio bei stiklo atsiranda bioplastikai ir biokompozitai, kuriuose naudojami natūralūs pluoštai bei dervos. Pavyzdžiui, „Dell“ tvarumo krypties komunikacijoje nurodo naudojanti bioplastiką ir kitus alternatyvius komponentus tam tikruose produktuose ir pakuotėse.
Dar ambicingesnė kryptis – taip vadinama technologija, sukurta „išnykti“, kai dalis komponentų po nustatyto laiko galėtų natūraliai suirti. Tai ypač svarbu daiktų internetui, kur diegiami milijardai mažų jutiklių, galinčių tapti nauja e. atliekų banga, todėl mokslininkai ieško biologiškai suyrančios elektronikos architektūrų.
Ekspertai pabrėžia, kad didžiausias lūžis vyksta produktuose taikant žiedinės ekonomikos logiką: daiktai kuriami taip, kad būtų lengvai išardomi, remontuojami, o medžiagos sugrąžinamos į gamybą. „Apple“ ir kitos bendrovės plečia grąžinimo programas, o Europos Sąjungos kryptis remiasi taisymo ir ilgaamžiškumo skatinimu, kas ilgainiui turėtų pakeisti ir įrenginių dizainą.
Šiandien modernus produktas vis rečiau „baigia gyvenimą“ šiukšliadėžėje. Vis dažniau jis projektuojamas kaip ciklo dalis, kur pabaiga tampa naujos žaliavos pradžia.