CP v2

Tag: Dėmesio sutrikimai

  • Vienas įprotis, kuris stabdo beprasmį scrollinimą: metodą naudojo garsiausi istorijos mąstytojai

    Vienas įprotis, kuris stabdo beprasmį scrollinimą: metodą naudojo garsiausi istorijos mąstytojai

    Po įtemptos dienos daugelis atsipalaidavimą pradeda nuo telefono ekrano: kūnas ilsisi, tačiau protas tuo pat metu gauna šimtus naujų dirgiklių. Toks įprotis ypač sustiprėjo išpopuliarėjus trumpiems vaizdo įrašams ir nesibaigiančiam naujienų bei socialinių tinklų srautui.

    Neuromokslininkai pabrėžia, kad nuolatinis dėmesio šokinėjimas tarp trumpų įrašų ir pranešimų apkrauna vykdomąsias smegenų funkcijas, kurios atsakingos už planavimą ir susikaupimą. Ilgainiui tai siejama su prastesniu gebėjimu išlaikyti dėmesį ir didesniu nuovargiu net tada, kai fiziškai lyg ir ilsimės.

    Kita problema yra tai, kad iš kasdienybės praktiškai išnyko nuobodulys. Būtent ramesnėmis akimirkomis, kai nieko aktyviai neveikiame, smegenys linkusios apdoroti patirtis, dėlioti prisiminimus ir generuoti naujas idėjas.

    Nuo savaitės be scrollinimo

    Sprendimo paieškos dažnai prasideda nuo paprasto eksperimento: laikinai atsisakyti beprasmiško slinkimo socialiniuose tinkluose ir įvertinti, kaip keičiasi savijauta. Pirmomis dienomis tai neretai primena įpročio „nutraukimą“: ranka automatiškai siekia telefono, o tyla ima atrodyti nejauki.

    Vis dėlto po pradinio diskomforto atsiranda daugiau vidinės erdvės, bet kartu ir klausimas, kuo ją užpildyti, kad protas negrįžtų prie seno modelio. Čia ypač padeda paprastas, analoginis pakaitalas, kuris sukuria ritualą ir sumažina pagundą grįžti prie ekrano.

    Metodas, kurį naudojo mąstytojai

    Vienas iš pastaruoju metu vėl atrandamų būdų yra vadinamasis commonplace užrašų sąsiuvinis, kurį galima apibūdinti kaip idėjų ir minčių „juodraštį“. Tai nėra klasikinis dienoraštis apie dienos įvykius, greičiau vieta, kur fiksuojama viskas, kas patraukė dėmesį: citatos, nuotrupos, klausimai, eskizai, pastebėjimai.

    Tokio tipo užrašai istorijoje buvo paplitę tarp rašytojų, filosofų ir menininkų, nes padėdavo kaupti medžiagą, struktūruoti mintis ir grįžti prie idėjų vėliau. Šiuolaikiniame kontekste tai tampa praktiška priešnuodžiu nuolatiniam turinio vartojimui, kai vietoje dar vieno vaizdo įrašo pasirenkama kurti savo turinį, net jei jis skirtas tik sau.

    Praktika veikia ir labai kasdieniškai, pavyzdžiui, laukiant kavos ar važiuojant viešuoju transportu. Užuot instinktyviai tikrinus ekraną, galima užsirašyti mintį, išgirstą frazę, idėją darbui ar kelis sakinius apie savijautą, taip treniruojant gebėjimą būti dabartyje.

    Kodėl tai veikia kasdienybėje

    Tokio užrašų sąsiuvinio esmė yra kryptingas dėmesio nukreipimas: nuo pasyvaus vartojimo į aktyvų mąstymą. Kai mintys iškeliamos į popierių, jos dažnai tampa aiškesnės, lengviau pastebėti pasikartojančias temas ir mažiau norisi užpildyti kiekvieną pauzę atsitiktiniais dirgikliais.

    Norint pradėti, nereikia brangių priemonių ar sudėtingų taisyklių: užtenka paprasto sąsiuvinio ir rašiklio, o telefoną verta laikyti nutildytą ir ne po ranka. Svarbiausia yra nuoseklumas ir leidimas sau kartais nuobodžiauti, nes būtent tada dažnai gimsta geriausios idėjos.

    Jei jaučiate, kad protas pervargęs nuo informacijos, toks analoginis įprotis gali tapti paprastu būdu susigrąžinti gilesnį susikaupimą. Tai nėra kova su technologijomis, greičiau sąmoningas sprendimas dalį laiko grąžinti sau.

  • Mokslininkai perspėja: šis kasdienis užkandis gali tyliai silpninti jūsų dėmesį

    Mokslininkai perspėja: šis kasdienis užkandis gali tyliai silpninti jūsų dėmesį

    Ypač perdirbti produktai, tokie kaip saldinti gėrimai, bulvių traškučiai ar paruošti patiekalai, Vakarų šalių mityboje tapo kasdienybe. Vis daugiau tyrimų rodo, kad toks maistas gali būti susijęs ne tik su metabolinėmis ligomis, bet ir su prastesne smegenų sveikata.

    Nauja Australijoje atlikta analizė nagrinėjo ryšį tarp ypač perdirbtų produktų dalies racione, dėmesio funkcijų ir demencijos rizikos. Tyrime dalyvavo 2 192 40–70 metų amžiaus žmonės, kuriems tyrimo pradžioje nebuvo diagnozuota demencija.

    Ką parodė testai ir apklausos

    Dalyviai užpildė mitybos klausimyną ir atliko keturis kognityvinius testus, vertinusius dėmesį, informacijos apdorojimo greitį ir atmintį. Tyrėjai taip pat rinko duomenis apie fizinį aktyvumą, sociodemografinius veiksnius ir bendrą sveikatos būklę.

    Skaičiuota ir ilgalaikė demencijos rizika, pasitelkiant plačiai taikomą rizikos vertinimo metodiką, skirtą prognozuoti tikimybę susirgti per artimiausius 20 metų. Tyrėjai pabrėžė, kad tai stebimasis tyrimas, todėl jis neįrodo priežastinio ryšio, tačiau leidžia matyti reikšmingas sąsajas.

    Vidutiniškai ypač perdirbti produktai sudarė apie 41 proc. visos suvartojamos energijos. Didesnė šių produktų dalis buvo būdingesnė jaunesniems dalyviams ir vyrams.

    Maža riba, bet apčiuopiami pokyčiai

    Tyrėjai nustatė, kad kiekvienas papildomas 10 proc. ypač perdirbtų produktų racione buvo susijęs su išmatuojamu dėmesio rodiklių kritimu. Taip pat fiksuota sąsaja su didesne demencijos rizika, vertinama balais, kurie naudojami ilgalaikėms prognozėms.

    „Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, 10 proc. padidėjimas maždaug prilygsta vienam standartiniam traškučių pakeliui, papildomai suvalgomam kasdien“, – sakė mitybos biochemikė Barbara Cardoso.

    Įdomu tai, kad aiškios sąsajos su atminties rodikliais šiame tyrime nenustatyta. Ryškiausi pokyčiai fiksuoti būtent dėmesio ir apdorojimo greičio testuose, kurie kasdienybėje siejami su gebėjimu susikaupti, sekti informaciją ir greitai reaguoti.

    Kodėl tai gali veikti smegenis

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad ypač perdirbtų produktų vartojimas dažniau buvo susijęs su mažesniu išsilavinimu, nutukimu ir prastesniu Viduržemio jūros dietos laikymusi. Vis dėlto analizė rodė, kad net ir renkantis iš pažiūros sveikesnį mitybos modelį, didelė ypač perdirbtų produktų dalis gali išlikti problema.

    „Ypač intensyvus perdirbimas dažnai suardo natūralią maisto struktūrą ir gali įnešti papildomų medžiagų, pavyzdžiui, dirbtinių priedų ar junginių, atsirandančių gamybos metu“, – sakė Barbara Cardoso.

    Viena iš galimų priežasčių siejama su tuo, kad tokie produktai dažnai turi daug druskos, pridėtinio cukraus ir rafinuotų riebalų, o tai ilgainiui didina metabolinių sutrikimų riziką. Šie sutrikimai, įskaitant 2 tipo diabetą, hipertenziją ir nutukimą, literatūroje siejami su prastesniais kognityviniais rodikliais.

    Ekspertai taip pat primena, kad ryšys gali būti abipusis: silpnesnis dėmesys ir prastesni savikontrolės mechanizmai gali didinti polinkį rinktis patogų, greitai prieinamą, ypač perdirbtą maistą. Svarbus veiksnys yra ir aplinka, nes gyvenamoji vieta bei prieinamumas dažnai nulemia, ar žmogus kasdien turi realią galimybę rinktis šviežesnius produktus.

    Specialistai ragina šiuos rezultatus vertinti kaip paskatą peržiūrėti kasdienius įpročius, o ne kaip vienkartinį draudimą. Praktinis principas paprastas: kuo didesnę raciono dalį sudaro minimaliai perdirbti produktai, tokie kaip daržovės, vaisiai, ankštiniai, pilno grūdo produktai, žuvis ar nesaldinti pieno produktai, tuo daugiau šansų sumažinti rizikas, susijusias su ilgalaike sveikata.