Instrumentas, galintis keisti darbotvarkę
Europos piliečių iniciatyva (EPI) yra vienas nedaugelio mechanizmų, leidžiančių ES gyventojams tiesiogiai iškelti klausimą Europos Komisijai ir priversti ją oficialiai atsakyti. Tam reikia per vienus metus surinkti 1 000 000 parašų ir pasiekti minimalias ribas mažiausiai septyniose ES valstybėse.
Šis instrumentas veikia nuo 2012 metų, tačiau sėkmingų atvejų iki šiol nedaug. Ekspertai pabrėžia, kad iniciatyvos dažnai „užstringa“ dėl sudėtingų taisyklių, ribotų kampanijų resursų ir nevienodų nacionalinių reikalavimų parašų rinkimui.
Iniciatyva dėl abortų prieinamumo
Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukė iniciatyva „My Voice, My Choice“, siekianti gerinti saugaus ir legalaus aborto prieinamumą Europoje. Ją pradėjo Slovėnijos antropologė Nika Kovač ir organizacija „8 March“, telkusi partnerius keliose šalyse.
Iniciatyvos šalininkai argumentuoja, kad ribota prieiga prie aborto dalyje Europos kelia riziką moterų sveikatai ir didina ekonominę bei psichologinę naštą šeimoms. Akcentuojama, kad labiausiai nukenčia socialiai pažeidžiamos grupės, kurioms sunkiausia gauti paslaugas ar keliauti į kitas šalis.
„Svarbu, kad turime balsą ir galime prisidėti formuojant demokratiją, nes ji veikia ne vien per institucijas, bet ir per tiesioginį dalyvavimą“, – sakė EPI ambasadorė Nino Kavelashvili.
Surinkus 1 124 513 parašus, iniciatyva buvo pateikta Europos Komisijai, o vėliau aptarta Europos Parlamente. Parlamentas ragino Komisiją svarstyti savanorišką finansavimo mechanizmą, kuris galėtų padėti žmonėms iš valstybių, kuriose prieiga prie legalaus aborto ribota, gauti paslaugas kitose ES šalyse pagal jų nacionalinę teisę.
Komisija privalo atsakyti, bet ne priimti įstatymą
Esminė EPI ypatybė ta, kad Europos Komisija privalo pateikti rašytinį ir argumentuotą atsakymą, tačiau nėra teisiškai įpareigota teikti įstatymo projektą. Dėl to iniciatyvų poveikis dažniau matuojamas politinės darbotvarkės pokyčiais, o ne greitais teisėkūros rezultatais.
Vis dėlto praktikoje tai gali reikšti didesnį matomumą, viešą spaudimą ir naujas diskusijas tiek Briuselyje, tiek nacionaliniu lygmeniu. EPI rėmėjai teigia, kad net ir be tiesioginio teisėkūros „finalo“ iniciatyvos keičia prioritetus, o kai kuriais atvejais tampa pagrindu vėlesnėms politikos priemonėms.
Kodėl sėkmę pasiekia ne visi
N. Kavelashvili atkreipia dėmesį, kad didžiausia kliūtis dažnai yra ne pati tema, o kampanijos organizavimas keliose šalyse vienu metu. Reikia ne tik vertimų, bet ir kultūrinio pritaikymo, vietinių partnerių, gebančių mobilizuoti bendruomenes, bei aiškios komunikacijos socialiniuose tinkluose.
Jos teigimu, 1 000 000 parašų riba daugeliui atrodo atgrasanti, ypač mažesnėms organizacijoms. Dėl to vis dažniau keliama idėja supaprastinti komunikaciją apie EPI, daugiau apie ją kalbėti mokyklose ir ieškoti būdų, kaip piliečiams aiškiau parodyti, ką realiai suteikia šis demokratinis įrankis.
Šiuo metu Europos Komisijoje registruota dešimtys aktyvių iniciatyvų įvairiomis temomis – nuo transporto sprendimų iki gyvūnų gerovės ir kailinių žvėrelių auginimo ribojimo. Tai rodo, kad piliečių noras daryti įtaką ES politikai auga, nors kelias iki realių pokyčių dažnai lieka ilgas.
