CP v2

Tag: Dendrochronologija

  • Prie Maino aptiko tai, ko ten neturėjo būti: po žeme – 2 400 metų paslaptis

    Prie Maino aptiko tai, ko ten neturėjo būti: po žeme – 2 400 metų paslaptis

    Prie Maino upės, vykstant statybos darbams, archeologai aptiko giliai po žeme slypinčią neįprastą konstrukciją, kurios amžius siekia apie 2 400 metų. Pirminės prielaidos, kad tai galėtų būti naujesnių laikų prieplauka ar krantinės sutvirtinimai, greitai žlugo paaiškėjus tikrajai radinio kilmei.

    Tyrėjai datavimą patikslino išanalizavę ąžuolo rąstų rieves, leidžiančias labai tiksliai nustatyti medienos kirtimo laiką. Rezultatai parodė, kad statinys siekia laikotarpį apie IV amžių prieš Kristų, tai yra geležies amžių, kai dauguma medinių konstrukcijų dėl irimo paprastai neišlieka.

    Didžiausią nuostabą kelia išskirtinė radinio būklė: medinės dalys per daugiau nei du tūkstantmečius išliko beveik nepažeistos. Manoma, kad tai lėmė nuolat drėgna, mažai deguonies turinti aplinka, kuri sulėtina organinių medžiagų irimą ir sudaro sąlygas medienai išsilaikyti gerokai ilgiau nei įprastai.

    Konstrukcija sudaryta iš masyvių medinių elementų ir akmeninio mūro, o toks skirtingų medžiagų derinys šio regiono geležies amžiaus kontekste laikomas itin retu. Specialistai pabrėžia, kad tai rodo aukštesnį inžinerinį pasirengimą ir gerai organizuotą bendruomenę, galėjusią sutelkti darbo jėgą bei išteklius.

    Kol kas svarstomos kelios versijos, kam šis objektas galėjo būti skirtas. Vieni mokslininkai neatmeta, kad tai galėjo būti upinis uostas ar prekybos centras, kiti labiau linksta į administracinę ar gynybinę funkciją, nes tokie statiniai dažnai siejami su strateginių transporto kelių kontrole.

    Regiono archeologinis kontekstas taip pat kursto spėliones: anksčiau apylinkėse rasta geležies amžiaus vertybių, todėl neatmetama, kad šioje vietoje galėjo veikti svarbi gyvenvietė. Jei hipotezė pasitvirtintų, radinys galėtų papildyti žinias apie tuometinę prekybą, valdžios struktūras ir upių vaidmenį formuojant ekonominius ryšius.

    Siekiant tiksliau nustatyti objekto formą ir paskirtį, vietovėje atliekami detalesni tyrimai, o pats statinys skaitmeninamas kuriant 3D modelius. Tokia metodika leidžia dokumentuoti pažeidžiamas konstrukcijas ir analizuoti jas neardant, o vėlesnės kasinėjimų fazės turėtų atskleisti, kokio masto tai buvo kompleksas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šis atradimas yra reta proga iš arčiau pažvelgti į geležies amžiaus statybos technologijas, kurios dažnai lieka tik fragmentiškai žinomos. Ne mažiau svarbu ir tai, kad radinys aptiktas atsitiktinai, todėl neatmetama, jog panašių objektų upių slėniuose gali būti ir daugiau, tačiau jie vis dar slypi po žeme.

  • Taline aptiko Hanzos laivo wraką su kompasu: mediena galėjo atkeliauti iš Lenkijos

    Taline, vietoje, kuri viduramžiais buvo po vandeniu, archeologai aptiko išskirtinai gerai išlikusį Hanzos laikų prekybinio laivo wraką. Šiandien ten driekiasi kelias ir moderni uosto infrastruktūra, tačiau maždaug XIV amžiuje tai buvo pakrantės zona, susijusi su miesto jūriniu gyvenimu.

    Tyrėjų teigimu, laivas siekė apie 24 metrų ilgį ir 9 metrų plotį, todėl laikomas vienu didžiausių iki šiol Baltijos regione rastų kogų. Konstrukcijai išlikti padėjo drėgna, mažai deguonies turinti aplinka, kuri šimtmečius lėtino medienos irimą.

    Dendrochronologiniai tyrimai rodo, kad laivui naudoti ąžuolai buvo nukirsti apie 1360 metus. Pagal medienos rievių analizę dalis žaliavos galėjo būti atgabenta iš teritorijų, kurios šiandien priklauso Lenkijai, arba iš platesnio pietinės Baltijos regiono, viduramžiais garsėjusio kaip svarbus laivų statybai tinkamos medienos šaltinis.

    Radinių reikšmė navigacijos istorijai

    Kogos buvo tipiški Hanzos prekybiniai laivai, pritaikyti gabenti didelius krovinius su palyginti nedidele įgula. Plačios formos korpusas ir paprastesnė eksploatacija leido Hanzos miestams efektyviai palaikyti prekybos ryšius Baltijos ir Šiaurės jūrose, o tokie laivai tapo visos epochos simboliu.

    Didžiausio dėmesio sulaukė wrako viduje rasti kasdieniai daiktai: mediniai šaukštai, drabužių fragmentai, įrankiai, statinių liekanos, gyvūnų kaulai ir gerai išlikę odiniai batai. Radiniai leidžia manyti, kad laivas nuskendo staiga, o dalis įrangos liko ten, kur ją naudojo įgulos nariai.

    Tarp radinių aptiktas ir nedidelis kompasas, kuris, mokslininkų vertinimu, net ir po daugiau nei šešių šimtmečių išlaikė gebėjimą rodyti šiaurės kryptį. Tokia detalė ypač svarbi, nes iki šiol manyta, kad panašūs kompasai Europoje plačiau paplito tik XV amžiuje, todėl Talino radinys gali koreguoti ankstesnes prielaidas apie jūrinės navigacijos raidą.

    Kuo šis wrakas išskirtinis

    Estijos archeologai pabrėžia, kad šis radinys skiriasi nuo daugelio analogiškų atradimų Vokietijoje ar Nyderlanduose, kur kogų liekanos dažnai būna beveik tuščios. Talino atvejis vertingas tuo, kad išliko gausi kasdienybės medžiaga, leidžianti atkurti ne tik laivo statybos techniką, bet ir jūrininkų bei pirklių buitį.

    Wrakas jau perkeltas į Estijos jūrų muziejų, kur vyksta konservavimas ir detalūs tyrimai. Specialistai neatmeta, kad ateityje po šiuolaikiniu miestu gali būti aptikta daugiau Hanzos uosto infrastruktūros pėdsakų, galinčių papildyti žinias apie viduramžių Talino prekybinius maršrutus ir ryšius Baltijos jūros regione.

  • Kadyso įlankoje aptiktas XVI amžiaus laivo sudužimas: dumblas išsaugojo maistą ir įkalčius apie įgulą

    Kadyso įlankoje aptiktas XVI amžiaus laivo sudužimas: dumblas išsaugojo maistą ir įkalčius apie įgulą

    Ispanijos Kadyso įlankoje tyrėjai identifikavo ir ištyrė XVI amžiaus laivo sudužimą, kuris beveik 8 metrų gylyje ilgus šimtmečius buvo užpustytas dumblu. Mokslininkai teigia, kad būtent storas nuosėdų sluoksnis sukūrė aplinką, kurioje organinės liekanos išliko neįprastai gerai.

    Laivas siejamas su 1587 metų britų išpuoliu prieš Kadyso uostą, kai karalienės Elžbietos I įsakymu anglų ekspedicija, vadovaujama Fransio Dreiko, naikino uoste buvusius laivus. Tyrėjai nurodo, kad tiriamas sudužimas priskiriamas laivui San Giorgio e Sant’Elmo Buonaventura, minimam to meto istoriniuose šaltiniuose.

    Kas rasta nuolaužose

    Tyrimų metu aptikta gyvulių kaulų, tarp jų karvių, kiaulių, ožkų ir vištų, rodančių, kokios atsargos galėjo būti gabenamos ar laikomos laive. Taip pat rastas moters, kuri, kaip vertinama, galėjo būti 25–35 metų, kaukolės fragmentas su sužalojimu kaktos srityje.

    Ypač daug dėmesio sulaukė sandariai uždarytos talpos su sūryme laikytomis alyvuogėmis ir prieskoniais, tokiais kaip kaparėliai, lauro lapai, rozmarinai ir raudonėliai. Tyrėjų teigimu, toks radinys padeda tiksliau rekonstruoti kasdienę mitybą ir maisto konservavimo praktiką ankstyvųjų naujųjų laikų laivyboje.

    DI ir DNR: nauji povandeninės archeologijos įrankiai

    Tyrime derinti keli metodai, įskaitant archeologiją, archyvinių šaltinių analizę, dendrochronologiją ir genetinius tyrimus. Tokiuose projektuose vis plačiau taikomas DI duomenų sutikslinimui, vaizdų analizei ir radinių katalogavimui, nes nuolaužų sluoksniai ir jų fragmentiškumas reikalauja itin tikslaus dokumentavimo.

    Iš talpų vidaus paimtuose mėginiuose nustatyti mikroorganizmų pėdsakai, kurie gali būti siejami su kvėpavimo takų ir odos infekcijomis. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai suteikia papildomų užuominų apie įgulos sveikatą ir ligas, su kuriomis jūreiviai galėjo susidurti ilgų reisų metu.

    Raudonas dažas iš Amerikos ir Baltijos mediena

    Dar vienas netikėtas atradimas buvo medinės statinės su tiršta raudona medžiaga, kuri, mokslininkų teigimu, identifikuota kaip košenilės kilmės dažas. Šis dažas ankstyvųjų naujųjų laikų prekyboje buvo itin vertinamas, nes leido išgauti ryškiai raudonus atspalvius tekstilei ir kitiems gaminiams.

    Statinių mediena, kaip nurodoma tyrimo išvadose, siejama su Baltijos regionu, o medienos datavimas atitinka laikotarpį aplink laivo žūtį. Tyrėjai teigia, kad tai leidžia tiksliau suprasti, kaip skirtingų Europos regionų žaliavos ir iš Amerikos atkeliavę produktai susikirsdavo viename maršrute.

    Projektą vykdė kelių sričių specialistai iš skirtingų institucijų, o mokslininkai pabrėžia, kad tokie sudužimai yra tarsi laiko kapsulės. Kadyso įlankos atvejis rodo, kad povandeninė archeologija, pasitelkdama šiuolaikinius laboratorinius metodus, gali atkurti ne tik laivo žūties aplinkybes, bet ir kasdienes įgulos gyvenimo detales.