Tag: Deportacijos

  • Armėnų genocidas 1915 metais: kaip Osmanų imperijoje prasidėjo masinės deportacijos ir žudynės

    Armėnų genocidu vadinami 1915–1916 metais Osmanų imperijoje vykę masiniai armėnų žudymai ir prievartinės deportacijos, kurios nusinešė apie 1,2 mln. gyvybių. Šie įvykiai dažnai įvardijami kaip pirmasis 20 amžiaus genocidas.

    Kaip aiškinama portale „The Collector“, genocido pradžia laikoma 1915 metų balandžio 24 diena, kai Stambule buvo suimta apie 250 armėnų intelektualų ir bendruomenės lyderių. Taip armėnų bendruomenė buvo sąmoningai palikta be vadovybės ir galimybių organizuotai gintis.

    Iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Osmanų imperija patyrė didelius teritorinius ir politinius sukrėtimus: ją silpnino nacionalistiniai judėjimai, vidinė fragmentacija ir išorinės didžiųjų Europos valstybių įtakos. Šiame kontekste išaugo ultranacionalistinės nuotaikos, o 1908 metais valdžią perėmęs jaunųjų turkų judėjimas siekė kurti etniškai ir politiškai vieningą valstybę.

    Armėnai – viena didžiausių krikščioniškų bendruomenių imperijoje – gyveno daugiausia Rytų Anatolijoje ir ilgą laiką buvo laikomi „lojalios tautos“ pavyzdžiu. Vis dėlto XIX amžiuje, augant reformų ir didesnio saugumo reikalavimams, santykiai su valdžia aštrėjo, o ankstesnės smurto bangos, tokios kaip 1894–1896 metų hamidinės skerdynės, tapo tragišku įvadu į vėlesnius įvykius.

    Kaip prasidėjo deportacijos ir masinės žudynės

    Osmanų imperijai 1914 metų rudenį įsitraukus į Pirmąjį pasaulinį karą ir patyrus nesėkmių fronte, valdžia vis dažniau armėnus vaizdavo kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Prie to prisidėjo ir faktas, kad nedidelė armėnų savanorių grupė prisijungė prie Rusijos pajėgų Kaukazo regione.

    1915 metų vasarį armėnų kilmės kariai buvo atskirti nuo reguliariosios kariuomenės ir perkelti į darbo batalionus. Dalis jų, kaip teigiama tekste, vėliau buvo nužudyti, o pasienio regionuose pradėti reidai armėnų gyvenvietėse.

    Įtampa pasiekė lūžio tašką, kai mieste Vane kilo ginkluotas pasipriešinimas. Tai Osmanų valdžiai suteikė pretekstą jį pristatyti kaip sukilimą, o po balandžio 24-osios areštų pradėta įgyvendinti platesnio masto politika.

    1915 metų gegužę Osmanų vyriausybė įteisino armėnų deportaciją, kuri iš pradžių buvo nukreipta į Rytų Anatolijos gyventojus, o netrukus išplėsta ir į kitas teritorijas. Deportacijos buvo aiškinamos kaip „perkėlimo“ priemonė, tačiau praktikoje virto masiniu gyventojų išvarymu iš namų.

    „Mirties žygiai“ ir gyvenimas stovyklose

    Žmonėms dažnai buvo duodamos vos kelios valandos ar dienos susiruošti, paliekant namus, verslus ir visą įprastą gyvenimą. Prievartiniai žygiai, vedę į stovyklas Šiaurės Sirijos link, neretai apibūdinami kaip „mirties maršai“.

    Tekste pabrėžiama, kad vienas pagrindinių mirties priežasčių buvo badas ir troškulys – valdžia neparūpino pakankamai maisto ir vandens. Didžiausia perkėlimo stovyklų sistema buvo siejama su Deir ez-Zoro apylinkėmis prie Sirijos dykumos.

    Net ir pasiekę stovyklas žmonės susidūrė su išsekimu, prastomis sanitarinėmis sąlygomis, maisto stygiumi ir labai trumpa išgyvenimo trukme. Taip pat minima, kad dalis jaunų moterų patyrė prievartą – buvo išnaudojamos ar verčiamos tarnauti.

    Deportacijas lydėjo ir įstatymai, leidę konfiskuoti armėnų turtą bei verslus, o tai reiškė ne tik fizinį bendruomenės naikinimą, bet ir jos ekonominių bei kultūrinių pamatų ardymą.

    Tarptautinės reakcijos ir ginčai dėl pripažinimo

    Armėnų tragedija sulaukė plataus atgarsio to meto spaudoje, o diplomatinėje erdvėje garsiai skambėjo JAV ambasadoriaus Osmanų imperijoje Henry Morgenthau liudijimai. Jo pastangomis buvo organizuota humanitarinė pagalba, o JAV visuomenėje kilo didelio masto paramos kampanijos.

    Po karo Osmanų imperija žlugo, o 1923 metais susikūrė Turkijos Respublika. Tekste teigiama, kad iki to laiko didžioji dalis armėnų, gyvenusių buvusiose Osmanų teritorijose, jau buvo žuvę, o išgyvenusieji tapo plačios diasporos pagrindu.

    Turkijos oficiali pozicija iki šiol išlieka, kad 1915 metų įvykiai neatitinka teisinės genocido sąvokos, nors šią nuostatą ginčija daugelis istorikų ir tarptautinių institucijų. Diskusijas apsunkina ir tai, kad dalis dokumentų buvo sunaikinta, o pats klausimas iki šiol išlieka jautrus tiek politine, tiek moraline prasme.

    Nepaisant ginčų, armėnų genocidas turėjo ilgalaikių pasekmių tarptautinei teisei: po Antrojo pasaulinio karo formuojantis nusikaltimų žmoniškumui sampratai ir 1948 metų Jungtinių Tautų Genocido konvencijai, 1915 metų tragedija dažnai minima kaip vienas precedentų, parodžiusių, kokio masto nusikaltimus gali įvykdyti valstybės aparatas.

  • Kanada įsitraukė į ukrainiečių vaikų grąžinimo programas: koalicijoje – 47 šalys

    Kanada prisijungė prie programų, skirtų sugrąžinti Rusijos pagrobtus Ukrainos vaikus, taip pat padėti grąžinti karo belaisvius, civilius ir neteisėtai sulaikytus asmenis.

    Apie tai pranešama Ukrainos portale „Komentari“, nurodant, kad Kanada į šias iniciatyvas įsitraukė 2024 metų vasarį ir dabar tęsia bendradarbiavimą tarptautiniu formatu.

    Kanados dalyvavimas vyksta per Tarptautinę koaliciją dėl Ukrainos vaikų grąžinimo (International Coalition for the Return of Ukrainian Children). Ši koalicija telkia valstybes, siekiančias prisidėti prie vaikų sugrąžinimo proceso.

    Taip pat dirbama vadinamojoje Human Dimension Working Group – darbo grupėje, veikiančioje Ukrainos siūlomos „taikos formulės“ kontekste ir susijusioje su punktu dėl belaisvių bei deportuotų asmenų paleidimo ir grąžinimo.

    Dėmesys – vaikams, belaisviams ir civiliams

    Kanados atstovai pabrėžia, kad svarbiausia – grąžinti vaikus, o kartu ir karo belaisvius bei civilius, kurie buvo neteisėtai sulaikyti Rusijos.

    Skelbiama, kad šiuo metu koalicijoje yra 47 šalys. Taip pat išreiškiamas lūkestis, kad į procesą pavyks įtraukti dar daugiau valstybių.

    Šios iniciatyvos vyksta tarptautinių pastangų fone, siekiant spręsti humanitarines karo pasekmes – nuo deportacijų iki neteisėto žmonių laikymo ir jų grąžinimo artimiesiems bei valstybei.

  • Kodėl po Antrojo pasaulinio karo iš Vidurio ir Rytų Europos buvo išvaryta apie 12 mln. vokiečių

    Po Antrojo pasaulinio karo Vidurio ir Rytų Europos valstybės ėmėsi masinių etninių vokiečių išvarymų – per kelis metus iš savo gyvenamųjų vietų buvo priversti pasitraukti milijonai žmonių.

    1944–1950 metais vokiečių bendruomenės buvo deportuojamos ar stumiamos iš Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Rumunijos, Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos kontroliuojamų teritorijų, o bendrai perkeltųjų skaičius siekė apie 12 milijonų.

    Dalis šių žmonių buvo neseniai atsikėlę nacių okupacijos metais, tačiau nemažai šeimų tose vietovėse gyveno šimtmečius. Vis dėlto karo pabaiga ir nacių nusikaltimų patirtis vietos visuomenėse sukėlė keršto nuotaikas bei siekį „išspręsti“ tautinių mažumų klausimą.

    Sąjungininkams planuojant pokarinę Europos tvarką, šie procesai buvo ne tik spontaniški. 1945 metų Potsdamo konferencijoje SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos lyderiai sutarė, kad vokiečių gyventojų „perkėlimas“ iš kai kurių šalių turi vykti, siekiant sumažinti būsimų teritorinių pretenzijų ir konfliktų riziką.

    Ilga vokiečių gyvenviečių istorija rytuose

    Vokiečių bendruomenės į rytus nuo Oderio–Neisės upių atsikėlė dar viduramžiais, kai kolonizacija į rytus (vadinamoji Ostsiedlung) skatino naujų gyvenviečių kūrimą ir prekybą.

    Vėlesniais amžiais Prūsija, Austrija ir Rusija taip pat rėmė vokiečių apgyvendinimą mišriuose regionuose, tikėdamosi taip sustiprinti imperinę kontrolę. Dėl to iki XX amžiaus pradžios vokiečių mažumos buvo tapusios įprasta daugelio regionų demografijos dalimi.

    Tarpukariu ši diaspora Vidurio ir Rytų Europoje sudarė milijonus žmonių. Nors dauguma buvo įprasti vietos valstybių piliečiai, dalis bendruomenių liko politiškai jautrios sienų klausimams, o nacistinė Vokietija vėliau tuo pasinaudojo propagandoje.

    Kaip karas pavertė mažumas taikiniu

    Vokietijai okupavus didelę Europos dalį, okupacinė valdžia daug kur išskyrė etninius vokiečius, sudarinėjo specialius sąrašus, o šimtai tūkstančių buvo mobilizuoti į Wehrmachtą ir SS. Tai dar labiau supriešino vietos gyventojus su kaimynystėje gyvenusiomis vokiečių bendruomenėmis.

    Karo pabaigoje, Raudonajai armijai stumiantis į vakarus, prasidėjo masinis bėgimas. Žmonės traukėsi bijodami smurto, o dalis jų buvo sulaikomi, įkalinami ar žudomi.

    Vienu chaotiškiausių etapų tapo vadinamieji „laukiniai“ išvarymai, kai vietos partizanų grupės ir minios, neretai padedant sovietų pajėgoms, varydavo civilius link Vokietijos ar Austrijos sienų. Kai kur žmonės buvo apiplėšiami, mušami, o bandę priešintis – nušaunami.

    Šiame etape dalis vokiečių pateko į buvusias karo belaisvių stovyklas ar internavimo vietas, o žinios apie smurtą ir mirčių mastą paskatino Vakarų sąjungininkus siekti labiau kontroliuojamų perkėlimų.

    Potsdamo sprendimai ir trys išvarymų bangos

    Potsdamo susitarimo XII straipsnyje buvo pabrėžta, kad iškeldinimai turi vykti „tvarkingai ir humaniškai“, tačiau realybėje tai dažnai liko nepasiekiamas tikslas. Vakarų sąjungininkai prašė pristabdyti išvarymus, kol bus įvertintas mastas, tačiau SSRS vadovas Josifas Stalinas spaudė procesus spartinti.

    Iš esmės išskiriamos trys bangos: pabėgimas nuo fronto ir artėjančių pajėgų, chaotiški vietos keršto veiksmais grįsti išvarymai ir vėlesni, labiau organizuoti perkėlimai traukiniais į sąjungininkų okupacines zonas Vokietijoje.

    Organizuotų deportacijų metu žmonės buvo kraunami į vagonus, dažnai labai ankštai, o atvykusieji nukreipiami į jiems numatytas teritorijas. Iki 1950 metų didžioji šių perkėlimų dalis buvo užbaigta.

    Aukų skaičius ir ilgalaikės pasekmės

    Tikslus žuvusiųjų skaičius nėra nustatytas, tačiau istorikai mini platų intervalą – nuo maždaug 600 tūkstančių iki 2 milijonų žmonių. Prie mirčių prisidėjo smurtas, ligos, badas, žiemos sąlygos, taip pat nelaimės evakuacijų metu.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1945 metais sovietų povandeniniam laivui nuskandinus laivą „Wilhelm Gustloff“ žuvo tūkstančiai evakuojamų žmonių. Tai laikoma viena didžiausių jūrų katastrofų istorijoje.

    Atvykę į nuniokotą Vokietiją daugelis pabėgėlių neturėjo nei turto, nei pastogės, o daliai jų tai buvo svetima šalis – jie kalbėjo skirtingais dialektais, buvo kilę iš regionų, kurių niekada nelaikė „tikrąja“ Vokietija. Be to, teko konkuruoti dėl darbo ir būsto su kitais nuo karo nukentėjusiais gyventojais.

    Vėliau, ypač Vakarų Vokietijoje, atvykėliai tapo svarbia darbo jėgos dalimi ir prisidėjo prie ekonomikos atsigavimo. Pokariu taip pat atsirado politinių organizacijų, atstovavusių išvarytųjų interesams, tačiau jos stengėsi vengti revanšistinių teritorinių pretenzijų.

    Ši istorija iki šiol vertinama nevienareikšmiškai: vienoje pusėje – nacių agresijos ir okupacijos palikta trauma, kitoje – masinis civilių prievartinis perkėlimas, kurio mastas prilygo didžiausiems XX amžiaus etniniams valymams.

  • Kaip Stalinas bandė ištrinti Krymo totorių tapatybę: tremtis, pervadinimai ir draudimai

    1944 metais Sovietų Sąjunga per kelias dienas iš Krymo ištrėmė beveik visą Krymo totorių bendruomenę, o vėliau ėmėsi veiksmų, skirtų nuslopinti jų kultūrą ir istorinę atmintį.

    Kaip aprašo „The Collector“, masinė deportacija, Krymo totorių vadinama Sürgünlik, buvo vykdoma Stalino nurodymu, o operaciją organizavo NKVD, kuriai vadovavo Lavrentijus Berija.

    Sovietų valdžia savo sprendimą grindė kolektyvinės kaltės logika: nors dalis totorių Antrojo pasaulinio karo metais iš tiesų bendradarbiavo su okupacine ašies valstybių administracija, tūkstančiai kitų kovojo Raudonojoje armijoje ir pasipriešinime.

    Krymo totorių istorija šiandien vėl tapo ypač jautri tema dėl Krymo statuso ir Rusijos vykdomos politikos pusiasalyje: praeities represijų mechanizmai padeda suprasti, kodėl bendruomenė savo tapatybę gina iki šiol.

    Deportacija, vykdyta „su brutalumu“

    1944 metų gegužės 18-osios paryčiais NKVD ir vietos policija pradėjo belstis į Krymo totorių namų duris visame pusiasalyje. Žmonėms buvo duodama mažiau nei pusvalandis susiruošti, o tuomet jie buvo vežami į surinkimo punktus ir sugrūsti į traukinius.

    Operacijos tikslas buvo išvežti visą bendruomenę per itin trumpą laiką. Tekste minima, kad buvo parengta dešimtys sąstatų, o iki gegužės 20 dienos beveik visi Krymo totoriai buvo prievarta išgabenti iš pusiasalio.

    Pagrindinė tremties kryptis buvo Uzbekijos SSR, nors dalis žmonių pateko ir į kitas vietoves ar priverstinio darbo sistemas. Net Krymo totoriai, tarnavę kariuomenėje, dažnai buvo ištremiami vėliau, su keliomis išimtimis.

    Kelionė ir pirmosios savaitės tremtyje pareikalavo milžiniškų aukų. Tekste nurodoma, kad vien per transportavimą galėjo žūti apie 8 000 žmonių, o sovietiniai įrašai mini, kad po atvykimo per trumpą laiką mirė iki 27 proc. ištremtųjų; pačios bendruomenės skaičiavimai neretai pateikia dar didesnius įverčius.

    Bandymas perrašyti Krymo žemėlapį ir istoriją

    Pasibaigus trėmimams, Sovietų valdžia siekė, kad Krymas netektų matomų Krymo totorių pėdsakų. Minima, kad daugiau kaip 1 300 gyvenviečių buvo pervadintos, totoriškus pavadinimus pakeičiant slaviškais.

    Taip pat buvo griaunamos mečetės, kapinės ir paminklai, o knygos bei rankraščiai Krymo totorių kalba naikinami. Mokyklose ir viešojoje erdvėje totorių indėlis į pusiasalio istoriją buvo sąmoningai menkinamas.

    Demografinį vaizdą keitė ir kryptingas naujakurių kėlimas į ištuštėjusius namus: į Krymą buvo atvežami gyventojai iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos. Tai ne tik užpildė paliktą tuštumą, bet ir turėjo ilgalaikį tikslą pakeisti pusiasalio etninę sudėtį.

    Represijos palietė ne tik Krymo totorius: tekste minimi ir kiti iš Krymo deportuoti gyventojai, tarp jų graikai, armėnai ir bulgarai.

    Teisinis „išnykimas“ ir vėlyvas sugrįžimas

    1946 metais Krymas neteko autonominės respublikos statuso ir tapo įprasta sritimi Rusijos SFSR sudėtyje. Tuo pat metu Sovietų Sąjunga faktiškai nustojo pripažinti Krymo totorius kaip atskirą tautinę bendruomenę, siekdama juos tapatinti su Volgos totoriais.

    Nors Nikita Chruščiovas 1956 metais leido daugeliui ištremtų tautų grįžti į gimtąsias vietas, Krymo totoriai šios teisės negavo. Situaciją dar labiau komplikuodavo tai, kad 1954 metais Krymas buvo perduotas Ukrainos SSR.

    Ilgainiui Krymo totorių aktyvistai ėmė organizuoti protestus ir žmogaus teisių kampanijas, o kai kurie žinomi judėjimo veikėjai, tarp jų Mustafa Džemilevas, buvo įkalinti ilgiems metams.

    Sovietų parlamentas 1989 metais deportacijas pripažino nusikalstamu veiksmu, o žlugus SSRS prasidėjo masiškesnis sugrįžimas: tekste teigiama, kad iki 1992 metų į Krymą sugrįžo apie 260 000 žmonių.

    Bendruomenės interesams atstovauti buvo suformuoti Qurultay ir jo vykdomoji institucija Mejlis. Tačiau 2014 metais, Rusijai aneksavus Krymą, Krymo totoriai vėl susidūrė su spaudimu ir represijomis, dėl kurių dalis žmonių pasitraukė į Ukrainos kontroliuojamas teritorijas.

    Krymo totorių istorija rodo, kad tautinės tapatybės naikinimas dažnai prasideda ne vien nuo fizinio iškeldinimo, bet ir nuo bandymų perrašyti vietovardžius, riboti kalbą bei kultūrą ir pakeisti pačios teritorijos „atmintį“.

  • Briuselis ruošia Frontex pertvarką: trigubas augimas, masinės deportacijos ir stebėsena internete

    Briuselis ruošia Frontex pertvarką: trigubas augimas, masinės deportacijos ir stebėsena internete

    Europos Komisija siūlo plataus masto Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros Frontex reformą, kuri reikštų didesnes galias, naujas užduotis ir ryškų išteklių augimą. Plane numatyta ne tik stiprinti reagavimą prie ES išorės sienų, bet ir iš esmės plėsti agentūros vaidmenį migrantų grąžinimo politikoje.

    Pagal siūlymą Frontex galėtų tapti pagrindiniu ES veikėju, koordinuojančiu neteisėtai ES esančių asmenų grąžinimą, o kartu įgytų daugiau įrankių anksti fiksuoti galimas masines atvykimo bangas. Reformą dar turės svarstyti ir tvirtinti ES valstybės narės bei Europos Parlamentas.

    Naujas dėmesys grąžinimams

    Vienas esminių pokyčių susijęs su grąžinimais: Frontex turėtų daugiau atsakomybių nuo asmenų identifikavimo ir logistinės pagalbos iki grąžinimo skrydžių organizavimo. Nors galutinė teisinė atsakomybė dėl sprendimų išliktų valstybėms narėms, agentūra būtų įgalinta teikti vadinamąją paramą nuo pradžios iki pabaigos.

    Numatoma steigti Grąžinimų koordinavimo centrą, kuris padėtų greitinti procedūras ir geriau suderinti valstybių narių veiksmus. Reformos kritikai įspėja, kad toks modelis gali sumažinti sprendimų skaidrumą ir apsunkinti nepriklausomą kontrolę, ypač kai kalbama apie pažeidžiamus asmenis.

    Siūlymu taip pat atveriama galimybė Frontex veikti už ES teritorijos ribų platesniu mastu, jei būtų sudaryti atskiri susitarimai su trečiosiomis šalimis. Tai reikštų, kad agentūros pareigūnai tam tikrais atvejais galėtų prisidėti prie grąžinimų grandinės dar iki migrantams pasiekiant ES, o ši nuostata kelia daugiausia politinių ginčų.

    Stebėsena socialiniuose tinkluose

    Kitas reformos ramstis yra skaitmeninė dimensija: Frontex būtų pavesta stebėti socialinius tinklus, ieškant signalų apie žmonių kontrabandos reklamą, koordinuotą dezinformaciją ir galimus masinio atvykimo scenarijus. Komisija argumentuoja, kad tokia realaus laiko stebėsena padėtų greičiau reaguoti į krizes prie sienų.

    Planuojama įkurti Internetinės stebėsenos ir reagavimo centrą, o Frontex galėtų žymėti galimai neteisėtą turinį ir teikti informaciją platformoms bei kompetentingoms institucijoms. Sprendimai dėl turinio teisėtumo formaliai liktų nacionalinėms institucijoms, tačiau žmogaus teisių gynėjai baiminasi, kad praktikoje tai gali virsti plataus masto priežiūra.

    Numatoma, kad agentūra sieks patikimo pranešėjo statuso, kuris pagal ES skaitmenines taisykles gali lemti greitesnį platformų reagavimą į pranešimus. Europos Parlamento nariai iš skirtingų politinių stovyklų jau signalizuoja, kad diskusijose bus keliami privatumo, žodžio laisvės ir duomenų apsaugos klausimai.

    Greito reagavimo pajėgos ir trigubas augimas

    Reformos projekte numatoma sukurti greito reagavimo pajėgas, kurias būtų galima operatyviai dislokuoti prie ES išorės sienų, kai staiga išauga atvykstančiųjų skaičius. Tokį sprendimą galėtų inicijuoti pati agentūra, tačiau dislokavimas būtų siejamas su atitinkamos valstybės narės prašymu.

    Didžiausias struktūrinis pokytis būtų personalo didinimas: Europos Komisija siūlo iki 2041 metais pasiekti 30 000 pareigūnų ribą, kai dabar planuojama apimtis yra apie 10 000. Numatyta didinti nuolatinį korpusą ir sukurti papildomą rezervą, kurį būtų galima mobilizuoti prireikus, paliekant dalį pareigūnų nacionalinių institucijų dispozicijoje.

    Finansine prasme Frontex jau dabar yra viena sparčiausiai augusių ES agentūrų, o naujame daugiametėje finansinėje programoje siūloma dar labiau didinti finansavimą. Reformos projekte taip pat numatyta, kad agentūra galėtų plačiau įsigyti ar nuomoti įrangą, įskaitant bepiločius orlaivius ir DI sprendimus, bei veikti kaip bendrų pirkimų koordinatorė.

    Kartu su išteklių augimu atsinaujina ir sena kritika dėl priežiūros mechanizmų: nevyriausybinės organizacijos bei dalis europarlamentarų pabrėžia, kad agentūros įgaliojimai plečiami greičiau nei stiprinamos fundamentalių teisių užtikrinimo saugikliai. Ypatingas dėmesys telkiamas į tai, ar bus pakankamai pareigūnų, atsakingų už pagrindinių teisių stebėseną operacijų metu.

    Teisėkūros procesas Briuselyje, tikėtina, bus įtemptas: reformos šalininkai ją laiko būtina dėl besikeičiančių migracijos maršrutų ir hibridinių spaudimo priemonių, o oponentai perspėja apie riziką normalizuoti masinę stebėseną ir išplėsti deportacijų praktiką už ES ribų. Galutinis rezultatas priklausys nuo valstybių narių derybų ir Europos Parlamento pataisų.

  • Europos Komisija ruošia „Frontex“ įgaliojimų plėtrą: grąžinimai ir deportacijos vyktų už ES ribų

    Europos Komisija ruošia „Frontex“ įgaliojimų plėtrą: grąžinimai ir deportacijos vyktų už ES ribų

    Kas keistųsi „Frontex“ mandatu

    Europos Komisija rengia reformą, pagal kurią ES sienų ir pakrančių apsaugos agentūra „Frontex“ gautų daugiau įgaliojimų veikti už Europos Sąjungos teritorijos ribų. Keli ES pareigūnai teigia, kad naujos taisyklės leistų agentūrai padėti grąžinant neteisėtai atvykusius migrantus tarp trečiųjų šalių.

    Iki šiol „Frontex“ daugiausia talkina valstybėms narėms vykdant grąžinimus iš ES į kilmės šalis, taip pat koordinuoja išorės sienų kontrolę ir operacijas jūroje. Reformos kryptis reikštų ryškesnį migracijos politikos perkėlimą į ES kaimynystę, dar prieš žmonėms pasiekiant Europos sienas.

    Grąžinimai iki atvykimo į Europą

    Pagal planuojamą modelį „Frontex“ galėtų remti trečiųjų šalių institucijas, pavyzdžiui, Šiaurės Afrikoje, organizuojant grąžinimus į migrantų kilmės valstybes. ES pareigūnų logika paprasta: kuo daugiau žmonių grąžinama dar prieš jiems bandant pasiekti Europą, tuo mažiau grąžinimų tenka vykdyti jau ES viduje.

    „Kuo daugiau žmonių grąžini dar prieš jiems pasiekiant Europą, tuo mažiau jų reikia grąžinti po to“, – sakė vienas ES pareigūnas.

    Tokie veiksmai, kaip pabrėžiama, nebūtų automatiniai: bendradarbiavimui su kiekviena trečiąja šalimi reikėtų atskiro susitarimo. Praktikoje tai būtų artima vadinamiesiems statuso susitarimams, pagal kuriuos agentūros pareigūnai gali būti dislokuojami partnerių teritorijoje vykdyti sutartų užduočių.

    Grąžinimo centrai, greito reagavimo pajėgos ir stebėsena

    Reforma taip pat siejama su vadinamaisiais grąžinimo centrais trečiosiose šalyse, kuriuos ES valstybės narės gali kurti pagal neseniai patvirtintą teisinį pagrindą. Numatyta, kad į tokius centrus galėtų būti perkeliami asmenys, kurių prieglobsčio prašymai ar teisė pasilikti ES buvo atmesti, o vėliau jie būtų grąžinami į kilmės šalis.

    „Frontex“ įsitraukimas galėtų tapti vienu iš pagrindinių mechanizmų, užtikrinančių galutinius pervežimus ir logistiką. Kartu planuojama sukurti greito reagavimo pajėgas nenumatytiems staigiems didelio masto atvykimams.

    Dar viena kryptis – internetinės stebėsenos padalinys, kurio užduotis būtų sekti socialiniuose tinkluose plintančią informaciją ir signalus apie galimus masinio judėjimo epizodus. ES institucijos tai pristato kaip prevencinę priemonę, skirtą sumažinti netikėtų krizinių situacijų tikimybę.

    Kritika dėl žmogaus teisių ir priežiūros

    Numatomi pokyčiai, tikėtina, sulauks nevyriausybinių organizacijų pasipriešinimo. Kritikai pabrėžia, kad agentūros įgaliojimų plėtra turi eiti kartu su griežtesniais skaidrumo, priežiūros ir atskaitomybės mechanizmais, kad būtų užtikrinta migrantų pagrindinių teisių apsauga.

    „Tai jau ne vien agentūra, kuri remia ES šalis pasienyje. Tai deportacijų agentūra, vis dažniau veikianti toli nuo tikrosios ES sienos“, – sakė Transnational Institute tyrėja Josephine Solanki.

    Žmogaus teisių gynėjai primena, kad „Frontex“ veikla Europoje ne kartą buvo kritikuota dėl galimų teisių pažeidimų, todėl bet kokia plėtra už ES ribų kelia papildomų rizikų. ES pareigūnai savo ruožtu akcentuoja, kad teisinės sutartys su partneriais būtų būtina sąlyga, o operacijos turėtų vykti laikantis nustatytų standartų.

    Biudžetas ir politinis kontekstas

    Reformą ketinama pristatyti po Europos Komisijos posėdžio, o jos politinis tikslas – sustiprinti grąžinimų vykdymą ir sumažinti neteisėtos migracijos srautus. Diskusijose vis dažniau akcentuojama, kad vien sienų kontrolė nepakanka, jei grąžinimų sistema išlieka lėta ir sudėtinga.

    Kartu skelbiama, kad „Frontex“ gali būti numatytas 12 milijardų eurų finansavimas per kitą septynerių metų ES biudžeto laikotarpį, tai reikštų ankstesnio asignavimo padvigubinimą. Didesnis finansavimas paprastai siejamas su didesniais operaciniais pajėgumais, tačiau taip pat didina spaudimą užtikrinti veiklos priežiūrą ir atsakomybę.

  • ES ruošia naujas sankcijas dėl Ukrainos vaikų deportacijų: tūkstančiai vis dar Rusijos kontrolėje

    ES ruošia naujas sankcijas dėl Ukrainos vaikų deportacijų: tūkstančiai vis dar Rusijos kontrolėje

    Europos Sąjunga rengia naują sankcijų paketą, nukreiptą prieš asmenis ir organizacijas, siejamas su neteisėtu Ukrainos vaikų deportavimu ir prievartiniu perkėlimu į Rusiją. Kol Briuselyje derinami konkretūs įrašai, Ukrainos iniciatyva Bring Kids Back UA perspėja, kad tūkstančiai vaikų vis dar lieka Rusijos kontrolėje.

    Iniciatyvos vadovas Maksymas Maksymovas pabrėžė, kad atsakomybė už šiuos veiksmus turi būti įtvirtinta ne tik politinėmis priemonėmis, bet ir teisiniu persekiojimu. Jo teigimu, kiekviena papildoma diena didina riziką, kad vaikai bus veikiami indoktrinacijos, militarizavimo ir praras ryšį su savo tapatybe.

    „Bring Kids Back UA nuolat ragino patraukti baudžiamojon atsakomybėn visus, atsakingus už neteisėtą vaikų deportavimą ir prievartinį perkėlimą, o Europos Sąjungos žingsnį vertiname kaip svarbų signalą dėl atskaitomybės“, – sakė Maksymas Maksymovas.

    „Vaikai, kurie lieka Rusijos kontrolėje, susiduria su indoktrinacijos, militarizavimo ir ukrainietiškos tapatybės nykimo rizika“, – teigė jis.

    Pagal ES planus, naujais ribojimais gali būti papildomai įtraukti dar 27 Rusijos asmenys ir subjektai. Sankcijų sąrašus dar turi lydėti techninis ir teisinis patikrinimas, kad priemonės būtų tvarios ir atsparios galimiems ginčams teismuose.

    Kiek vaikų laikoma Rusijoje?

    Ukrainos institucijos yra patvirtinusios daugiau kaip 20 500 vaikų deportavimo ar prievartinio perkėlimo atvejų, tačiau realus mastas gali būti didesnis. Jeilio universiteto Humanitarinių tyrimų laboratorija yra nurodžiusi, kad skaičius gali siekti apie 35 000, o Rusijos pareigūnai viešai minėjo ir gerokai didesnius skaičius.

    Tuo pat metu nepriklausomi tyrėjai pažymi, kad tiksliai patikrinti bendrą skaičių itin sudėtinga dėl ribotos prieigos prie okupuotų teritorijų ir Rusijos institucijų veiklos uždarumo. Dalis vaikų galėjo būti perkelti keliais etapais, keičiant registracijos vietas ar globos įstaigas.

    Jungtinės Tautos yra nurodžiusios, kad prievartinis vaikų perkėlimas į okupanto teritoriją gali būti vertinamas kaip karo nusikaltimas, o tam tikromis aplinkybėmis ir kaip nusikaltimas žmoniškumui. Tokie vertinimai didina spaudimą valstybėms ieškoti ne tik politinių, bet ir baudžiamosios atsakomybės mechanizmų.

    Kodėl sankcijos nukreipiamos tiksliai?

    Pastaruoju metu ES vis dažniau remiasi tiksline logika, kai ribojimai taikomi konkretiems pareigūnams, organizacijoms, susijusioms struktūroms ir tinklams, kurie prisideda prie karo veiksmų ar okupacinių praktikų. Toks modelis leidžia tiksliau identifikuoti atsakingus asmenis, mažinant šalutinį poveikį neįtrauktiems sektoriams.

    Europos išorės veiksmų tarnyba valstybėms narėms taip pat yra pateikusi platesnį sąrašą maždaug 1 600 asmenų ir subjektų, kurie, ES vertinimu, tiesiogiai prisideda prie Rusijos karo pastangų. Tai rodo perėjimą nuo vien didelių sektorių ribojimų prie detalesnio, duomenimis paremto įtraukimo.

    Grįžimas gali užtrukti metus

    Ukrainos ir tarptautinių partnerių teigimu, net ir vieno vaiko grąžinimas dažnai tampa ilgu procesu: nuo tapatybės nustatymo ir buvimo vietos patvirtinimo iki realaus perdavimo šeimai. Derybos neretai vyksta per tarpininkus, o kiekvienas atvejis reikalauja atskiro teisinio ir saugumo vertinimo.

    Praktikoje dalis grąžinimų iki šiol buvo įmanomi dalyvaujant trečiosioms valstybėms ar tarpininkaujant tarptautinėms institucijoms, įskaitant Vatikaną. ES rengiamas sankcijų išplėtimas siejamas su siekiu didinti spaudimą ir siųsti žinią, kad vaiko teisių pažeidimai konflikte nebus paliekami be pasekmių.

    „Kiekvienas grąžintas vaikas rodo, kad koordinuotas tarptautinis veiksmas gali duoti rezultatą, o sankcijos siunčia aiškią žinią, kad šie nusikaltimai neliks be atsako“, – sakė Maksymas Maksymovas.

    Naujausi sprendimai derinami ir artėjant tarptautinės koalicijos konferencijai Toronte, kur numatyta aptarti praktines priemones vaikų paieškai, jų saugiam sugrąžinimui ir ilgalaikei apsaugai ginkluotų konfliktų metu. Ukrainos pusė tikisi, kad teisiniai ir diplomatiniai instrumentai bus naudojami nuosekliau ir greičiau.

  • ES pareigūnų susitikimas su Talibanu Briuselyje: kaip siekiama paspartinti afganų deportacijas

    ES pareigūnų susitikimas su Talibanu Briuselyje: kaip siekiama paspartinti afganų deportacijas

    Techninis dialogas už uždarų durų

    Europos Komisijos atstovai ir 15 ES valstybių narių pareigūnai Briuselyje surengė techninio lygmens susitikimą su Talibano delegacija. Jo tikslas – rasti praktinius būdus, kaip didinti Afganistano piliečių grąžinimų skaičių, kai asmenys ES neturi teisės likti.

    Susitikimo vieta ir detalės nebuvo viešinamos, o diskusijos vyko ne Europos Komisijos institucijų patalpose. Toks formatas pasirinktas dėl to, kad ES Talibano valdžios Afganistane oficialiai nepripažįsta, tačiau palaiko vadinamąjį operacinį bendradarbiavimą.

    Ką siekiama grąžinti pirmiausia

    Europos Komisijos atstovas nurodė, kad pokalbiai daugiausia sukosi apie neteisėtai ES esančių afganų grąžinimą, ypač tais atvejais, kai asmenys yra nuteisti už sunkius nusikaltimus arba laikomi grėsme saugumui. Valstybėms narėms dažnai nepavyksta įvykdyti grąžinimo sprendimų, nes Afganistano valdžia nepriima grąžinamų asmenų.

    Susitikimui bendrai pirmininkavo Švedija – viena šalių, kurioje afganų bendruomenė yra didelė, vertinant pagal gyventojų skaičių. Švedijos migracijos ministras Johanas Forssellis viešai akcentavo, kad dalis asmenų šalyje laukia deportacijos po nuosprendžių už sunkius nusikaltimus.

    „Labai svarbu, kad nusikaltimus padarę asmenys būtų deportuoti, tačiau šiandien to praktiškai neįmanoma“, – sakė Švedijos migracijos ministras Johanas Forssellis.

    Europos Komisija nurodo neturinti bendrų duomenų, kiek visoje ES yra neteisėtai esančių afganų, priskiriamų rimtų nusikaltimų ar saugumo rizikos kategorijoms. Vis dėlto, pačių derybų kontekste grąžinimų tema siejama su platesniu ES siekiu didinti bendrą grąžinimų rodiklį, kuris pastaraisiais metais išlieka apie 29 proc.

    Kodėl afganų grąžinimai stringa

    Afganistanas išlieka viena sudėtingiausių krypčių vykdant grąžinimo sprendimus. Eurostato duomenys rodo, kad 2025 metais per pirmuosius devynis mėnesius 14 270 Afganistano piliečių buvo nurodyta išvykti iš ES, tačiau faktiškai sugrąžinta tik 340, tai sudaro apie 2 proc.

    Tuo pat metu migracijos srautai nemažėja: 2026 metais per pirmus keturis mėnesius daugiau nei 3 300 afganų neteisėtai kirto ES išorės sienas, daugiausia per Rytų Viduržemio jūros maršrutą. 2025 metais daugiau nei 63 000 Afganistano piliečių pateikė prieglobsčio prašymus ES, tai sudarė apie 10 proc. visų prašytojų.

    Kritika dėl ryšių „normalizavimo“

    Susitikimas sulaukė griežtos kritikos iš dalies Europos Parlamento narių ir pilietinės visuomenės organizacijų, kurios įspėja apie riziką de facto normalizuoti santykius su režimu, kaltinamu sisteminiais žmogaus teisių pažeidimais. Kritikai pabrėžia, kad bet koks bendradarbiavimas, net ir techninis, gali būti interpretuojamas kaip politinis legitimumas.

    Europos Parlamentas anksčiau yra raginęs laikytis nepripažinimo ir nesiartinimo politikos Talibano atžvilgiu, o dalis organizacijų teigia, kad Afganistanas negali būti laikomas saugia grąžinimo šalimi dėl prastėjančios žmogaus teisių situacijos ir ribotos teisinės apsaugos.

  • ES migracijos komisaras: dėl afganų grąžinimo Europa turės tartis su Talibanu

    ES migracijos komisaras: dėl afganų grąžinimo Europa turės tartis su Talibanu

    Susitikimas Briuselyje kelia ginčus

    Europos Sąjunga, siekdama spartinti neteisėtai atvykusių migrantų grąžinimą, svarsto tiesiogines derybas su Talibano valdžia dėl afganų repatriacijos. Tai sukėlė politinę įtampą Briuselyje, nes ES Talibano administracijos oficialiai nepripažįsta, o žmogaus teisių padėtis Afganistane vertinama kaip itin prasta.

    Europos Komisija patvirtino, kad į Briuselį diskusijoms ketinama kviesti Talibano atstovus, tačiau konkreti data dar nebuvo paskelbta. Taip pat nebuvo aišku, ar delegacijos nariams bus išduotos vizos atvykti į Belgiją.

    „Nėra išeities nesikalbėti su šiais žmonėmis, jei norime pagerinti situaciją“, – sakė ES migracijos komisaras Magnusas Brunneris.

    Ką ES nori pasiekti

    Pasak M. Brunnerio, kontaktai su Talibanu nebūtų prilyginami politiniam režimo pripažinimui, o būtų pragmatiškas būdas spręsti grąžinimo klausimus. ES institucijose pastaraisiais metais ryškėja kryptis stiprinti migracijos kontrolę, o didžiausias dėmesys skiriamas tam, kad grąžinimo sprendimai būtų realiai įgyvendinami.

    Šis procesas sudėtingas, nes be kilmės šalies institucijų bendradarbiavimo dažnai neįmanoma patikrinti tapatybės, gauti kelionės dokumentų ar užtikrinti logistinių grąžinimo procedūrų. Afganistano atveju kliūtis papildomai didina tai, kad nemaža dalis Europos valstybių po 2021 metais įvykusio Talibano sugrįžimo į valdžią uždarė ambasadas Kabule.

    Žmogaus teisių argumentas ir teisinės rizikos

    Žmogaus teisių organizacijos kritikuoja grąžinimo į Afganistaną idėją, akcentuodamos riziką asmenų saugumui ir galimus tarptautinės teisės pažeidimus. Jungtinių Tautų vertinimu, šalis tebepatiria gilią humanitarinę ir ekonominę krizę, o milijonai žmonių susiduria su maisto stygiumi ir skurdu.

    Ypač daug dėmesio sulaukia moterų ir mergaičių padėtis: Talibanas yra smarkiai apribojęs jų teises viešajame gyvenime, įvedęs aprangos reikalavimus ir ribojimus lankytis viešose erdvėse, o mergaičių ugdymas, kaip plačiai fiksuota tarptautiniuose vertinimuose, sustoja ankstyvoje paauglystėje. Dėl to kritikai teigia, kad grąžinimai gali prieštarauti ES deklaruojamiems vertybiniams įsipareigojimams.

    Skaičiai ir politinis kontekstas Europoje

    ES statistikos duomenimis, 2013–2024 metais ES šalys gavo apie 1 000 000 afganų pateiktų prieglobsčio prašymų. Maždaug pusė jų per šį laikotarpį buvo patenkinti, o likusiais atvejais asmenys dažnai turėjo teisinių kelių apskųsti sprendimus arba tapo grąžinimo sistemos iššūkiu.

    Pastaruoju metu dalis valstybių narių viešai ragina griežtinti praktiką ir aktyviau grąžinti asmenis, neturinčius teisės pasilikti, ypač jei jie yra teisti. Tarp tokių pavyzdžių minima Vokietija, kuri nuo 2024 metų yra deportavusi daugiau nei 100 Afganistano piliečių, turėjusių teistumų.

    Europos Komisija tikisi, kad techninės derybos su Talibanu leistų bent iš dalies atverti kanalus grąžinimams, tačiau politinė kaina gali būti didelė. Kritikai perspėja, kad bet koks formalizuotas dialogas gali būti panaudotas Talibano propagandai, o rėmėjai atkerta, kad be praktinių sprendimų grąžinimo politika lieka tik popieriuje.