Retro patiekalai į madą grįžta ne tik dėl nostalgijos: žmonės ieško paprastų, sotių ir lengvai paruošiamų receptų. Vienas tokių sugrįžimų – vadinamosios Moriso salotos, kurios išpopuliarėjo JAV Detroite dar 20 amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.
Šios salotos siejamos su tuomet itin garsia universalia parduotuve „J. L. Hudson’s“, kurioje jos tapo tikru hitu. Receptas iki šiol keliauja per šeimų užrašų knygeles, o pastaraisiais metais vėl dažnai minimas kaip netikėtai moderniai skambantis klasikinis skonis.
Pagrindinė idėja paprasta: krėminis padažas, plonai pjaustyta mėsa, sūris ir ryškesnio charakterio priedai. Ypač svarbūs saldžiai marinuoti agurkėliai, kurie subalansuoja riebumą ir suteikia salotoms išskirtinį, šiek tiek salstelėjusį akcentą.
Tradiciniame variante dažniausiai naudojamas virtas kumpis ir virta kalakutiena, taip pat šveicariško tipo sūris, įdarytos žaliosios alyvuogės ir ledkalnio salotos. Padažas dažniausiai gaminamas iš majonezo, baltojo vyno acto, citrinos sulčių, Dižono garstyčių, prieskonių ir smulkintų petražolių, o tirštumui ir skoniui pridedamas virtas kiaušinis.
Praktiškumo čia taip pat netrūksta: sumaišytą salotų masę su padažu šaldytuve patogu laikyti iki 3 dienų. Kad lapai neprarastų traškumo, ledkalnio salotas geriausia laikyti atskirai ir patiekalą sukomponuoti tik prieš valgant.
Mitybos specialistai tokio tipo salotas dažniausiai įvardija kaip sočias, bet kaloringesnes dėl majonezo ir sūrio, todėl porcijos dydis turi reikšmės. Norint lengvesnės versijos, dalį majonezo galima keisti graikišku jogurtu, o daugiau šviežių žalumynų ar daržovių padeda subalansuoti patiekalą kasdieniam stalui.