CP v2

Tag: Devonas

  • Kinijoje aptiktas 385 mln. metų gintaras keičia teorijas: mokslininkai suabejojo, kam reikėjo dervos

    Kinijoje aptiktas 385 mln. metų gintaras keičia teorijas: mokslininkai suabejojo, kam reikėjo dervos

    Mokslininkai Kinijos šiaurės vakaruose aptiko, kaip teigiama, seniausią iki šiol žinomą gintarą. Jo amžius siekia apie 385 milijonus metų, tad jis yra maždaug 150 milijonų metų senesnis už pirmuosius dinozaurus ir gerokai senesnis už daugumą iki šiol tirtų gintaro radinių.

    Radavietė užfiksuota anglies kloduose, o pats radinys nėra didelis gabalas, kaip dažnai įsivaizduojama, bet šimtai mikroskopinių suakmenėjusios dervos fragmentų. Jie priskiriami vidurinio devono laikotarpiui, kai gyvybė sausumoje dar tik sparčiai kūrėsi ir ekosistemos tapo vis sudėtingesnės.

    Kas pasikeičia dėl šio radinio?

    Iki šiol seniausiu gintaru laikyti pavyzdžiai buvo maždaug 65 milijonais metų „jaunesni“. Nauji duomenys rodo, kad augalai dervą pradėjo gaminti daug anksčiau, nei manyta, o tai koreguoja supratimą apie sausumos augalų evoliuciją ir jų biocheminių procesų raidą.

    Gintaras laikomas išskirtine gamtos laiko kapsule, nes jaunesniuose jo sluoksniuose neretai išlieka puikiai išsilaikiusių vabzdžių, augalų dalių ar kitų organizmų pėdsakų. Šį kartą fragmentai tokių intarpų neturi, tačiau jų cheminė sudėtis suteikė reikšmingų įžvalgų apie ankstyvą dervos kilmę.

    Derva galėjo atsirasti ne dėl vabzdžių

    Šiuolaikiniams medžiams derva pirmiausia yra apsauginė priemonė: ji užsandarina pažeidimus, padeda stabdyti infekcijas ir atbaido kenkėjus. Ilgą laiką vyravo prielaida, kad dervos gamyba evoliuciškai sustiprėjo reaguojant į vabzdžius, mintančius augalais.

    Tačiau devono laikotarpiu vabzdžiai tik pradėjo užkariauti sausumą ir dar nebuvo tokie reikšmingi augalų „priešai“, kaip vėlesniais geologiniais etapais. Dėl to mokslininkai kelia versiją, kad ankstyvoji derva galėjo būti susijusi su apsauga nuo aplinkos stresų, grybelinių infekcijų ar mechaninių pažeidimų.

    Ką parodė cheminė analizė?

    Nors radiniai labai smulkūs, jų cheminiai tyrimai parodė, kad dar devono augalai galėjo turėti pažangius biocheminius kelius, leidusius gaminti sudėtingas dervas. Kitaip tariant, šios „cheminės gynybos“ užuomazgos galėjo formuotis dešimtimis milijonų metų anksčiau, nei rodė ankstesni paleobotanikos duomenys.

    Šis atradimas taip pat padeda tiksliau rekonstruoti ankstyvąsias sausumos ekosistemas. Viduriniame devone dominavo primityvūs miškai ir augalų bendrijos, sparčiai formavosi dirvožemiai, keitėsi sąveikos tarp augalų, grybų ir pirmųjų sausumos gyvūnų, o klimatas ir atmosfera buvo kitokie nei šiandien.

    Mokslininkai pabrėžia, kad suakmenėjusi derva išlieka vienu vertingiausių biologinės praeities archyvų. Net ir be išlikusių organizmų intarpų, tokie radiniai leidžia nustatyti, kada atsirado dervos gamybos mechanizmai ir kaip jie galėjo paveikti vėlesnę sausumos gyvybės raidą.

  • Šimtai auksinių monetų ir 30 metų paslapties: paaiškėjo, koks laivas nuskendo prie Anglijos

    Šimtai auksinių monetų ir 30 metų paslapties: paaiškėjo, koks laivas nuskendo prie Anglijos

    Prie Anglijos pietvakarių krantų, netoli Salcombe Devono grafystėje, aptikto XVII amžiaus laivo vrako tapatybė pagaliau nustatyta po beveik trijų dešimtmečių tyrimų. Tyrėjai teigia, kad tai galėjo būti olandų prekybinis laivas Dom van Keulen, 1633 metais plaukęs iš Maroko į Nyderlandus su itin vertingu kroviniu.

    Šis vrakas pirmąkart pastebėtas 1995 metais, kai jį fiksavo narai ir jūrinės archeologijos entuziastai. Jau tuomet iš jūros dugno iškelta šimtai auksinių monetų, papuošalų ir įvairių artefaktų, leidusių įtarti plačius to meto prekybos ryšius, tačiau tikslaus laivo vardo nustatyti nepavyko.

    Kas padėjo išspręsti mįslę?

    Lūžis įvyko išanalizavus archyvinius dokumentus, saugomus Jungtinės Karalystės nacionaliniuose archyvuose. Istorikas Ianas Frielis juose aptiko įrašų apie Dom van Keulen kelionę 1633 metų rudenį, kai laivas pateko į ypač smarkias audras, pradėjo leisti vandenį ir galiausiai nuskendo prie Anglijos krantų.

    Dokumentuose nurodoma ir išskirtinė detalė: nors laivas žuvo, visi įgulos nariai esą išsigelbėjo. Tai paaiškintų, kodėl po katastrofos dalis krovinio galėjo būti greitai išgelbėta vietos gyventojų ar gelbėtojų, o tik dalis vertybių liko jūros dugne šimtmečiams.

    Koks krovinys buvo laive?

    Tyrėjų vertinimu, laivas gabeno apie 150 maišų gumiarabikio, 64 maišus salietros ir 320 ožkų odų. Didžiausią įspūdį daro monetos: minima apie 9 000 auksinių vadinamųjų berberiškų dukatų, kaldintų Maroke iš aukštos prabos aukso, siejamo su Vakarų Afrikos regionais.

    Nors šiuolaikiniai narai rado tik dalį šių monetų, jos laikomos apčiuopiamu įrodymu, kaip glaudžiai buvo susiję Šiaurės Afrika, Vakarų Europa ir Britų salos. XVII amžiuje Nyderlandų pirkliai buvo vieni svarbiausių tarptautinės prekybos dalyvių, o taurieji metalai dažnai keliaudavo per kelis uostus, kol virsdavo monetomis ar žaliava kitoms reikmėms.

    Ką pavyko rasti vrake?

    Archeologai nurodo, kad išlikusios laivo liekanos siekia apie 30 metrų, o pats objektas yra maždaug 18 metrų gylyje. Vietoje aptikta patrankų, inkarų ir smulkesnių laivo įrangos detalių, leidžiančių atkurti laivo konstrukciją ir jo kasdienį gyvenimą.

    Tarp iškeltų radinių minimi alaviniai indai, šaukštas, aukso papuošalų fragmentai, antspaudai, keramika ir net aukso gabalėlis, kuris galėjo būti skirtas tolesniam apdirbimui. Specialistai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik dėl vertės, bet ir dėl galimybės tiksliau suprasti to meto prekybos maršrutus, prekių paklausą ir jūrų rizikas.

    Nors tapatybė įvardijama pagrįstai, mokslininkai pabrėžia, kad jūrinėje archeologijoje galutinės išvados remiasi įrodymų visuma: archyvų duomenimis, radinių kontekstu ir vietovės istorija. Tyrimai prie Salcombe gali būti tęsiami, nes kiekviena nauja detalė padeda tikslinti pasakojimą apie vieną turtingiausių XVII amžiaus jūrinių radinių prie Anglijos krantų.