CP v2

Tag: Diabetinė neuropatija

  • Cukrinis diabetas tyliai ardo kūną: triopatija gali pažeisti nervus, akis ir inkstus

    Cukrinis diabetas tyliai ardo kūną: triopatija gali pažeisti nervus, akis ir inkstus

    Cukrinis diabetas ilgainiui gali sukelti vadinamąją diabetinę triopatiją – trijų dažniausių lėtinių komplikacijų derinį, kai vienu metu nukenčia nervų sistema, akys ir inkstai. Pagrindinis šių pažeidimų variklis yra ilgalaikė hiperglikemija, kai gliukozės kiekis kraujyje būna per didelis.

    Nuolat padidėjusi gliukozė žaloja smulkiąsias kraujagysles, kurios aprūpina audinius deguonimi ir maisto medžiagomis. Dėl to pamažu sutrinka kraujotaka, didėja oksidacinis stresas ir uždegiminiai procesai, o organai pradeda nebevykdyti savo funkcijų taip, kaip turėtų.

    Diabetinė triopatija nėra atskira liga – tai ilgalaikio diabeto poveikio organizmui pasekmių visuma. Problema ta, kad pradiniai pokyčiai dažnai nepasireiškia aiškiais simptomais, todėl žmogus gali jaustis gerai, nors pažeidimai jau progresuoja.

    Kaip pasireiškia nervų pažeidimas?

    Diabetinė neuropatija yra viena dažniausių komplikacijų, susijusių su nervų pažeidimu. Ji gali paveikti tiek jutiminius nervus, atsakingus už skausmo ar temperatūros pojūtį, tiek autonominę nervų sistemą, reguliuojančią vidaus organų veiklą.

    Dažniausiai simptomai prasideda pėdose ir plaštakose: dilgčiojimu, deginimu, tirpimu ar sumažėjusiu jautrumu. Pavojingiausia, kai žmogus nebejaučia smulkių žaizdų ar nudegimų – tuomet didėja infekcijų ir diabetinės pėdos rizika.

    Kodėl blogėja regėjimas?

    Diabetinė retinopatija vystosi tuomet, kai pažeidžiamos tinklainės kraujagyslės. Ankstyvose stadijose regėjimas gali išlikti geras, todėl žmogus dažnai nesikreipia į gydytojus, nors akyje jau vyksta negrįžtami pokyčiai.

    Vėliau gali atsirasti neryškus matymas, „plaukiojančios“ dėmės, regėjimo lauko pakitimai ar staigesnis regėjimo pablogėjimas. Reguliarus akių dugno ištyrimas leidžia aptikti pažeidimus laiku ir sumažinti apakimo riziką.

    Inkstų pažeidimas gali būti nepastebimas

    Diabetinė nefropatija – tai lėtinis inkstų pažeidimas, kai sutrinka kraujo filtravimas ir organizme ima kauptis medžiagų apykaitos produktai. Ankstyvoje stadijoje žmogus dažnai nejaučia jokių simptomų, o pirmieji signalai matomi tik laboratoriniuose tyrimuose.

    Progresuojant ligai gali pasireikšti tinimai, didėjantis kraujospūdis, nuovargis, silpnumas, pakitimai šlapime. Dėl to sergantiesiems diabetu svarbu reguliariai tikrinti inkstų funkciją, įvertinant kreatinino rodiklius ir albumino kiekį šlapime.

    Rizika patirti šias komplikacijas didėja, kai diabetas ilgą laiką būna prastai kontroliuojamas, taip pat esant padidėjusiam kraujospūdžiui, padidėjusiam cholesterolio kiekiui, rūkymui ar antsvoriui. Vis dėlto tinkamai parinktas gydymas, glikemijos kontrolė ir profilaktiniai patikrinimai gali reikšmingai sulėtinti pažeidimų progresą.

    Gydytojai pabrėžia, kad vieno tyrimo, kuris „aptiktų triopatiją“, nėra – vertinamas kiekvienas organas atskirai. Praktikoje tai reiškia reguliarų akių patikrinimą, pėdų būklės ir jutimų vertinimą, taip pat inkstų funkcijos stebėseną, o pastebėjus pirmuosius simptomus delsti nereikėtų.

    Komplikacijų prevencijos pagrindas – stabilus gliukozės kiekis kraujyje, nuoseklus paskirtų vaistų vartojimas ir kitų rizikos veiksnių kontrolė. Ne mažiau svarbūs ir gyvenimo būdo sprendimai: subalansuota mityba, reguliarus fizinis aktyvumas, kraujospūdžio bei lipidų rodiklių stebėjimas ir kasdienė pėdų apžiūra.

  • Gydytojai perspėja diabetu sergančius: šios šlepetės gali baigtis opomis ir amputacija

    Gydytojai primena, kad diabetu sergantiems žmonėms avalynės pasirinkimas gali turėti lemiamos reikšmės pėdų sveikatai. Ypač rizikingos laikomos atviros šlepetės, kurios neapsaugo pėdos ir dažnai didina žaizdų, opų bei infekcijų tikimybę.

    Viena pagrindinių priežasčių yra diabetinė periferinė neuropatija, kai dėl nervų pažeidimo pėdose sumažėja ar visai dingsta skausmo pojūtis. Tokiu atveju žmogus gali nepajusti, kad avalynė nutrina odą, spaudžia arba į vidų pateko smulkus akmenukas, sukeliantis nuolatinę mikrotraumą.

    Kita svarbi problema yra prastesnė kraujotaka ir lėtesnis žaizdų gijimas, todėl net nedidelis įtrūkimas ar pūslė gali greitai komplikuotis. Negydomos žaizdos gali virsti opomis, o prisidėjus infekcijai didėja ir sunkesnių pasekmių, įskaitant chirurginį gydymą, rizika.

    Atviros šlepetės dažnai laikosi tik dėl to, kad pirštai nuolat jas „prilaiko“, todėl ilgainiui gali didėti pirštų deformacijų tikimybė. Be to, tokia avalynė paprastai nesuteikia pakankamos pėdos atramos, todėl didėja griuvimų, čiurnos patempimų ir kitų traumų tikimybė.

    Specialistai pataria rinktis uždarą avalynę su minkštu vidpadžiu, pakankama pėdos atrama ir tvirtu padu, kuris saugotų nuo aštrių paviršių. Prieš aunantis verta apžiūrėti batų vidų, o pėdas rekomenduojama tikrinti kasdien, atkreipiant dėmesį į nutrynimus, paraudimą, pūsles ar įtrūkimus.

    Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei atsiranda tirpimas, dilgčiojimas, deginimas, ilgai negyjančios žaizdos, pėdų tinimas ar pastebimi odos pokyčiai. Kuo anksčiau nustatoma problema, tuo didesnė tikimybė išvengti rimtų komplikacijų, kurios diabetu sergantiems žmonėms gali vystytis greitai ir nepastebimai.

  • Allodinija: kodėl ima skaudėti prisilietus ir ką tai gali išduoti apie migreną ar išsėtinę sklerozę

    Allodinija: kodėl ima skaudėti prisilietus ir ką tai gali išduoti apie migreną ar išsėtinę sklerozę

    Kas yra allodinija?

    Allodinija – tai skausmas, atsirandantis dėl dirgiklio, kuris įprastai skausmo nesukelia. Žmogui gali skaudėti nuo lengvo prisilietimo, drabužio trynimo, plaukų šukavimo ar nedidelio temperatūros pokyčio.

    Šis reiškinys dažnai painiojamas su hiperalgezija, tačiau skirtumas esminis. Hiperalgezija reiškia sustiprėjusį skausmą dėl tikrai skausmingo dirgiklio, o allodinija – skausmą dėl dirgiklio, kuris paprastai būtų neutralus.

    Kodėl „skauda nuo nieko“?

    Normaliomis sąlygomis švelnų prisilietimą perduoda A-beta nervinės skaidulos, o skausmą – A-delta ir C skaidulos. Šios sistemos veikia atskirai, todėl lengvi dirgikliai neturėtų būti „išverčiami“ į skausmo signalą.

    Allodinijos atveju nervų sistema tampa pernelyg jautri, o smegenys pradeda klaidingai interpretuoti prisilietimo signalus kaip skausmą. Dažniausiai tai siejama su centrine sensityzacija, kai pakinta skausmo apdorojimas nugaros smegenyse ar galvos smegenyse.

    „Allodinija nėra atskira liga – tai simptomas, rodantis, kad skausmo signalų apdorojimas nervų sistemoje yra pakitęs“, – aiškina skausmo medicinos specialistai.

    Kokie pojūčiai būdingi?

    Žmonės allodiniją dažniausiai apibūdina kaip deginimą, dilgčiojimą, kaitrą po oda ar staigų, aštrų dūrį. Kai kuriems pojūtis primena elektros impulsą, kuris pasireiškia staiga ir būna sunkiai nuspėjamas.

    Kitas dažnas bruožas – baimė prisilietimui, kai žmogus ima vengti artumo, tam tikrų drabužių ar net patalynės. Sunkesniais atvejais net lengvas audinio kontaktas gali smarkiai trikdyti miegą ir kasdienę veiklą.

    Su kokiomis ligomis siejama?

    Allodinija dažnai pasireiškia migrenos metu arba sergant lėtine migrena, kai ima skaudėti šukuojantis ar nešiojant akinius. Tyrimuose aprašoma, kad ji siejama su jautresniu skausmo apdorojimu ir gali būti signalas, jog migrenos priepuolis „įsibėgėja“.

    Taip pat ji gali lydėti diabetinę neuropatiją, kai pažeidžiami periferiniai nervai ir net kojinių prisilietimas tampa skausmingas. Allodinija minima ir fibromialgijos atvejais, kai būdingas išplitęs lėtinis skausmas bei padidėjęs jautrumas spaudimui.

    Dar viena situacija – neuralgija po juostinės pūslelinės, kai skausmas gali užsitęsti mėnesius ar metus. Ji pasitaiko ir sergant išsėtine skleroze, kai dėl demielinizacijos procesų pakinta signalų perdavimas nervų sistemoje.

    Kaip nustatoma ir gydoma?

    Allodinijos įvertinimas dažnai prasideda nuo išsamios apklausos: kada skausmas atsiranda, kas jį sukelia, kaip jis apibūdinamas ir ar yra neurologinių simptomų. Kartais atliekami paprasti klinikiniai testai su skirtingomis tekstūromis ar temperatūros dirgikliais, siekiant atskirti skausmo tipą.

    Įprasti nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, tokie kaip ibuprofenas, neretai būna mažai veiksmingi, nes problema susijusi su nervinių signalų apdorojimu. Klinikinėje praktikoje dažniau taikomi neuropatinio skausmo gydymo principai, įskaitant kai kuriuos antiepilepsinius ar antidepresinius vaistus, kuriuos parenka gydytojas.

    Svarbi ir nemedikamentinė pagalba, pavyzdžiui, desensityzacijos metodai, kai oda palaipsniui pratinama prie skirtingų pojūčių. Tačiau esminė kryptis – rasti ir gydyti pagrindinę priežastį, nes stabilizavus migreną, diabetą ar kitą būklę, allodinijos simptomai dažnai sumažėja.

    Jei skausmas nuo prisilietimo kartojasi, plinta arba trukdo miegui ir kasdieniam gyvenimui, verta kreiptis į šeimos gydytoją ar neurologą. Ypač svarbu neatidėlioti, jei atsiranda naujų neurologinių simptomų, pavyzdžiui, tirpimas, silpnumas ar regos pokyčiai.