Tag: Diabetinė pėda

  • Cukrinis diabetas tyliai ardo kūną: triopatija gali pažeisti nervus, akis ir inkstus

    Cukrinis diabetas tyliai ardo kūną: triopatija gali pažeisti nervus, akis ir inkstus

    Cukrinis diabetas ilgainiui gali sukelti vadinamąją diabetinę triopatiją – trijų dažniausių lėtinių komplikacijų derinį, kai vienu metu nukenčia nervų sistema, akys ir inkstai. Pagrindinis šių pažeidimų variklis yra ilgalaikė hiperglikemija, kai gliukozės kiekis kraujyje būna per didelis.

    Nuolat padidėjusi gliukozė žaloja smulkiąsias kraujagysles, kurios aprūpina audinius deguonimi ir maisto medžiagomis. Dėl to pamažu sutrinka kraujotaka, didėja oksidacinis stresas ir uždegiminiai procesai, o organai pradeda nebevykdyti savo funkcijų taip, kaip turėtų.

    Diabetinė triopatija nėra atskira liga – tai ilgalaikio diabeto poveikio organizmui pasekmių visuma. Problema ta, kad pradiniai pokyčiai dažnai nepasireiškia aiškiais simptomais, todėl žmogus gali jaustis gerai, nors pažeidimai jau progresuoja.

    Kaip pasireiškia nervų pažeidimas?

    Diabetinė neuropatija yra viena dažniausių komplikacijų, susijusių su nervų pažeidimu. Ji gali paveikti tiek jutiminius nervus, atsakingus už skausmo ar temperatūros pojūtį, tiek autonominę nervų sistemą, reguliuojančią vidaus organų veiklą.

    Dažniausiai simptomai prasideda pėdose ir plaštakose: dilgčiojimu, deginimu, tirpimu ar sumažėjusiu jautrumu. Pavojingiausia, kai žmogus nebejaučia smulkių žaizdų ar nudegimų – tuomet didėja infekcijų ir diabetinės pėdos rizika.

    Kodėl blogėja regėjimas?

    Diabetinė retinopatija vystosi tuomet, kai pažeidžiamos tinklainės kraujagyslės. Ankstyvose stadijose regėjimas gali išlikti geras, todėl žmogus dažnai nesikreipia į gydytojus, nors akyje jau vyksta negrįžtami pokyčiai.

    Vėliau gali atsirasti neryškus matymas, „plaukiojančios“ dėmės, regėjimo lauko pakitimai ar staigesnis regėjimo pablogėjimas. Reguliarus akių dugno ištyrimas leidžia aptikti pažeidimus laiku ir sumažinti apakimo riziką.

    Inkstų pažeidimas gali būti nepastebimas

    Diabetinė nefropatija – tai lėtinis inkstų pažeidimas, kai sutrinka kraujo filtravimas ir organizme ima kauptis medžiagų apykaitos produktai. Ankstyvoje stadijoje žmogus dažnai nejaučia jokių simptomų, o pirmieji signalai matomi tik laboratoriniuose tyrimuose.

    Progresuojant ligai gali pasireikšti tinimai, didėjantis kraujospūdis, nuovargis, silpnumas, pakitimai šlapime. Dėl to sergantiesiems diabetu svarbu reguliariai tikrinti inkstų funkciją, įvertinant kreatinino rodiklius ir albumino kiekį šlapime.

    Rizika patirti šias komplikacijas didėja, kai diabetas ilgą laiką būna prastai kontroliuojamas, taip pat esant padidėjusiam kraujospūdžiui, padidėjusiam cholesterolio kiekiui, rūkymui ar antsvoriui. Vis dėlto tinkamai parinktas gydymas, glikemijos kontrolė ir profilaktiniai patikrinimai gali reikšmingai sulėtinti pažeidimų progresą.

    Gydytojai pabrėžia, kad vieno tyrimo, kuris „aptiktų triopatiją“, nėra – vertinamas kiekvienas organas atskirai. Praktikoje tai reiškia reguliarų akių patikrinimą, pėdų būklės ir jutimų vertinimą, taip pat inkstų funkcijos stebėseną, o pastebėjus pirmuosius simptomus delsti nereikėtų.

    Komplikacijų prevencijos pagrindas – stabilus gliukozės kiekis kraujyje, nuoseklus paskirtų vaistų vartojimas ir kitų rizikos veiksnių kontrolė. Ne mažiau svarbūs ir gyvenimo būdo sprendimai: subalansuota mityba, reguliarus fizinis aktyvumas, kraujospūdžio bei lipidų rodiklių stebėjimas ir kasdienė pėdų apžiūra.

  • Gydytojai perspėja diabetu sergančius: šios šlepetės gali baigtis opomis ir amputacija

    Gydytojai primena, kad diabetu sergantiems žmonėms avalynės pasirinkimas gali turėti lemiamos reikšmės pėdų sveikatai. Ypač rizikingos laikomos atviros šlepetės, kurios neapsaugo pėdos ir dažnai didina žaizdų, opų bei infekcijų tikimybę.

    Viena pagrindinių priežasčių yra diabetinė periferinė neuropatija, kai dėl nervų pažeidimo pėdose sumažėja ar visai dingsta skausmo pojūtis. Tokiu atveju žmogus gali nepajusti, kad avalynė nutrina odą, spaudžia arba į vidų pateko smulkus akmenukas, sukeliantis nuolatinę mikrotraumą.

    Kita svarbi problema yra prastesnė kraujotaka ir lėtesnis žaizdų gijimas, todėl net nedidelis įtrūkimas ar pūslė gali greitai komplikuotis. Negydomos žaizdos gali virsti opomis, o prisidėjus infekcijai didėja ir sunkesnių pasekmių, įskaitant chirurginį gydymą, rizika.

    Atviros šlepetės dažnai laikosi tik dėl to, kad pirštai nuolat jas „prilaiko“, todėl ilgainiui gali didėti pirštų deformacijų tikimybė. Be to, tokia avalynė paprastai nesuteikia pakankamos pėdos atramos, todėl didėja griuvimų, čiurnos patempimų ir kitų traumų tikimybė.

    Specialistai pataria rinktis uždarą avalynę su minkštu vidpadžiu, pakankama pėdos atrama ir tvirtu padu, kuris saugotų nuo aštrių paviršių. Prieš aunantis verta apžiūrėti batų vidų, o pėdas rekomenduojama tikrinti kasdien, atkreipiant dėmesį į nutrynimus, paraudimą, pūsles ar įtrūkimus.

    Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei atsiranda tirpimas, dilgčiojimas, deginimas, ilgai negyjančios žaizdos, pėdų tinimas ar pastebimi odos pokyčiai. Kuo anksčiau nustatoma problema, tuo didesnė tikimybė išvengti rimtų komplikacijų, kurios diabetu sergantiems žmonėms gali vystytis greitai ir nepastebimai.

  • Basomis per žolę – mada ar reali nauda? Tyrimai rodo, kam tai padeda ir kam pavojinga

    Basomis per žolę – mada ar reali nauda? Tyrimai rodo, kam tai padeda ir kam pavojinga

    Vaikščiojimas basomis pastaraisiais metais vėl išpopuliarėjo kaip paprastas būdas daugiau judėti ir stiprinti pėdas. Ortopedai pabrėžia, kad pėda yra sudėtinga kūno dalis, o batų atsisakymas bent trumpam gali pakeisti eiseną ir raumenų darbą.

    Žmogaus pėdą sudaro 26 kaulai, 33 sąnariai ir daugybė raumenų bei raiščių, kurie atsakingi už atramą ir pusiausvyrą. Kai vaikštoma basomis, pėdos ir blauzdų raumenys dažniau dirba aktyviau, nes nebelieka storos pado atramos, kuri dalį funkcijų perima už mus.

    Tyrimuose dažnai minima, kad basomis žmonės intuityviai trumpina žingsnį ir mažina smūgį, tenkantį kulnui. Tai gali sumažinti staigią apkrovą sąnariams, tačiau poveikis labai priklauso nuo įpročių, kūno svorio, bėgimo ar ėjimo technikos ir paviršiaus.

    Kas iš tiesų padeda

    Praktinė nauda dažniausiai siejama su pėdos funkcijos lavinimu ir jutimine stimuliacija. Paduose gausu nervinių galūnėlių, todėl skirtingi paviršiai, pavyzdžiui, žolė ar smėlis, veikia kaip lengva sensorinė treniruotė, kuri gali prisidėti prie geresnės pusiausvyros.

    Dar viena kryptis, apie kurią kalbama viešojoje erdvėje, yra vadinamasis įžeminimas, kai basomis liečiamasi prie natūralaus grunto. Mokslinėje literatūroje yra nedidelių, dažniausiai pilotinių tyrimų, kuriuose fiksuoti galimi miego, streso rodiklių ar subjektyvios savijautos pokyčiai, tačiau įrodymai kol kas laikomi riboti ir nevienareikšmiai.

    Kada basomis geriau neiti

    Rizikos dažnai yra paprastesnės ir realesnės už teorines naudas: stiklo šukės, metalo nuolaužos, gyvūnų išmatos, parazitai ar odos sužeidimai. Miesto vejos, parkų pakraščiai ir intensyviai mindžiojami takai gali būti neprognozuojami net tada, kai atrodo švarūs.

    Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, sergantys cukriniu diabetu, turintys sutrikusį pėdų jautrumą ar kraujotakos problemų, nes net mažas įpjovimas gali komplikuotis. Taip pat verta vengti baso ėjimo paūmėjus pėdos skausmams, pavyzdžiui, įtariant padų fascijos dirginimą ar esant čiurnos traumoms.

    Kaip pradėti saugiai

    Saugiausia pradėti nuo trumpo laiko patikimoje vietoje, pavyzdžiui, nuosavame kieme ar gerai prižiūrimoje teritorijoje. Vietoje ilgo pasivaikščiojimo iš karto, realistiškiau rinktis kelias minutes ir palaipsniui ilginti laiką, stebint, ar neatsiranda skausmo.

    Pradžiai labiau tinka minkšta žolė, švarus smėlis ar lygus paviršius, o nelygius akmenis geriau palikti vėlesniam etapui. Po pasivaikščiojimo verta nusiplauti pėdas, apžiūrėti odą, ar nėra įdrėskimų ar rakščių, ir prireikus sudrėkinti, kad oda netrūkinėtų.

    Jei tikslas yra tvirtesnės pėdos, svarbus nuoseklumas ir saikas, o ne rekordai. Kilus abejonėms dėl skausmo ar gretutinių ligų, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar gydytoju ortopedu traumatologu.