Tag: Diagnostika

  • Lenkijai iki 2030-ųjų liko 5 metai, bet tikslas slysta: kas stabdo hepatitų B ir C eliminaciją?

    Lenkija dar 2016 metais, kartu su kitomis Pasaulio sveikatos organizacijos narėmis, įsipareigojo iki 2030 metų eliminuoti virusinius hepatitus kaip visuomenės sveikatos grėsmę. Tačiau ekspertai perspėja, kad dabartinis veiksmų tempas yra per lėtas, o tikslas tolsta.

    Virusiniai hepatitai B ir C dažnai progresuoja nepastebimai, todėl daugelis žmonių apie infekciją sužino per vėlai. Tai didina sunkių komplikacijų riziką ir reiškia, kad virusas gali plisti toliau, ypač jei trūksta nuoseklaus testavimo.

    Kodėl 2030 metų tikslas tolsta

    Pagrindinė problema įvardijama paprastai: nepakanka patikrų, kurios leistų aptikti infekciją dar iki simptomų. Net turint veiksmingą gydymą ir kompensavimo mechanizmus, be plataus masto ankstyvos diagnostikos eliminuoti ligos nepavyksta.

    Lenkijoje dažniausiai minima rizika susijusi su tuo, kad dalis žmonių apskritai nesikreipia dėl tyrimų, o kita dalis „iškrenta“ iš diagnostikos kelio jau pradėjus tyrimus. Dėl to realus nustatytų atvejų skaičius neatspindi tikrojo infekcijos paplitimo.

    Programa „Moje Zdrowie“: žingsnis į priekį, bet ne lūžis

    Nuo 2025 metų gegužės Lenkijoje veikia profilaktinė programa „Moje Zdrowie“, į kurią įtrauktas ir hepatito C viruso tyrimas. Skelbiama, kad per pirmuosius metus ja pasinaudojo beveik 4 000 000 suaugusiųjų, o tai rodo augantį visuomenės dėmesį prevencijai.

    Su programa siejami ir apčiuopiami rezultatai: HCV nustatymas, kaip nurodoma, padidėjo maždaug 20 proc., o diagnozių skaičius išaugo šimtais atvejų, palyginti su ankstesniu laikotarpiu. Vis dėlto pabrėžiama, kad bendras patikrų mastas vis dar per mažas, kad būtų pasiektos visos neaptiktos infekcijos.

    Tylus hepatito C pavojus

    Vertinama, kad Lenkijoje HCV gali būti užsikrėtę apie 140 000 žmonių, o maždaug 120 000 iš jų apie tai nežino. Hepatitas C ilgus metus gali nesukelti aiškių simptomų, tačiau pamažu pažeidžia kepenis ir gali baigtis ciroze ar kepenų vėžiu.

    Tokiose situacijose ankstyvas nustatymas tampa lemiamas, nes modernus gydymas daugeliu atvejų leidžia pasiekti viruso eliminaciją organizme. Tačiau be aktyvaus paieškos modelio, kai tiriami ir tie, kurie nejaučia nusiskundimų, gydymo galimybės lieka neįgyvendintos.

    „Paradoksas tas, kad turime tai, ko reikia eliminacijai: veiksmingą gydymą, paprastus testus ir apmokamą terapiją. Tačiau be masiškesnių patikrų ir sisteminio požiūrio 2030 metų tikslas liks nepasiektas“, – sakė Sebastianas Gawlikas.

    Pasaulio sveikatos organizacijos naujausiose apžvalgose akcentuojama, kad pasauliniu mastu pažanga yra reali, tačiau per lėta. Didžiausios kliūtys išlieka tos pačios: per mažai testavimo, per žema nustatymo apimtis ir netolygus gydymo pasiekiamumas, ypač tarp žmonių, kurie nežino apie savo infekciją.

  • ADHD suaugusiems: specialistai perspėja apie rizikas, bet dauguma vis dar lieka be diagnozės

    ADHD suaugusiems: specialistai perspėja apie rizikas, bet dauguma vis dar lieka be diagnozės

    ADHD vis dar dažnai klaidingai laikomas tik vaikystės sutrikimu, tačiau specialistai pabrėžia, kad jis neretai tęsiasi ir suaugus. Nors pastaraisiais metais daugėjo besikreipiančių dėl įvertinimo, reali diagnozė dažnai nustatoma tik nedidelei daliai žmonių, kuriems ji būtų reikalinga.

    Psichiatrai atkreipia dėmesį, kad suaugusiųjų ADHD paplitimas dažniausiai vertinamas apie 3–3,5 proc. populiacijos. Tai reiškia, kad didelėje šalyje tokių žmonių gali būti šimtai tūkstančių, o diagnostikos ir gydymo paslaugų poreikis auga greičiau nei sistemos pajėgumai.

    „Kalbėti apie medicinines diagnozes kaip apie madą yra rizikinga, nes taip nuvertinamos realios žmonių kovos“, – sakė psichiatrė Anna Szczegielniak.

    Kartu specialistai pripažįsta, kad didesnis viešumas padėjo daliai žmonių suprasti, jog nuolatiniai sunkumai nebūtinai yra tinginystė ar valios stoka. Vis dažniau į gydytojus kreipiasi suaugusieji, kuriems ilgą laiką buvo gydomi nerimo ar depresijos simptomai, nors pagrindinė problema galėjo būti neatpažintas ADHD.

    Vienas ryškiausių pokyčių yra tai, kad daugėja vėlyvų diagnozių, ypač tarp moterų. Vaikystėje jų simptomai neretai būna mažiau pastebimi: dominuoja neatidumas, išsiblaškymas, vidinė įtampa, o ne išorinis hiperaktyvumas, todėl pagalba nepasiekiama dešimtmečiais.

    Suaugusiesiems ADHD dažnai pasireiškia kitaip nei vaikams: vietoje atviro judrumo labiau matomas lėtinis chaosas, minčių šuoliavimas, prokrastinacija, laiko planavimo sunkumai ir emocijų reguliavimo problemos. Specialistai pabrėžia, kad sutrikimo vaizdas gali kisti skirtingais gyvenimo etapais, ypač didėjant atsakomybėms.

    Dažnas kelias iki įvertinimo prasideda tuomet, kai ankstesnės kompensavimo strategijos nebeveikia. Tai gali būti paaukštinimas darbe, perėjimas prie savarankiško darbo, nuosavo verslo kūrimas ar vaiko gimimas, kai staiga prireikia daugiau struktūros ir nuoseklaus planavimo.

    „Gyvenimo lūžiai neretai atskleidžia, kad žmogus ilgus metus funkcionavo milžiniškų pastangų kaina“, – sakė A. Szczegielniak.

    Specialistai pabrėžia, kad negydomas ADHD gali reikšmingai didinti gretutinių problemų riziką: depresijos, nerimo sutrikimų, priklausomybių, impulsyvių sprendimų ir nelaimingų atsitikimų. Mokslinėje literatūroje aptariamas ir didesnis traumų bei sužeidimų dažnis, ypač paauglystėje ir ankstyvoje pilnametystėje, kai impulsyvumas bei rizikos elgsena dažniausiai ryškiausi.

    „Tyrimai rodo, kad tinkamas gydymas gali mažinti nelaimingų atsitikimų riziką ir padėti saugiau funkcionuoti kasdienybėje“, – sakė psichiatras Tomasz M. Gondek.

    Gydymas paprastai apima kelias kryptis: psichoedukaciją, elgesio strategijas, psichoterapiją, o daliai pacientų ir medikamentinį gydymą, kai jis skiriamas pagal indikacijas. Specialistai akcentuoja, kad tikslas nėra pakeisti asmenybę, bet sumažinti simptomų įtaką mokslui, darbui, santykiams ir sveikatai.

    Kita auganti problema, anot psichiatrų, yra greitų diagnozių rinka. Trumpi, keliolikos ar keliasdešimties minučių įvertinimai, neįsigilinant į vaikystės anamnezę ir neatliekant diagnostikos skirtumų analizės, gali lemti klaidas ir netinkamą gydymą.

    „ADHD yra neuroraidos sutrikimas, todėl požymiai turi būti pasireiškę iki 12 metų. Jei simptomai atsiranda epizodiškai ar aiškiai priklauso nuo miego, perdegimo ar laikino streso, būtina plėsti diagnostiką“, – sakė A. Szczegielniak.

    Specialistai ragina nesiremti vien socialiniuose tinkluose plintančiais simptomų sąrašais ir vengti savidiagnostikos. Patikimas įvertinimas paprastai reikalauja laiko, išsamaus pokalbio, gyvenimo istorijos analizės bei gretutinių sutrikimų atmetimo, nes suaugusiesiems jie dažnai ne tik lydi, bet ir užmaskuoja ADHD.

  • Lenkijoje kuriamas DI onkologijai: žada sutrumpinti kelią iki vaistų ir nuimti gydytojų naštą

    Lenkijoje kuriamas DI onkologijai: žada sutrumpinti kelią iki vaistų ir nuimti gydytojų naštą

    Lenkijoje pristatomas naujas dirbtinio intelekto sprendimas, skirtas medicinai, pirmiausia onkologijai. Projekto idėja – sukurti sistemą, kuri vienu metu apdorotų skirtingus paciento duomenis ir padėtų gydytojams greičiau priimti sprendimus, nekeičiant atsakomybės principo: galutinį žodį visada taria medikas.

    Skirtingai nei siauri įrankiai, dirbantys tik su vienos rūšies informacija, planuojamas modelis būtų daugialypis. Jis turėtų „skaityti“ tekstinę dokumentaciją, vertinti laboratorinių tyrimų rezultatus, analizuoti diagnostinius vaizdus ir įtraukti paciento gydymo istoriją, kad susidarytų vientisas klinikinis vaizdas.

    Didelis dėmesys skiriamas kalbai ir vietiniams standartams. Kūrėjai akcentuoja, kad sistema projektuojama taip, jog tiksliai suprastų lenkišką klinikinę terminiją ir dokumentacijos struktūrą, nes praktikoje būtent tai dažnai riboja įdiegtų sprendimų pritaikomumą ligoninėse.

    Pirmasis taikinys – plaučių vėžys

    Pirmuoju bandomuoju lauku įvardijama plaučių vėžio diagnostika. Šioje srityje laikas yra kritinis: kuo anksčiau liga nustatoma, tuo daugiau lieka gydymo galimybių, o delsimas gali lemti, kad pacientas į sistemą patenka per vėlai.

    Projekto pristatymo metu Seime pabrėžta, kad vien geresnis diagnostikos kelio stebėjimas kai kuriuose centruose jau leido dažniau aptikti ligą ankstesnėse stadijose. DI čia matomas kaip būdas šį principą pritaikyti plačiau ir nuosekliau, ypač ten, kur pacientų srautai dideli.

    Numatoma, kad sistema greitai peržvelgtų paciento dokumentus ir automatiškai fiksuotų situacijas, kai diagnostika nepagrįstai užsitęsia. Tikslas – kuo labiau sutrumpinti laiką nuo įtarimo dėl onkologinės ligos iki pirmojo paskirto gydymo.

    Mažiau biurokratijos, daugiau laiko pacientui

    Viena aiškiausių problemų, kurią siekiama spręsti, yra administracinė našta. Šiuolaikinėje sveikatos sistemoje gydytojai daug laiko praleidžia informacinėse sistemose: ieško tyrimų, lygina ankstesnius rezultatus ir naršo didelės apimties ligos istorijas.

    DI būtų naudojamas kaip išmanus asistentas, padedantis sutvarkyti informaciją ir pateikti ją gydytojui suprantamu, klinikinei praktikai patogiu būdu. Taip medikai galėtų daugiau laiko skirti konsultacijai, paaiškinimams ir individualiam paciento situacijos įvertinimui.

    „DI turi padėti ir pasiūlyti, bet sprendimą priima gydytojas, o atsakomybė lieka jo rankose“, – sakė projekto atstovai.

    Duomenų apsauga ir federacinis mokymas

    Didžiausia jautri tema tokiose iniciatyvose – medicininių duomenų saugumas. Projekte kaip viena pagrindinių krypčių įvardijamas federacinis mokymas, kai modelis mokosi ne perkeliant pacientų duomenis į vieną centrinę bazę, o apmokant sistemą vietoje, konkrečių ligoninių aplinkoje.

    Tokiu principu ligoninės išlaiko kontrolę: paciento informacija lieka jų sistemose, o modelis „išsineša“ tik apibendrintas statistines įžvalgas ir dėsningumus. Praktikoje tai turėtų sumažinti masinio duomenų nutekėjimo rizikas ir palengvinti atitiktį privatumo reikalavimams.

    Vis dėlto sėkmė priklausys nuo kelių veiksnių: duomenų kokybės, suderinamumo tarp skirtingų informacinių sistemų ir aiškių taisyklių, kaip DI rekomendacijos integruojamos į klinikinius procesus. Sveikatos sektoriuje tokie sprendimai vertinami ypač atsargiai, nes klaidų kaina gali būti labai didelė.

  • Nauja infarkto apibrėžtis: gydytojai kitaip skirstys pacientus ir tai keis diagnozes

    Nauja infarkto apibrėžtis: gydytojai kitaip skirstys pacientus ir tai keis diagnozes

    Europos kardiologų bendruomenė pristatė atnaujintą, penktąją universalią miokardo infarkto apibrėžtį. Dokumentą parengė Europos kardiologų draugija kartu su American College of Cardiology, American Heart Association ir World Heart Federation. Tikslas – aiškiau atskirti infarktą nuo kitų širdies raumens pažeidimų, kai pakyla troponinas.

    Pati infarkto esmė nesikeičia: tai širdies raumens ląstelių pažeidimas ir žūtis dėl ūmaus kraujotakos sutrikimo, kai audiniai negauna pakankamai deguonies. Tačiau klinikinėje praktikoje vis dažniau susiduriama su situacijomis, kai vien pagal žymenis kraujyje ar bendrą simptomų vaizdą nepakanka tiksliai pasakyti, kas įvyko ir kodėl.

    Trys pagrindinės infarkto grupės

    Ankstesnė schema daugiausia rėmėsi numeruotomis infarkto rūšimis, kurios ne visada buvo patogios kasdieniam sprendimų priėmimui. Atnaujinta apibrėžtis siūlo paprastesnį skirstymą į tris pagrindines kategorijas: pirminį, antrinį ir su medicinine procedūra susijusį infarktą.

    Pirminis infarktas siejamas su ūmiu įvykiu vainikinėje arterijoje, dažniausiai – aterosklerozinės plokštelės pažeidimu ir susiformavusiu trombu. Vis dėlto pabrėžiama, kad „klasikinio“ užsikimšimo scenarijus nėra vienintelis: infarktą gali sukelti ir vainikinių arterijų spazmas, embolija ar spontaniškas arterijos sienelės įplyšimas ir atsisluoksniavimas.

    Antrinis infarktas apibūdina atvejį, kai širdies raumeniui pritrūksta deguonies dėl disbalanso tarp poreikio ir jo tiekimo, o priežastis slypi kitame organizmo sutrikime. Tai gali būti labai greitas širdies ritmas, dideli kraujospūdžio svyravimai, sunki mažakraujystė ar kitos būklės, kurios staigiai padidina širdies apkrovą arba sumažina deguonies pristatymą.

    Ką reiškia troponino padidėjimas

    Vienas svarbiausių akcentų – troponinas, itin jautrus širdies raumens pažeidimo žymuo, nėra automatinis infarkto įrodymas. Jo padidėjimas gali pasireikšti ir esant kitoms būklėms, todėl diagnozei būtinas klinikinis kontekstas, simptomų įvertinimas, elektrokardiograma, vaizdiniai tyrimai ir kiti ūmaus išemijos požymiai.

    Atnaujintas požiūris skirtas sumažinti riziką, kad infarktu bus pavadintas bet koks troponino šuolis, neįrodžius ūmaus išemijos mechanizmo. Praktikoje tai gali lemti tikslesnį diagnozės suformulavimą, aiškesnį priežasties įvardijimą ir labiau individualizuotą tolesnį gydymo planą.

    Procedūrų vaidmuo ir 30 dienų riba

    Trečioji kategorija apima infarktą, susijusį su medicininėmis procedūromis, ypač intervencijomis į vainikines arterijas ar širdies operacijomis. Dokumente aiškiau apibrėžiama, kada įvykis laikomas su procedūra susijusiu, o kada jau vertinamas kaip naujas, atskiras vainikinių arterijų sutrikimas.

    Klinikinėje praktikoje reikšmingas tampa laiko ryšys su atlikta intervencija, įskaitant ir laikotarpį iki 30 dienų po procedūros. Tai padeda vienodinti vertinimą, kada komplikacija priskiriama pačiai procedūrai, o kada kalbama apie naujai atsiradusį įvykį.

    Ekspertai pabrėžia, kad ši apibrėžtis yra diagnostinis sutarimas, skirtas suvienodinti terminiją ir geriau atspindėti mechanizmą, sukėlusį širdies pažeidimą. Ji nepakeičia gydymo gairių, tačiau gali turėti įtakos tam, kaip gydytojai aprašo diagnozę, kokius tyrimus parenka ir kaip tiksliai pacientui paaiškina, kas nutiko.

    Didesnis dėmesys įvairiems mechanizmams gali būti ypač svarbus moterų diagnostikoje, nes tokios būklės kaip spontaniškas vainikinės arterijos atsisluoksniavimas ar vainikinių arterijų spazmas kai kuriose populiacijose nustatomos dažniau ir ne visada atitinka stereotipinį infarkto vaizdą. Atnaujintas skirstymas ragina pirmiausia ieškoti priežasties, o tik tada priskirti pacientą kategorijai.

  • Mechanikai griauna mitą: kodėl paskirstymo grandinė nėra amžina ir kaip išvengti brangaus remonto

    Mechanikai griauna mitą: kodėl paskirstymo grandinė nėra amžina ir kaip išvengti brangaus remonto

    Ilgą laiką vairuotojai kartoja mitą, kad variklio paskirstymo grandinė yra amžina ir jos priežiūra beveik nereikalinga. Praktikoje tai netiesa: grandinės tarnavimo laiką lemia eksploatacija, tepalo kokybė ir priežiūros disciplina.

    Nors grandinė teoriškai atsparesnė nei diržas, ji gali išsitampyti, pradėti barškėti ar net peršokti per dantis. Toks gedimas dažnai baigiasi tuo, ko bijo kiekvienas servisas: stūmoklio ir vožtuvų susidūrimu bei rimtu variklio pažeidimu.

    Kuo baigiasi uždelstas gedimas?

    Jei grandinė peršoka, variklio fazės išsiderina, o pasekmės gali apimti vožtuvų, cilindrų galvutės ir kitų mazgų pažeidimus. Kai kuriuose modeliuose remontas tampa itin sudėtingas, nes patogiam priėjimui tenka ardyti didelę dalį agregatų.

    Dėl didelės darbų apimties remontas neretai kainuoja tūkstančius eurų, o kai kuriais atvejais ekonomiškai patrauklesnis sprendimas būna keisti visą variklį į naudotą. Galutinę sumą labiausiai išpučia darbas, o ne pati detalė.

    Dažniausia priežastis yra tepalas

    Grandinės ilgaamžiškumas labai priklauso nuo įtempiklio, kuris palaiko tinkamą įtempimą. Daugelyje variklių jis yra hidraulinis, todėl tiesiogiai priklauso nuo tepalo slėgio ir švaros.

    Jei tepalas keičiamas per retai, važinėjama su per mažu jo lygiu arba naudojamas netinkamas klampumas, įtempiklis gali pradėti dirbti prastai. Tuomet grandinė greičiau išsitampo, o variklis ima skleisti ryškesnius barškėjimo garsus, ypač užvedimo metu.

    Ką keisti kartu su grandine?

    Susidėvėjusi grandinė dažnai dėvi ir žvaigždutes, o tai gali pagreitinti ir vožtuvų fazių reguliatorių nusidėvėjimą. Dėl to vien grandinės pakeitimas ne visada išsprendžia problemą ilgam, jei paliekami seni, jau paveikti komponentai.

    Servisuose įprasta kartu keisti ir kreipiančiąsias, vadinamuosius slidžius, nes didelė rida ir ilgalaikė apkrova juos nualina. Taip pat rekomenduojama rinktis kokybiškas, gamintojo specifikacijas atitinkančias dalis, nes pigūs analogai dažniau kelia triukšmą ir greičiau praranda geometriją.

    Vairuotojui svarbiausia laiku reaguoti į simptomus: šaltame variklyje atsiradusį barškėjimą, nestabilią darbą, galios kritimą ar įsižiebusią variklio gedimo lemputę. Tokiais atvejais diagnostika ir tepalo priežiūra dažnai kainuoja nepalyginamai mažiau nei uždelstas grandinės gedimas.

  • DI gydytojai klysta net 80 proc. atvejų, bet žmonės vis tiek jais tiki labiau nei medikais

    Dirbtinis intelektas vis sparčiau skverbiasi į mediciną: nuo simptomų vertinimo programėlėse iki sprendimų palaikymo ligoninėse. Tačiau naujausi tyrimai rodo nemalonią realybę: sudėtingesnėse klinikinėse situacijose DI dažnai klysta, ypač kai bandoma nustatyti pirminę diagnozę.

    JAMA Network Open publikuotame darbe apžvelgtas 21 šiuolaikinių DI modelių veikimas pagal klinikinius scenarijus. Tyrėjai pabrėžė, kad pirminės diagnostikos etape klaidų dalis kai kuriais atvejais viršijo 80 proc., o didžiausios problemos fiksuotos analizuojant simptomų visumą ir ligos eigos logiką.

    Kodėl DI suklysta taip dažnai?

    Ekspertai aiškina, kad DI generuoja atsakymus remdamasis tikimybių modeliais ir ankstesniuose duomenyse matytais dėsningumais, bet ne visada „mąsto“ kaip klinicistas. Dėl to sistema gali per mažai įvertinti kontekstą, gretutines ligas, vaistų vartojimą, simptomų dinamiką ar retas būkles.

    Dar viena rizika yra užtikrintas tonas. Net kai atsakymas netikslus, DI gali pateikti jį įtikinamai, todėl žmogus gali pernelyg pasikliauti rekomendacija ir atidėti vizitą pas gydytoją arba pasirinkti netinkamus veiksmus.

    Kodėl žmonės vis tiek labiau pasitiki?

    Pasitikėjimą dažnai lemia ne tik technologijos pažanga, bet ir kasdieniai barjerai sveikatos sistemoje: eilės, ribotas prieinamumas, laiko stoka. DI įrankiai pateikia atsakymą akimirksniu, bet kuriuo paros metu, o tai sukuria patogumo ir kontrolės jausmą.

    Žmonėms taip pat patrauklu tai, kad galima klausti „be gėdos“ ir be registracijos, greitai patikslinti simptomus ar gauti paaiškinimą suprantama kalba. Vis dėlto toks patogumas nereiškia patikimumo, ypač kai kalbama apie skubias būkles ar sprendimus dėl gydymo.

    Kur DI išties naudingas?

    Tyrimuose ir praktikoje pabrėžiama, kad DI stiprybė yra didelių duomenų kiekių apdorojimas ir pagalba ieškant galimų variantų, o ne galutinė diagnozė. Kai kuriose situacijose, pavyzdžiui, apibendrinant medicininius įrašus ar padedant gydytojui peržvelgti gaires, DI gali sutaupyti laiko ir sumažinti administracinę naštą.

    Tačiau specialistai akcentuoja, kad saugiausia DI naudoti kaip pagalbinį įrankį, kai sprendimą priima gydytojas, o pacientas aiškiai supranta ribas. Jei simptomai stiprėja, atsiranda dusulys, krūtinės skausmas, sąmonės sutrikimai ar staigus silpnumas, delsimas dėl savidiagnostikos gali kainuoti labai brangiai.

    Medikų bendruomenė vis dažniau kalba apie poreikį griežčiau vertinti medicininių DI sistemų kokybę, skaidrumą ir atsakomybę. Kitaip tariant, DI gali padėti, bet tik tuomet, kai jis naudojamas kontroliuojamai, o ne kaip gydytojo pakaitalas.

  • „Midjourney“ žada kūno skenavimą per minutę: „Ultrasonic CT“ kelia klausimų dėl saugos

    „Midjourney“ žada kūno skenavimą per minutę: „Ultrasonic CT“ kelia klausimų dėl saugos

    Vaizdus generuojančiais sprendimais išgarsėjusi „Midjourney“ paskelbė kurianti naują kryptį – „Midjourney Medical“. Bendrovė pristato ultragarso principu veikiantį viso kūno skenavimo sprendimą „Ultrasonic CT“, kuris ateityje esą leistų nuskenuoti žmogų maždaug per 60 sekundžių.

    Skirtingai nei kompiuterinė tomografija, technologija būtų paremta ne jonizuojančiąja spinduliuote, o garso bangomis, o tyrimas vyktų vandenyje. Įmonė tai pateikia kaip alternatyvą magnetinio rezonanso tomografijai, kuri dažnai trunka gerokai ilgiau ir reikalauja sudėtingos infrastruktūros.

    Kaip veiktų skenavimas vandenyje?

    Pagal pristatytą koncepciją žmogus stovėtų ant platformos, kuri lėtai panardintų jį į negilų baseiną maždaug 5 centimetrų per sekundę greičiu. Po vandeniu esantys ultragarsiniai jutikliai siųstų ir priimtų signalus iš skirtingų kampų, o skaičiavimo sistema atkurtų trimatį audinių vaizdą.

    „Midjourney“ tvirtina, kad jutikliai veiktų itin dideliu dažniu, o signalai būtų siunčiami ir fiksuojami iki 100 mln kartų per sekundę. Tokia sparta reikštų milžiniškus duomenų srautus, todėl esminis iššūkis tampa ne vien jutikliai, bet ir skaičiavimų bei duomenų perdavimo infrastruktūra.

    Pažadai ir ribos: kur medicina, o kur sveikatingumas?

    Bendrovė pripažįsta, kad dabartinis prototipas vienam skenavimui dar užtrunka apie 20 minučių, o 60 sekundžių tikslas siejamas su vėlesnėmis kartomis. Nurodoma, kad viena priežasčių yra duomenų perdavimo sparta: sistema generuoja apie 17 gigabaitų žalių duomenų per sekundę.

    Taip pat akcentuojami technologiniai apribojimai: ultragarsas prastai skverbiasi per kaulą, todėl tokio tipo sprendimas netiktų smegenų tyrimams. Dėl to „Midjourney“ signalizuoja, kad pirmieji komerciniai produktai būtų orientuoti į kūno sudėties žemėlapius ir stebėseną, o ne medicininę diagnostiką.

    „Tai pirma nauja viso kūno vaizdinimo metodika per dešimtmečius“, – sakė „Midjourney“ įkūrėjas Davidas Holzas.

    Ambicijos iki 2031 metų ir reguliavimo klausimai

    „Midjourney“ planuoja, kad iki 2031 metų pasaulyje galėtų veikti apie 50 000 tokių įrenginių, o mėnesinis skenavimų skaičius siektų 1 000 000 000. Taip pat skelbiama apie planuojamą „Midjourney Spa“ atidarymą San Franciske 2027 metų pabaigoje, kuriame būtų įrengta dešimt skenerių ir sveikatingumo zona.

    Vis dėlto, kol kas tai labiau vizija nei rinkoje esantis medicininis prietaisas. Medicininiam naudojimui ES ir JAV paprastai reikalingi griežti klinikiniai įrodymai, saugos bei veiksmingumo vertinimas ir reguliuotojų leidimai, o „Midjourney“ pripažįsta tokių leidimų dar neturinti.

    Ekspertai tokiais atvejais paprastai pabrėžia du aspektus: pirma, ar vaizdinimo kokybė pakankama ankstyvam pakitimų nustatymui, ir antra, kaip bus valdoma klaidingų radinių rizika. Net ir greitas skenavimas gali sukelti papildomų tyrimų laviną, jei rezultatai bus sunkiai interpretuojami ar nepakankamai specifiški.

  • „Microsoft“ ir Mayo klinika kuria DI sveikatai: žada saugesnes diagnozes ir planuoja plėtrą

    „Microsoft“ ir Mayo klinika kuria DI sveikatai: žada saugesnes diagnozes ir planuoja plėtrą

    „Microsoft“ ir ne pelno siekiantis akademinis medicinos centras Mayo klinika pristatė bendrą iniciatyvą kurti dirbtinio intelekto modelį, skirtą būtent sveikatos priežiūrai. Jis pirmiausia diegiamas Mayo klinikos klinikinėje aplinkoje, kad būtų galima jį išbandyti realiomis sąlygomis ir tobulinti.

    Partneriai teigia, kad modelis apjungs Mayo klinikos medicinines žinias, nuasmenintus sveikatos duomenis ir pacientų priežiūros patirtį su „Microsoft“ debesijos, inžinerijos ir DI pajėgumais. Tikslas – geriau apdoroti įvairių tipų klinikinę informaciją ir padėti gydytojams priimti sprendimus greičiau bei tiksliau.

    „Jau seniai tikime, kad DI gali transformuoti sveikatos priežiūrą. Dabar, sujungę mūsų klinikinę patirtį ir duomenų pagrindą su „Microsoft“ inžinerijos ir DI galimybėmis, vėl kuriame kažką naujo“, – sakė Mayo klinikos vadovas Gianrico Farrugia.

    Pasak iniciatyvos autorių, praktinis modelio pritaikymas apimtų ankstesnę diagnostiką ir labiau individualizuotą gydymo planavimą, kai reikia įvertinti daug skirtingų duomenų šaltinių. Tokie sprendimai gali būti naudingi ir mažinant administracinę naštą, nes dalis rutininio darbo gali būti automatizuojama.

    Modelis priklausys Mayo klinikai, o „Microsoft“ planuoja jį pateikti per „Azure Foundry“ programavimo sąsajas. Tai reikštų, kad kitos įmonės ar sveikatos priežiūros organizacijos ateityje galėtų jungti modelį prie savo programų ir paslaugų, jei bus priimti sprendimai dėl prieigos ir atitikties reikalavimams.

    „Tai geriausias įmanomas bendradarbiavimas, kuris padės paspartinti kelią į ateitį“, – sakė „Microsoft“ DI padalinio vadovas Mustafa Suleyman.

    Kol kas neatskleidžiama, kiek plačiai sprendimas naudojamas Mayo klinikoje, kokiose specializacijose jis testuojamas ir kada galėtų būti siūlomas kitoms gydymo įstaigoms. Sveikatos sektoriuje tokie projektai paprastai juda etapais: nuo ribotų pilotų iki platesnio diegimo, kai sukaupiama pakankamai įrodymų apie tikslumą, saugumą ir naudą.

    Sveikatos priežiūra laikoma viena perspektyviausių DI taikymo sričių, tačiau kartu ir viena jautriausių dėl galimų klaidų kainos. Medicininiai DI sprendimai turi susidoroti su sudėtingais paciento istorijos duomenimis, skirtingų tyrimų formatais ir situacijomis, kai net nedidelė paklaida gali lemti neteisingą klinikinį sprendimą.

    Augant DI įrankių populiarumui tarp pacientų, didėja ir rizikos: dalis žmonių sveikatos klausimais remiasi bendro pobūdžio pokalbių sistemomis ar socialinių tinklų turiniu. Tai skatina sveikatos organizacijas kurti labiau specializuotus, klinikinei aplinkai pritaikytus modelius, kuriuos būtų galima tikrinti pagal aiškius medicininius standartus.

    Europos Sąjungoje medicininės paskirties DI programinė įranga paprastai priskiriama didelės rizikos kategorijai. Tai reiškia griežtesnius reikalavimus rizikos valdymui, duomenų kokybei, skaidrumui, vartotojų informavimui ir žmogaus priežiūrai, kad technologija būtų naudojama kaip pagalbinė priemonė, o ne nekontroliuojamas sprendimų priėmėjas.

  • Alytuje atidaryta moderni „Affidea“ klinika: 6 mln. eurų investicija ir daugiau nei 60 darbo vietų

    Alytuje duris atvėrė moderni „Affidea“ klinika, įkurta atnaujintame pastate Vilties gatvėje. Į ilgą laiką nenaudotas patalpas investuota 6 mln. eurų, o medicinos centre sukurta daugiau nei 60 darbo vietų.

    Naujoji klinika orientuojasi į diagnostiką, laboratorinius tyrimus ir gydytojų specialistų konsultacijas. Paslaugų spektras papildytas pažangesnėmis galimybėmis, kurios, anot įstaigos atstovų, turėtų sumažinti pacientų poreikį vykti į didžiuosius miestus.

    Platesnės diagnostikos galimybės

    Klinikoje atliekami magnetinio rezonanso tomografijos, kompiuterinės tomografijos, rentgeno ir mamografijos tyrimai. Taip pat teikiami laboratoriniai tyrimai ir įvairių sričių gydytojų konsultacijos.

    Įstaigos vadovė Vilma Žuraulienė teigė, kad kartu sustiprinta specialistų komanda. Pasak jos, prie klinikos prisijungė pulmonologai, neurochirurgai ir gastroenterologai, todėl pacientams siūlomas platesnis paslaugų pasirinkimas.

    Akcentuoja paslaugų prieinamumą

    Klinikos atidaryme dalyvavo Alytaus miesto savivaldybės atstovai. Miesto meras Nerijus Cesiulis pabrėžė, kad atnaujintas ilgai apleistas pastatas ir naujos darbo vietos yra reikšmingos miestui.

    „Kai daugiau nei du dešimtmečius pastatas stovėjo apleistas, buvo sunku įsivaizduoti, kad čia vėl virs gyvenimas. Šiandien matome atsinaujinusią erdvę ir daugiau nei 60 naujų darbo vietų“, – sakė Nerijus Cesiulis.

    „Affidea Lietuva“ direktorius Vitalijus Orlovas teigė, kad įstaigos plėtra buvo planuota pagal pacientų poreikius ir siekį užtikrinti paslaugas su modernia medicinos įranga. Jo teigimu, tikslas yra, kad kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos būtų lengviau pasiekiamos vietoje, nelaukiant ilgose eilėse.

    Įstaiga nurodo, kad siekdama patogesnio pacientų aptarnavimo klinika dirba prailgintomis valandomis, kad tyrimus būtų galima atlikti tiek prieš darbą, tiek po jo. Atidarymo proga lankytojai buvo pakviesti apžiūrėti patalpas ir medicinos įrangą.

  • Tyrimas: DI modeliai greitosios pagalbos sprendimuose prilygo gydytojams – kur jie lenkia labiausiai

    Tyrimas: DI modeliai greitosios pagalbos sprendimuose prilygo gydytojams – kur jie lenkia labiausiai

    Naujas tyrimas rodo, kad dirbtinis intelektas (DI) klinikinio sprendimų priėmimo užduotyse, susijusiose su skubiąja pagalba, daugeliu atvejų pasirodė ne prasčiau nei gydytojai. Mokslininkai vertino, kaip DI siūlo diagnozes ir kitus veiksmus, kai informacijos apie pacientą dar trūksta.

    Tyrimą atlikę Harvardo medicinos mokyklos ir Beth Israel Deaconess medicinos centro mokslininkai lygino didžiuosius kalbos modelius su gydytojų sprendimais skirtinguose klinikinio mąstymo etapuose. Buvo analizuojami tiek publikuoti klinikinių atvejų aptarimai, tiek realūs skubiosios pagalbos skyriaus įrašai.

    DI modeliams pateiktos situacijos apėmė kelią nuo pirminės atrankos iki sprendimo dėl paciento stacionarizavimo. Kiekviename etape modelis gaudavo tik tuo metu įprastai prieinamą informaciją ir turėdavo nurodyti tikėtiniausias diagnozes bei rekomenduoti tolesnius veiksmus.

    Didžiausias skirtumas tarp DI ir gydytojų išryškėjo ankstyvoje triage fazėje, kai duomenų apie paciento būklę yra mažiausiai. Tyrėjai pastebėjo, kad ir DI, ir gydytojai linkę tiksliau nustatyti diagnozes, kai atsiranda daugiau informacijos, tačiau DI pranašumas dažniau matėsi sprendžiant, ką daryti toliau.

    „Išbandėme DI modelį praktiškai su visais etalonais, ir jis aplenkė ankstesnius modelius bei mūsų gydytojų bazinius rezultatus“, – sakė vienas iš vyresniųjų tyrimo autorių Arjun Manrai.

    Vis dėlto tyrimo autoriai pabrėžia, kad geresni rezultatai testuose savaime nereiškia geresnės pacientų priežiūros kasdienėje praktikoje. Pasak jų, dar per mažai ištirta, kuriose situacijose ir kokiu būdu DI turėtų būti diegiamas, todėl būtini prospektyvūs klinikiniai tyrimai realiose gydymo įstaigose.

    Vienas svarbiausių aspektų, į kurį atkreipiamas dėmesys, yra sauga ir sprendimų „kaina“. Net jei modelis teisingai įvardija labiausiai tikėtiną diagnozę, jis gali siūlyti perteklinius tyrimus ar intervencijas, kurios didina riziką pacientui ir apkrauna sistemą.

    „Modelis gali teisingai parinkti svarbiausią diagnozę, bet kartu pasiūlyti nereikalingų tyrimų, kurie pacientui gali pakenkti“, – sakė bendraautoris Peter Brodeur.

    Tyrime vertintas konkretaus modelio peržiūros variantas, o autoriai pripažįsta, kad technologijos sparčiai keičiasi ir rinkoje jau atsirado naujesnių versijų. Dėl to jie ragina tirti ne tik pavienių modelių „rekordus“, bet ir tai, kaip skirtingi DI įrankiai veikia realius gydytojų sprendimus, darbo krūvį, klaidų riziką ir pacientų baigtis.

    Ekspertų teigimu, DI įrankių plėtra sveikatos apsaugoje vis labiau tolsta nuo paprastų testų, kuriuose pakanka pasirinkti atsakymą iš kelių variantų. Praktikoje svarbiausia tampa gebėjimas dirbti su neišsamiais duomenimis, aiškiai pagrįsti rekomendacijas ir padėti gydytojui priimti sprendimą, o ne jį pakeisti.