CP v2

Tag: Didysis barjerinis rifas

  • Vaiduoklių švyturys virš jūros glumino 89 metus: mokslininkai pagaliau paaiškino, kas vyksta

    Vaiduoklių švyturys virš jūros glumino 89 metus: mokslininkai pagaliau paaiškino, kas vyksta

    Ne vienas keliautojas ir vietos gyventojas skirtingose pasaulio vietose pasakojo matęs keistą šviesą virš vandens, primenančią jūroje stovintį švyturį. Nors stebėtojai būdavo įsitikinę, kad šviesa sklinda nuo objekto virš bangų, realybėje jokio švyturio toje vietoje nėra.

    Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių siejamas su Lady Elliot Island sala Australijoje, netoli Didžiojo barjerinio rifo. Čia pasakojimai buvo tokie atkaklūs, kad fenomenas ilgainiui pateko ir į kai kuriuos vietinius kelionių aprašymus.

    Kas apgauna mūsų regą?

    Naujausią paaiškinimą pateikė mokslininkai Simon Cropper iš Melburno universiteto, Charles Kemp ir Weilun Xu iš Lozanos federalinės politechnikos mokyklos. Jų teigimu, esminė priežastis yra tai, kaip žmogaus regos sistema įvertina atstumą ir judėjimo greitį, kai trūksta orientyrų.

    Naktį, žvelgiant į atvirą jūrą, beveik nelieka detalių, kurios dieną padeda suprasti mastelį: horizonto linija menkai kontrastuoja, nematyti pastatų ar medžių, sunku įvertinti atstumus. Tokiomis sąlygomis smegenys labiau remiasi patirtimi ir lūkesčiais, o tai padidina klaidos tikimybę.

    Kodėl šviesa atrodo esanti ant vandens?

    Mokslininkai aiškina, kad šiuolaikiniai švyturiai dažnai yra aukšti, o jų šviesos šaltiniai labai galingi, todėl šviesos pluoštas matomas iš didelio nuotolio. Stebėtojui tolimesnė pluošto dalis gali atrodyti esanti arčiau, nei yra iš tiesų, todėl kinta ir suvokiamas judėjimo greitis.

    Dėl šio suvokimo „apvertimo“ tolimesnė, realiai greičiau erdvėje slenkanti šviesos pluošto dalis gali atrodyti judanti lėčiau. Tuo pat metu šviesa, praeinanti arčiau stebėtojo, suvokiama tiksliau, ir šių dviejų įspūdžių derinys sukuria iliuziją, kad šviesa sklinda nuo švyturio, esančio tiesiai virš vandens.

    Virtuali realybė padėjo patikrinti hipotezę

    Kad įsitikintų, jog tai ne vien teorinis paaiškinimas, tyrėjai pasitelkė virtualios realybės aplinką, kurioje atkūrė stebėjimo sąlygas. Modeliuodami skirtingus atstumus ir švyturio parametrus, jie įvertino, kada iliuzija turėtų pasireikšti dažniausiai.

    Skaičiavimai parodė, kad, pavyzdžiui, stebėtojui esant daugiau nei maždaug 67 metrų atstumu nuo apie 30 metrų aukščio švyturio, klaidingas įspūdis tampa labiau tikėtinas. Kuo švyturys aukštesnis, tuo didesnis atstumas paprastai reikalingas, kad rega pradėtų „klijuoti“ neteisingą vaizdą.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad panašūs mechanizmai gali prisidėti ir prie kitų gerai žinomų regos apgaulių. Vienas pavyzdžių yra efektas, kai Mėnulis ties horizontu atrodo didesnis nei aukštai danguje, nors jo kampinis dydis beveik nesikeičia.

  • Mokslininkai apstulbo: „juodasis teatfish“ gali gyventi 120 metų – ir beveik neauga

    Mokslininkai apstulbo: „juodasis teatfish“ gali gyventi 120 metų – ir beveik neauga

    Didžiojo barjerinio rifo vandenyse gyvenantis jūrų agurkas Holothuria whitmaei, dar vadinamas „juoduoju teatfish“, gali būti vienas ilgaamžiškiausių bestuburių planetoje. Naujas genetiniais duomenimis paremtas tyrimas rodo, kad ši rūšis potencialiai išgyvena ilgiau nei 120 metų, nors iš pažiūros yra neįspūdinga ir dažnai laikoma delikatesu.

    Tyrimą atliko Australijos jūrų mokslo instituto mokslininkų komanda, kuri tą pačią populiaciją stebėjo su ilga pertrauka. Mokslininkai naudojo DNR atitikmenų paiešką, nes įprasti žymėjimo metodai jūrų agurkams praktiškai netinka: fizinės žymos dažnai nukrenta per kelias savaites ar mėnesius.

    Kaip DNR padėjo suskaičiuoti metus

    Pirmieji audinių mėginiai iš kelių Didžiojo barjerinio rifo vietų buvo surinkti 2000 metais, o dalis jų ilgai saugoti. 2024 metų rugsėjį komanda grįžo į vieną iš pirminių vietų prie Lizard Island ir rado 53 šios rūšies individus, kuriuos vėl išmatavo, pasvėrė ir paėmė mažus audinių mėginius.

    Vėliau DNR buvo palyginta su 2000 metais surinkta medžiaga. Paaiškėjo, kad 31 iš 52 sėkmingai ištirtų 2024 metų individų buvo identiški genetiniai atitikmenys anksčiau paimtiems mėginiams, vadinasi, bent apie 60 proc. tirtų gyvūnų buvo ne jaunesni nei 24 metų.

    Keisčiausia dalis: jie ne paaugo, o susitraukė

    Dar įdomiau tai, kad 2000 metais identifikuoti individai jau tada buvo dideli ir suaugę, maždaug 26–42 centimetrų ilgio. Po 24 metų dauguma jų ne tik nepadidėjo, bet pagal matavimus vidutiniškai buvo apie 21 proc. lengvesni ir apie 14 proc. trumpesni.

    Tiksli priežastis kol kas neaiški, tačiau jūrų agurkai gali kisti priklausomai nuo sąlygų ir maisto, o kūno masė jiems nėra toks stabilus rodiklis kaip, pavyzdžiui, daugeliui žuvų. Tyrėjai neatmeta, kad įtakos galėjo turėti besikeičiančios aplinkos sąlygos ir ilgalaikis stresas rifų ekosistemoms.

    Ką reiškia 120 metų ir kodėl tai svarbu

    Išgyvenamumo duomenys leido įvertinti suaugusių individų mirtingumą, kuris, mokslininkų skaičiavimu, yra itin mažas. Remiantis modeliavimu, apie 1 proc. populiacijos galėtų išlikti gyvi iki maždaug 123 metų amžiaus, o tai šią rūšį paverčia pirmuoju žinomu jūrų agurku, peržengiančiu šimtmečio ribą.

    Tokie skaičiai turi ir praktinę reikšmę, nes Holothuria whitmaei yra vertinama maistui, o dėl pergaudymo kai kuriose vietovėse jos ištekliai smuko dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Ilgaamžiškumas dažnai reiškia lėtą populiacijos atsinaujinimą, todėl intensyvi žvejyba gali palikti pasekmes dešimtmečiams.

    „Mūsų rezultatai rodo pagrindą iš naujo įvertinti daugelio holoturijų rūšių apsaugą ir išteklių valdymą, o tai ypač skubu „teatfish“ grupės rūšims“, – rašoma tyrėjų publikacijoje.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į kitą problemą: tiek 2000, tiek 2024 metais tyrimo vietoje praktiškai neaptikta jauniklių. Tai gali reikšti, kad naujos kartos į populiaciją įsilieja retai, o tokia dinamika dar labiau didina riziką rūšiai, kai suaugę individai masiškai išgaudomi.

    Ekologiškai jūrų agurkai rifams svarbūs kaip nuosėdas perdirbantys ir maistines medžiagas pernešantys organizmai, prisidedantys prie dugno „valymo“ ir medžiagų apytakos. Rifuose, kuriuos jau veikia šiltėjantys vandenys ir kiti klimato kaitos sukelti stresoriai, papildomas spaudimas pašalinant tokius gyvūnus gali silpninti ekosistemų atsparumą.

  • Didžiajam Barjeriniam rifui prognozavo žūtį: naujausi duomenys rodo netikėtą koralų atsigavimą

    Didysis Barjerinis rifas Australijoje jau dešimtmečius minimas kaip vienas ryškiausių klimato kaitos pažeidžiamumo simbolių. Vis dėlto naujausi ilgalaikių stebėjimų rezultatai rodo sudėtingesnį vaizdą: kai kuriuose regionuose koralų danga per pastaruosius metus išaugo iki aukščiausių rodiklių per visą matavimų istoriją.

    Rifo būklę kasmet vertinantys Australijos jūrų mokslininkai nurodo, kad pastaraisiais metais šiaurinėje ir centrinėje dalyse fiksuota itin didelė kietųjų koralų danga. Tai nereiškia, kad grėsmės išnyko, tačiau paneigia supaprastintą pasakojimą, jog rifas „neišvengiamai miršta“ ir nebeturi atsigavimo potencialo.

    Didysis Barjerinis rifas nėra vienalytis objektas: jo būklė skiriasi pagal regionus, gylį, sroves ir vietines sąlygas. Todėl bendras „vienas skaičius“ ne visada tiksliai atspindi, kas vyksta vietoje, ypač kai vienur fiksuojamas šuolis, o kitur tuo pat metu matomas susilpnėjimas.

    Naujausiose ataskaitose akcentuojama, kad koralų danga kai kuriose zonose atšoko po ankstesnių nuosmukių. Tam įtakos gali turėti keli veiksniai: palankesnės vandens temperatūros tam tikrais sezonais, mažesnis ilgalaikių karščio bangų intensyvumas konkrečiose vietovėse ir sėkmingesnė kai kurių rūšių regeneracija.

    „Atsigavimas nereiškia, kad rizika dingo, bet tai aiškus signalas, kad rifas gali atsinaujinti, kai sąlygos tam palankesnės“, – sako jūrų ekosistemų tyrėjas, apibendrindamas ilgalaikių stebėjimų logiką.

    Rifo tema tapo itin matoma, nes ji lengvai suprantama plačiajai auditorijai ir turi emocinį krūvį. Dėl to viešojoje erdvėje dažnai įsigali dvi kraštutinės žinutės: arba „rifas miršta“, arba „viskas gerai“. Moksliniai duomenys paprastai yra tarp šių polių.

    Svarbu atskirti momentinius šuolius nuo ilgalaikės tendencijos. Koralų danga gali greitai išaugti, bet ji taip pat gali staigiai kristi po stipraus ciklono, ligų protrūkio ar karščio bangos, sukeliančios masinį koralų išbalimą.

    Viena rimčiausių rizikų rifo ekosistemai yra jūrų karščio bangos, kurios didina koralų išbalimo tikimybę. Išbalimas nėra automatinė mirtis, tačiau pasikartojantys epizodai trumpina koralų atsistatymo laiką ir silpnina visą ekosistemą.

    Kita įtaka siejama su vandens kokybe, užterštumu ir maistinių medžiagų pertekliumi, kurie gali skatinti dumblių plitimą ir keisti konkurenciją tarp rūšių. Taip pat išskiriamas jūrinių erškėčių vainiko žvaigždžių poveikis: jų protrūkiai gali per trumpą laiką sunaikinti didelius kietųjų koralų plotus.

    Australijos institucijos pastarąjį dešimtmetį finansavo įvairias rifo apsaugos programas, apimančias vandens kokybės gerinimą, stebėseną ir priemones prieš erškėčių vainiko žvaigždes. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vietinės priemonės negali pilnai kompensuoti ilgalaikio klimato šiltėjimo poveikio.

    Šiuo metu situacija leidžia atsargiai kalbėti apie atsigavimo ženklus dalyje rifo, tačiau tai nėra garantija ateičiai. Rifo būklė ir toliau priklausys nuo to, kaip dažnai kartosis ekstremalios temperatūros epizodai, ir ar ekosistema turės pakankamai laiko atstatyti pažeistas vietas.

  • Didysis barjerinis rifas vėl gali pabaltuoti: mokslininkai įvardijo priežastį ir rizikas

    Tarptautinėje koralų tyrėjų bendruomenėje vis dažniau pabrėžiama, kad šiltesnių vandenynų ir natūralių klimato svyravimų derinys sudaro sąlygas pakartotiniams išbalimo epizodams, po kurių rifui atsistatyti tampa vis sunkiau.

    Koralai išbąla tada, kai vandens temperatūra išlieka neįprastai aukšta kelias savaites iš eilės. Dėl šiluminio streso koralai išstumia jų audiniuose gyvenančius mikrodumblius, kurie suteikia spalvą ir padeda apsirūpinti energija.

    Netekę šių simbiontų koralai praranda spalvą, silpsta ir badauja. Jei vanduo atvėsta pakankamai greitai, dalis kolonijų gali atsigauti, tačiau dažni ir užsitęsę karščio laikotarpiai smarkiai didina žūties tikimybę.

    Kas didina išbalimo riziką?

    Mokslininkai dėmesį kreipia į sustiprėjusias sąlygas, susijusias su El Ninjo, kai centrinės ir rytinės pusiaujo Ramiojo vandenyno dalies paviršinis vanduo šyla, o tai veikia vėjus, slėgį ir kritulių pasiskirstymą pasauliniu mastu.

    Šis reiškinys pats savaime nėra naujas, tačiau jo poveikis rifams šiandien juntamas kitame fone: pasaulinė vandenynų šiluma yra aukštesnė, todėl net ir trumpesni šilumos pikai gali tapti kritiniai jautrioms ekosistemoms.

    „Labai tikėtina, kad pamatysime labai stiprų ir plačiai paplitusį masinį Didžiojo barjerinio rifo išbalimą“, – sakė Džeimso Kuko universiteto Kvinslande jūrų apsaugos specialistas profesorius Morganas Pratčetas.

    Pastaraisiais metais rifas jau patyrė kelias masinio išbalimo bangas, kurios paveikė koralų dangą skirtinguose regionuose. Kuo dažniau kartojasi tokie įvykiai, tuo mažiau laiko lieka atsikūrimui, o tai reiškia mažesnį atsparumą kitoms grėsmėms.

    Tyrėjai pabrėžia, kad net jei dalis koralų išgyvena, pakinta visos ekosistemos funkcionavimas: mažėja buveinių žuvims ir bestuburiams, keičiasi mitybinės grandinės, didėja pažeidžiamumas ligoms.

    Ne tik temperatūra: kitos grėsmės rifui

    Išbalimas laikomas vienu pavojingiausių signalų, tačiau jis nėra vienintelė problema. Rifo būklę blogina ir ekstremalūs orai, stiprios audros bei ciklonai, kurie fiziškai ardo koralų struktūras.

    Papildomą spaudimą sukuria nuo pakrančių į jūrą patenkantis užterštumas ir nuosėdos, ypač po intensyvių liūčių, taip pat pakrančių plėtra, keičianti natūralius vandens srautus ir ekosistemų pusiausvyrą.

    Rifui kenkia ir jūrų žvaigždės, vadinamos erškėčiuotais vainikais, kurių populiacijų suaktyvėjimas kai kuriose vietovėse lemia spartų koralų nykimą. Dar viena ilgalaikė problema yra vandenyno rūgštėjimas, kai jūra sugeria daugiau anglies dioksido, o tai apsunkina koralų kalkinių skeletų formavimąsi.

    Ekspertai pabrėžia, kad šios grėsmės dažnai veikia vienu metu, todėl net ir nedidelis papildomas temperatūrinis stresas gali tapti lemiamu veiksniu silpnesnėse rifo dalyse.

    Kodėl Didysis barjerinis rifas svarbus?

    Didysis barjerinis rifas driekiasi apie 2 300 kilometrų palei šiaurės rytinę Australijos pakrantę ir laikomas didžiausia gyvąja struktūra Žemėje. Tai viena svarbiausių šalies gamtos vertybių ir turizmo traukos vietų, taip pat milžiniška biologinės įvairovės sistema.

    Mokslininkai akcentuoja, kad rifo ateitis priklauso ne nuo vieno sezono: lemiami bus keli artimiausi metai, per kuriuos matysis, ar pavyks išvengti dažnų, vienas kitą sekančių šiluminių epizodų ir sumažinti bendrą ekosistemos apkrovą.

    Platesniame kontekste Didžiojo barjerinio rifo situacija laikoma aiškiu ženklu, kad vandenynų šilimas darosi vis labiau apčiuopiamas. Tyrėjai primena, kad vandenynas sugeria didžiąją dalį perteklinės šilumos, susijusios su žmogaus sukelta klimato kaita, tačiau šis „amortizatorius“ turi ribas.

    Kai jūros šyla dažniau ir ilgiau, daugėja jūrinių karščio bangų, o tai didina riziką ne tik koralams, bet ir kitoms pakrančių bei atviro vandenyno ekosistemoms.