Naujas mokslinis tyrimas atskleidė, kad Didysis druskos ežeras Jutos valstijoje per pastaruosius 240 000 metų patyrė dramatiškus virsmus: kai kuriais laikotarpiais jis buvo maždaug 10 kartų didesnis ir gerokai mažiau sūrus nei šiandien. Dabar tai vienas ryškiausių uždaro baseino ežero pavyzdžių, kur vanduo daugiausia prarandamas per garavimą, todėl druskingumas linkęs augti.
Mokslininkai ežero dugne išgręžė apie 120 metrų ilgio nuosėdų gręžinį ir sluoksnius datavo pagal radioaktyvų mineralų skilimą. Papildomai buvo vertinami mikroorganizmų palikti cheminiai „parašai“, kurie leidžia spręsti, koks tuo metu buvo vandens druskingumas ir kokios sąlygos vyravo ekosistemoje.
Du „gaivesni“ laikotarpiai istorijoje
Tyrime išskirti du laikotarpiai, kai ežero vanduo buvo gerokai gėlesnis ir jis dengė daug platesnę teritoriją. Šie etapai siejami su dideliais senoviniais vandens telkiniais, žinomais kaip Bonneville ežeras, egzistavęs maždaug prieš 30 000–16 000 metų, ir Little Valley laikotarpis, datuojamas maždaug prieš 140 000–135 000 metų.
Kalnų šlaituose aplink dabartinį ežerą išlikusios terasos ir lyg „laiptai“ žymi buvusias pakrantes ir rodo, kad anuomet vanduo galėjo siekti apie 300 metrų gylį. Nuosėdų analizė papildė šį vaizdą: Little Valley laikotarpiu vanduo, tikėtina, išliko kiek sūrokas, o Bonneville etapas labiau priminė tikrą gėlavandenį ežerą.
Pokyčiai buvo staigūs geologiniu mastu
Tyrėjai pabrėžė, kad druskingumo šuoliai grįžtant į sausesnes fazes vyko santykinai greitai, nors kalbama apie tūkstantmečius. Geologiniu mastu tai laikoma staigiu lūžiu, parodančiu, kaip trapios yra trumpalaikės gėlesnio vandens „langų“ fazės.
„Nuosėdų gręžinys apima du su puse ledynmečio ciklo, todėl matome du perėjimus iš gėlesnio vandens į sūresnį ir galime palyginti, kiek ilgai truko šie epizodai“, – sakė Pietų Kalifornijos universiteto mokslininkė Sarah Feakins.
Mokslininkų vertinimu, viena iš priežasčių, kodėl Bonneville etapas truko ilgiau ir buvo gėlesnis, galėjo būti didesnis įtekantis upių vandens kiekis. Tokiu atveju ežero baseinas ilgiau atsilaiko prieš garavimo poveikį ir druskų koncentracijos didėjimą.
Pamokos šiandienos klimato sąlygoms
Tyrimas taip pat sieja ežero susitraukimo epizodus su šiltėjančiomis sąlygomis ledynmečių pabaigose. Šylant klimatui, atmosfera gali „reikalauti“ daugiau drėgmės, o garavimas iš dirvožemio ir vandens telkinių spartėja, todėl uždaro baseino ežerai tampa ypač pažeidžiami.
„Šiandien klimatą šildome precedento neturinčiu tempu, o tai didina garavimo džiovinimą visame regione“, – sakė mokslininkė Rachel So.
Anot tyrėjų, panašūs šlapio ir sauso režimo svyravimai fiksuojami ir kituose istoriniuose ežerų įrašuose Nevadoje, Kalifornijoje bei Arizonoje. Tai padeda patikrinti, ar aptikti pokyčiai nėra vien lokali anomalija, o atspindi platesnio regiono klimato kaitą ir vandens balansą.
Mokslininkai pabrėžia ir dar vieną aspektą: nors gamtiniai svyravimai vyko ir anksčiau, šiuolaikines rizikas stiprina žmogaus veikla ir vandens išteklių naudojimas. Todėl, jų teigimu, natūrali praeities kaita neturėtų tapti argumentu, jog šiandieninis ežerų traukimasis yra savaime normalus ir nereikalaujantis sprendimų.