1929 metais Volstrito griūtis tapo vienu ryškiausių lūžių modernių finansų istorijoje. Per kelias dienas išgaravo milžiniška dalis investuotojų turto, o JAV ekonomikos smūgis netrukus persimetė į visą pasaulį. Šiandien istorikai sutaria: tai buvo ne vienos dienos avarija, o ilgai kauptų rizikų sprogimas.
Įtampa ypač išaugo spalio 28 dieną, kai pardavimo pavedimai užtvindė Niujorko biržą, o kainos ėmė kristi beveik be stabdžių. Rinka bandė kabintis į viltį, kad didieji bankai ir įtakingi finansininkai sugebės atkurti pasitikėjimą, tačiau tuo metu jau veikė masinės panikos mechanizmas. Akcijų apyvarta šoktelėjo iki maždaug 9 milijonų, o pagrindiniai rodikliai smuko dviženkliu tempu.
Tuometinis National City Bank vadovas Charlesas Edwinas Mitchellas, vienas matomiausių to laikotarpio bankininkų, suprato, kad kolektyvinės pagalbos planai byra. Jis matė, jog lėšų nebeužtenka palaikyti daugybės bendrovių kotiruotes, o kiekviena nauja žinia tik stiprina pardavėjų spaudimą. Rinkoje atsirado užburtas ratas: kritimas silpnino pasitikėjimą, o prarastas pasitikėjimas dar labiau gilino kritimą.
Bankininko planas prieš griūtį
Spalio 29 dieną, vadinamą juoduoju antradieniu, situacija pasiekė kulminaciją. Biržoje buvo prekiaujama apie 16 milijonų akcijų, o informacijos perdavimo sistemos ir brokerių tinklai nebespėjo fiksuoti kainų bei sandorių. Istoriniai pasakojimai pabrėžia: chaosą maitino ne tik emocijos, bet ir to meto prekybos infrastruktūros ribotumas.
Mitchellas pasirinko kraštutinį žingsnį: bandyti stabilizuoti savo banko akcijų kainą pasitelkiant asmenines lėšas. Tam jis kreipėsi į „J.P. Morgan“ atstovus ir siekė gauti didelę paskolą savo vardu, statydamas ant kortos reputaciją ir šeimos turtą. Skolinimas tuo metu buvo suvokiamas kaip bandymas sustabdyti domino efektą, kai vieno didelio žaidėjo problemos galėtų nuversti visą sistemą.
Šaltiniuose dažniausiai minima 12 milijonų JAV dolerių paskola. Perskaičiavus pagal istorinį fiksuotą aukso standartą, tai atitiktų maždaug 14 milijonų eurų, tačiau realioji vertė šiandien būtų daug didesnė dėl pakitusio kainų lygio ir ekonomikos masto. Vis dėlto net ir tokia injekcija buvo tik laikina atokvėpio akimirka, nes pardavimo banga buvo platesnė už vienos institucijos galimybes.
Slaptos derybos ir sprendimas neuždaryti biržos
Kol biržos salėje tvyrojo panika, įtakingi Volstrito atstovai mėgino tartis už uždarų durų, ieškodami būdų suvaldyti griūtį. Viena svarstytų idėjų buvo skubiai stabdyti prekybą, tačiau tam priešintasi, nes baimintasi dar didesnio chaoso. Argumentuota, kad uždarymas galėtų išprovokuoti neoficialią prekybą gatvėse ir paralyžiuoti kreditus, kurių užstatas buvo akcijos.
Galiausiai nutarta biržos tą dieną neuždaryti. Vietoj to vėliau taikyti trumpesnes prekybos valandas ir laikinus grafiko pakeitimus, oficialiai motyvuojant darbuotojų pervargimu, o praktiškai siekiant suvaldyti atsilikusius pavedimus ir administracinį kolapsą. Tai buvo kompromisas, rodantis, kad net sprendimų priėmėjai iki galo nebesuprato, kaip sustabdyti įsibėgėjusį procesą.
Skaičiai, kurie tapo didžiosios krizės simboliu
Juodasis antradienis tapo simboliniu tašku, po kurio praradimų mastas buvo aprašomas kaip istoriškai precedento neturintis. Tuometinė spauda situaciją vadino katastrofiškiausia Volstrito diena, o bandymai tiksliai suskaičiuoti nuostolius skendo to meto duomenų netikslumuose ir rinkos suirutėje. Visuomenėje plito istorijos apie staiga žlugusias santaupas, prarastas įmones ir nutrūkusius gyvenimo planus.
„Tai buvo tamsiausia diena, kokią daugelis buvo matę Jungtinėse Valstijose“, – sakė vienas liudininkų, vėliau prisiminęs, kaip nuotaika Niujorke per kelias valandas pasikeitė iš šventinės į slogią.
Ekonomistai pabrėžia, kad biržos griūtis pati savaime nebuvo vienintelė Didžiosios depresijos priežastis, tačiau ji smarkiai pablogino padėtį. Po to sekė bankų krizės, kreditavimo susitraukimas, vartojimo kritimas ir tarptautinės prekybos smukimas, o nedarbas tapo masiniu reiškiniu. 1929 metų pamoka iki šiol minima kalbant apie pernelyg didelį spekuliavimą, skolintų pinigų riziką ir tai, kaip greitai pasitikėjimas gali virsti panika.
Šiuolaikinėse rinkose veikia automatiniai prekybos stabdžiai, griežtesnė bankų priežiūra ir gerokai greitesnė informacijos sklaida, tačiau ekspertai primena, kad psichologiniai masinės elgsenos dėsniai mažai pasikeitė. Todėl 1929 metų Volstritas ir dabar išlieka svarbiu atskaitos tašku, kai vertinama, kaip rinkos elgiasi įtampos ir neapibrėžtumo laikotarpiais.
