Atviro vandenyno platybėse, kur anksčiau pakrančių rūšys paprastai neišgyvendavo, atsirado netikėtos „plaukiojančios buveinės“. Mokslininkai nustatė, kad plastiko atliekos, dreifuojančios tūkstančius kilometrų, tampa pagrindu ištisoms gyvūnų bendrijoms kurtis ir net daugintis.
Tyrėjai analizavo plastiko fragmentus iš Didžiosios Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupos, esančios tarp Kalifornijos ir Havajų. Daugiau nei 70 proc. tirtų atliekų buvo apaugusios ar apgyvendintos pakrančių organizmų, kurie paprastai siejami su uostais, molais, uolėtais krantais ar rifais.
„Plastikas veikia kaip ilgalaikė plūduriuojanti platforma, leidžianti pakrančių rūšims ne tik išgyventi, bet ir kurti stabilias populiacijas atvirame vandenyne“, – teigiama tyrime aprašytų stebėjimų išvadose.
Iš viso identifikuoti 37 bestuburių taksonai, o jų įvairovė buvo daugiau kaip tris kartus didesnė nei rūšių, būdingų tikram atviro vandenyno gyvenimui. Tarp „plastiko salų“ gyventojų aptikta prisitvirtinančių organizmų, tokių kaip mszyvijoų giminaičiai, anemonai, moliuskai ir įvairūs vėžiagyviai.
Esminė detalė ta, kad tai ne vien atsitiktiniai „keleiviai“. Kai kuriuose mėginiuose fiksuoti aktyvaus dauginimosi požymiai, todėl mokslininkai daro išvadą, kad bendrijos gali funkcionuoti ilgą laiką, o plastiko fragmentai atlieka tarsi miniatiūrinių plaukiojančių salų vaidmenį.
Iki šiol buvo laikoma, kad atviras vandenynas yra natūralus barjeras daugumai pakrančių rūšių dėl maistinių medžiagų stokos, nuolatinio kieto pagrindo nebuvimo ir atšiaurių sąlygų. Tačiau į jūras ir vandenynus patekęs plastikas šią taisyklę keičia, nes ilgai nesuyra ir gali dreifuoti metų metus, suteikdamas „infrastruktūrą“ kolonizacijai.
Naujosios bendrijos moksle apibūdinamos kaip neopelaginės, nes jos susiformuoja atviro vandenyno aplinkoje dėl žmogaus veiklos. Tai reiškia ne tik taršą, bet ir biogeografijos pokytį: pakrančių rūšys gauna realią galimybę persikelti į zonas, kurių natūraliai pasiekti negalėtų.
Toks reiškinys kelia rimtų ekologinių klausimų. Pakrančių rūšys gali konkuruoti su atviro vandenyno organizmais dėl erdvės ir resursų, o patekusios į naujus regionus gali tapti invazinėmis, ypač jei pakeliui pasiekia salas ar žemynų pakrantes su jautriomis ekosistemomis.
Mokslininkai pabrėžia, kad šių radinių nereikėtų interpretuoti kaip plastiko „naudos“ vandenynui. Priešingai, tai dar vienas signalas, jog tarša kuria ilgalaikius, sunkiai prognozuojamus pokyčius, kurie gali sutrikdyti įprastą rūšių pasiskirstymą ir keisti jūrų ekosistemų pusiausvyrą.
Todėl diskusijose apie plastiko mažinimą vis dažniau akcentuojama ne tik tiesioginė žala, kai gyvūnai praryja atliekas ar į jas įsipainioja, bet ir platesnis poveikis: dirbtinai sukuriamos buveinės, kurios atveria naujus kelius rūšims migruoti ir įsitvirtinti ten, kur anksčiau joms buvo neįmanoma.