Tag: Dienoraščiai

  • Varšuvoje išpopuliarėjo „Jaśnie Plan“ užrašinė kultūros mėgėjams: skirta knygoms ir serialams

    Varšuvoje pastaruoju metu išpopuliarėjo nauja „Jaśnie Plan“ užrašinė „Między stronami“, skirta tiems, kurie neįsivaizduoja dienos be knygų, filmų ar serialų. Ji pristatoma kaip išskirtinis pasirinkimas kultūros gerbėjams, norintiems fiksuoti įspūdžius analogiškai – popieriuje.

    Kaip rašoma „Glamour“ publikacijoje, pastaraisiais mėnesiais socialiniuose tinkluose itin išpopuliarėjo journalingas – dienoraščio ar užrašų vedimas, neretai turint net kelis skirtingus sąsiuvinius skirtingoms temoms. Būtent ši banga dar labiau išryškino poreikį patogiems, konkrečiam pomėgiui pritaikytiems užrašų sprendimams.

    „Jaśnie Plan“ įkūrėja Joanna Kamińska pasakoja, kad idėja gimė iš noro susigrąžinti sąmoningą pauzę kasdienybėje. Jos teigimu, šiandien turime daug galimybių ir įrankių, tačiau kartu daugėja ir spaudimo nuolat „daryti daugiau“.

    Pasak jos, ranka rašomi užrašai tampa būdu lėtinti tempą, grįžti prie savo poreikių ir susikurti ramią erdvę mintims. Tokia praktika, anot kūrėjos, gali būti ir savotiškas atsakas vis labiau į ekranus persikeliančiai kasdienybei.

    Kaip atsirado „Jaśnie Plan“ idėja

    Joanna Kamińska teigia, kad „geras gyvenimas“ nebūtinai reiškia nuolatinį tikslų siekimą ir savęs tobulinimą. Nors ambicijos ir pasiekimai gali teikti pasitenkinimą, ji pabrėžia ir kitą pusę – gebėjimą sustoti bei atpažinti, kas iš tiesų teikia malonumą.

    Iš šios nuostatos, pasak įkūrėjos, ir užaugo „Jaśnie Plan“: planuokliai, dienoraščiai ir užrašinės kuriami žmonėms, kurie kasdienybės šurmulyje ieško laiko sau. Kūrėja akcentuoja analogišką gyvenimo būdą ir savęs pažinimą per rašymą.

    Jos teigimu, ranka rašymas yra daugiajutiminis procesas, reikalaujantis susikaupimo ir lėtesnio tempo. Tai gali padėti atgauti dėmesingumą ir geriau įsiklausyti į savo mintis, o kūrybiniai ritualai – praturtinti kasdienybę.

    Kodėl „Między stronami“ skirta būtent kultūrai

    Pasak Kamińskos, kultūra jai yra patikima „atgaiva“: laikas kine ar skaitant leidžia atitrūkti, susigrąžinti pusiausvyrą ir su nauja perspektyva pažvelgti į kasdienius darbus. Iš šio asmeninio santykio su kultūra ir kilo idėja sukurti atskirą užrašinę įspūdžiams fiksuoti.

    Ji pabrėžia, kad filmai, knygos, muzika ar parodos sukelia emocijas, įkvepia ir ramina, o kartu formuoja tai, kaip matome pasaulį. Susipažindami su kitų žmonių požiūriais, dažnai aiškiau pamatome ir save.

    Užrašinės pavadinimas „Między stronami“ siejamas su filmu „Między słowami“ (rež. Sofia Coppola). Kamińska sako, kad kultūriniai kūriniai neretai palieka pėdsaką, net jei iš karto sunku įvardyti, kodėl jie taip paveikė.

    Laisvesnė forma: ne tik tušti lapai

    Kurdama „Między stronami“, autorė siekė, kad tai nebūtų nei paprastas sąsiuvinis, nei griežtai struktūruotas dienoraštis su privalomais laukeliais. Idėja – daugiau laisvės: užrašinė turėtų švelniai nukreipti, bet nieko neprimesti.

    Joannos teigimu, klausimai puslapiuose atsiranda tik kaip subtilūs kvietimai apmąstyti, o ne kaip užduotys. Vienam filmui ar knygai galima skirti kelis puslapius, kitam – tik vieną sakinį.

    Į šią užrašinę siūloma klijuoti ir „kultūros prisiminimus“: bilietus, nuotraukas, lankstinukus ar net laikraščių iškarpas. Taip užrašai gali virsti asmeniniu „jautrumo dienoraščiu“, prie kurio įdomu sugrįžti po metų ar kelerių.

    Premjera kino renginyje Varšuvoje

    Užrašinė „Między stronami“ pristatyta kino renginyje „Jaśnie Movie Club“, kuris spalio 31 dieną vyko Varšuvos kino teatre „Kino Muranów“. Tokia premjera pasirinkta neatsitiktinai – produktas kuriamas būtent kino ir kitų kultūros patirčių užrašams.

    Renginio metu rodytas dokumentinis filmas „Najlepsza owsianka na świecie“. Organizatorių sumanymu, tokia aplinka turėjo tapti natūralia proga pirmiesiems įrašams naujoje užrašinėje.

  • Užmirštas Holokausto dienoraštis: Reni Spiegel istorija, kuri po dešimtmečių prabilo iš skrynios

    Mergina iš Uhrynkoviec

    Reni Spiegel gimė 1924 metų birželio 18 dieną Uhrynkoviecuose – nedideliame miestelyje, kuris šiandien yra Ukrainos teritorijoje. Tėvas Bernardas prižiūrėjo dvarą, o motina Róža rūpinosi namais ir dviem dukromis.

    Reni turėjo jaunesnę seserį Arianą, kuri dar iki karo spėjo išgarsėti kaip vaikų aktorė. Būtent Arianos karjera pamažu tapo šeimos kasdienybės ašimi ir vėliau prisidėjo prie skaudaus šeimos išsiskyrimo.

    Motina vyko su Ariana ten, kur laukė filmavimai ir pasirodymai, o Reni buvo išsiųsta į Przemyślį pas senelius. Ten ji 1939 metais pradėjo mokytis mergaičių gimnazijoje, o ilgesys motinai tapo nuolat pasikartojančiu jos užrašų motyvu.

    Kasdienybė, kurią užgožė teroras

    1939 metų sausio 31 dieną penkiolikmetė Reni atvertė dienoraštį, kurį rašė beveik trejus metus – iki pat paskutinių gyvenimo savaičių. Iš pradžių tai buvo jaunos merginos bandymas susidėlioti mintis, fiksuoti nuotaikas ir svajones.

    Dienoraštyje greta mokyklos, gamtos stebėjimų, poezijos ir pirmosios meilės ėmė rastis vis tamsesni karo ženklai. Przemyšlis išgyveno okupacijų kaitą, o žydų bendruomenės gyvenimo erdvė mieste vis sparčiau siaurėjo.

    Reni įrašai liudija, kaip kasdienybę metodiškai pradėjo valdyti kontrolė ir baimė: patikros, suvaržymai, priverstiniai perkėlimai, areštai ir dingstantys kaimynai. Toks asmeninis pasakojimas svarbus tuo, kad leidžia pamatyti istoriją ne per statistiką, o per vieno žmogaus patirtį.

    Tuo metu Reni suartėjo su Zygmuntu Schwarzeriu, žydų gydytojo sūnumi. Jis tapo jos mylimuoju, o vėliau – ir žmogumi, kuris paskutiniais sakiniais užbaigė dienoraštį, kai Reni jau nebegalėjo rašyti.

    Dienoraštis, išsaugotas banko skrynioje

    1942 metų liepos mėnesį vokiečiai Przemyšlyje įkūrė getą, o pavojus tapo akivaizdus ir nebeišvengiamas. Zygmuntas nusprendė nelaukti: jis išvedė Reni ir savo tėvus iš geto ir paslėpė visus tris palėpėje.

    Trumpą laiką slėptuvė atrodė saugi, tačiau kažkas išdavė jų buvimo vietą. 1942 metų liepos 30 dieną, praėjus vos kelioms savaitėms po aštuonioliktojo gimtadienio, Reni buvo nušauta kartu su Zygmunto tėvais.

    Po tragedijos būtent Zygmuntas dienoraštyje įrašė trumpą žinią apie trijų žmonių mirtį – šie sakiniai tapo paskutiniu dienoraščio puslapiu. Pats Zygmuntas karą išgyveno, taip pat išgyveno Reni motina ir sesuo, vėliau jos emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.

    Dienoraštis neprapuolė todėl, kad Zygmuntas jį išsaugojo ir perduodamas šeimai laikė saugiai. Ilgus dešimtmečius sąsiuvinis buvo laikomas banko skrynioje Niujorke, o platesnę auditoriją pasiekė tik šiame amžiuje, kai užrašai buvo publikuoti ir sulaukė didelio susidomėjimo.

    Istorikams ir skaitytojams tokie dokumentai vertingi dėl autentiškumo: jie atskleidžia, kaip greitai įprastas paauglės pasaulis gali virsti išgyvenimo kova. Reni Spiegel užrašai šiandien skaitomi kaip vienas ryškiausių asmeninių liudijimų apie Holokausto laikotarpio kasdienybę Rytų Europoje.