Akvitanijos Eleonora – viena įtakingiausių Viduramžių moterų – net 16 metų buvo laikoma savo vyro, Anglijos karaliaus Henriko II, nelaisvėje. Jos suėmimas 1173 metais įvyko tada, kai karalienė mėgino pasiekti Paryžiaus dvarą ir susitikti su sūnumis.
Kaip rašoma „The Collector“, Eleonora buvo laikyta pagrindine nepavykusio sąmokslo prieš Henriką II organizatore. Karalius siekė atimti iš žmonos politinę įtaką, tačiau net ir suvaržyta ji išliko svarbi veikėja didžiulėje Anžujų valdų erdvėje.
Konflikto šaknis buvo dinastinė įtampa: Henrikas II dar 1170 metais karūnavo vyriausią sūnų Henriką Jaunąjį karalių, bet realios galios jam nesuteikė. Tuo metu kiti sūnūs – Ričardas (būsimasis Liūtaširdis) ir Gotfrydas – turėjo savų ambicijų bei paveldėjimo lūkesčių.
1173 metais, kilus atvirai sūnų maišto bangai, Eleonora, kaip teigiama, palaikė jų poziciją ir siuntė Ričardą bei Gotfrydą prisidėti prie sukilimo. Bandydama pati prisijungti, ji, persirengusi vyru, buvo sulaikyta Henriko II žmonių – taip prasidėjo ilgas įkalinimo laikotarpis.
Nuo prabangaus namų arešto iki griežtos kontrolės
Eleonorą karalius laikė nelaisvėje ne skelbdamas viešą teismo procesą, o faktiškai izoliuodamas nuo politinio gyvenimo. Iš pradžių jos buvimo vieta net nebuvo aiškiai žinoma – šaltiniai leidžia suprasti, kad pirmasis kalinimo etapas vyko Prancūzijoje.
1174 metais Eleonora buvo perkelta į Angliją ir laikyta Old Sarume (Solsberio pilies teritorijoje) Viltšyre. Vėliau jos kalinimo vietos keitėsi – minima, kad ji buvo laikoma ir Ludgershalo bei Vinčesterio pilyse.
Svarbi detalė: tai nebuvo kalėjimas tradicine prasme. Eleonora galėjo išlaikyti savo dvarą ir namų ūkį, o finansiniai įrašai rodo, kad jai buvo skiriamos lėšos, leidusios gyventi komfortiškai, įsigyti drabužių sau ir palydovėms.
Vis dėlto laisvė buvo griežtai ribojama. Henrikas II neleido jai savarankiškai valdyti savo žemių, o svarbiausias smūgis – atskyrimas nuo Akvitanijos, kurios statusas suteikė Eleonorai politinės galios ir autonomijos.
Kodėl Henrikas II ryžosi tokiam žingsniui
Henriko II sprendimą nulėmė baimė, kad karalienė toliau darys įtaką sūnums ir kurstys maištą. Be to, Eleonora įtarė, jog vyras siekia galutinai prijungti Akvitaniją prie Anglijos karūnos valdų, taip sumenkindamas jos kaip kunigaikštienės vaidmenį.
Maištas, prasidėjęs 1173 metais, peraugo į apgultis įvairiose valdovo žemėse, tačiau 1174 metais Henrikas II su sūnumis susitaikė. Tačiau taika neapėmė Eleonoros – susitarime ji nebuvo paminėta, o nelaisvė tęsėsi.
To meto aplinkoje toks elgesys su Anglijos karaliene buvo beveik beprecedentis. Nors Eleonora buvo kilusi ne iš Anglijos, laikui bėgant ji šalyje įtvirtino ryšius, o jos ilgas buvimas Anglijoje, kai vyras ir sūnūs dažnai būdavo žemyne, tik stiprino jos matomumą ir simbolinę reikšmę.
Išlaisvinimas ir sugrįžimas į valdžią
Padėtis pradėjo keistis po 1183 metais mirusio Henriko Jaunojo karaliaus. Pranešama, kad mirties akivaizdoje jis prašė tėvo švelninti motinos suvaržymus – netrukus Eleonorai iš tiesų buvo suteikta daugiau judėjimo laisvės, nors formaliai ji liko karaliaus valdžioje.
1184 metais ji vyko į Vinčesterį aplankyti dukters Matildos ir šios vyro Saksonijos kunigaikščio, o tais pačiais metais dalyvavo Kalėdų dvare Vindzoro pilyje. 1185 metais Henrikas II net pasitelkė Eleonorą bandydamas sušvelninti konfliktą su Ričardu dėl Akvitanijos.
Situacija galutinai pasikeitė 1189 metais mirus Henrikui II. Vienu pirmųjų sprendimų naujasis karalius Ričardas Liūtaširdis įsakė motiną išlaisvinti, o Anglijoje Eleonora netrukus perėmė regentės vaidmenį ir ėmė organizuoti sūnaus karūnavimą.
Vėlesniais metais Eleonora išliko reikšminga politinė figūra: ji prisidėjo stiprinant Ričardo autoritetą, o jam išvykus ji tapo atrama valdant karalystę. Taip Henriko II planas nustūmti žmoną į šešėlį galiausiai virto priešingu efektu – po ilgos nelaisvės Eleonora sugrįžo kaip viena ryškiausių epochos politinių asmenybių.