Tag: Dionne penketukės

  • Dionne penketukės: pasaulį sužavėjusi istorija, virtusi išnaudojimo ir tragedijų grandine

    1934 metų gegužės 28 dieną Ontarijuje gimė penkios identiškos mergaitės, tapusios pirmaisiais pasaulyje išgyvenusiais penketukais. Dionne seserys akimirksniu virto sensacija – jų gimimas buvo vadinamas stebuklu, tačiau vėliau ši šlovė atnešė daugiau skausmo nei laimės.

    Dionne penketukių istoriją aprašančiame tekste pabrėžiama, kad nuo pat pirmųjų dienų prasidėjo lenktynės pasipelnyti iš vaikų populiarumo. Šeima gyveno skurdžiai, o netrukus į jų gyvenimą įsikišo Ontarijo valdžia, aiškindama, jog taip esą bus ginami mergaičių interesai.

    Praėjus vos keliems mėnesiams po gimimo, mergaitės buvo atskirtos nuo tėvų ir apgyvendintos specialiai pastatytame komplekse šalia jų gimtinės. Ši vieta tapo žinoma kaip „Quintland“ – tarsi ligoninė ir vaikų namai vienu metu, bet iš tikrųjų tai buvo lankytojų traukos objektas.

    Vaikystės kasdienybė – žaidimai, mokslai, dainavimas ir šokiai – Dionne seserims vyko nuolat stebint svetimiems žmonėms. Kompleksas buvo pritaikytas taip, kad lankytojai galėtų žiūrėti į mergaites pro vienpusį stiklą, o jų privatumas praktiškai neegzistavo.

    „Quintland“ – vaikystė kaip atrakcija

    Per 1934–1943 metus „Quintland“ aplankė apie 3 mln. mokamų lankytojų, nors tuo metu tiek Kanadą, tiek JAV slėgė Didžioji depresija. Greta iškilo pramogų parko tipo infrastruktūra, o aplink mergaičių vardus sukosi vis didesnis verslas.

    Seserys tapo reklamos veidu: jų atvaizdai buvo naudojami įvairių produktų reklamai, jos vadintos labiausiai fotografuojamais vaikais pasaulyje. Apie jas sukurti keli filmai, o lėlės su jų atvaizdais tapo itin paklausios.

    Visuomenei jos atrodė kaip laimingos „mažosios žvaigždės“, tačiau pačios Dionne seserys vėliau rašė, kad jautėsi lyg zoologijos sodo ar cirko eksponatai. Pasak jų, pagrindinis variklis buvo pinigai – ir tai keitė visų aplinkinių elgesį.

    Pinigai, kurių jos beveik nepamatė

    Dalis uždirbtų lėšų buvo pervedama į penketukių fondą, tačiau, kaip teigiama tekste, fondas buvo naudojamas ir įvairioms išlaidoms, kurios labiau tarnavo jų šlovei palaikyti nei pačių mergaičių gerovei. 1942 metais pinigai buvo panaudoti pastatyti dideliam, 20 kambarių namui šeimai.

    Kai seserys pagaliau tapo amžiaus, kai galėjo tikėtis prieigos prie savo pinigų, iš milijonų buvo likę tik 800 000. 1998 metais Ontarijo vyriausybė atsiprašė seserų ir išmokėjo 4 mln. dolerių kompensaciją dėl fondo valdymo.

    Sugrįžimas pas tėvus ir sudėtinga branda

    Būdamos 9 metų Dionne seserys sugrįžo į tėvų globą, tačiau šis etapas taip pat nebuvo laimingas. Jos vėliau pasakojo apie šaltą motinos elgesį, griežtą tėvo kontrolę, o tekste minimi ir kaltinimai dėl galimo smurto.

    Ryšį su šeima silpnino ir tai, kad penketukės buvo augintos prancūziškai, o kiti vaikai namuose kalbėjo angliškai. Seserys teigė, kad nesijautė tikra šeima, be to, buvo verčiamos keliauti po Kanadą ir JAV – tai vėl generavo pajamas.

    Sulaukusios pilnametystės jos išėjo iš namų, tačiau suaugusio gyvenimo iššūkiams nebuvo pasirengusios. Trijų seserų santuokos baigėsi skyrybomis, o jų vaikystė, pasak teksto, paliko ilgalaikių socialinių ir emocinių pasekmių.

    1954 metais Emilie mirė nuo priepuolio būdama vos 20-ies, o Marie po šešiolikos metų – nuo kraujo krešulio smegenyse. Yvonne 2001 metais mirė nuo vėžio, o dvi likusios seserys 2024 metais minėjo 90-ąjį gimtadienį ir, kaip nurodoma tekste, gyveno Monrealyje.

    Iš pirmo žvilgsnio Dionne penketukių istorija primena pasaką apie stebuklą ir šlovę, tačiau iš arčiau ji tampa pamoka apie tai, kas nutinka, kai vaikų gerovę nustelbia pelnas ir viešumas.