Ispanijos Galisijoje esantis buvęs As Pontes anglies karjeras po kasybos pabaigos gavo netikėtą antrą gyvenimą: per ketverius metus jis buvo užlietas vandeniu ir virto vienu didžiausių dirbtinių ežerų šalyje. Sprendimas leido ne tik sutvarkyti dešimtmečius niokotą kraštovaizdį, bet ir sukurti naują rekreacinę erdvę vietos gyventojams.
Karjere beveik 60 metų buvo kasamas lignitas, o ilgainiui susiformavo daugiau nei 300 metrų gylio iškasa. Skaičiuojama, kad per kasybos laikotarpį iš šios vietovės išgauta apie 260 mln. tonų anglies, todėl aplinkai ir reljefui poveikis buvo milžiniškas.
Kodėl karjerą nuspręsta užlieti?
Po kasybos uždarymo 2007 metais, griežtėjant Europos Sąjungos aplinkosaugos reikalavimams anglies energetikai, iškilo klausimas, ką daryti su milžiniška duobe. Inžinieriai pasirinko ne palikti ją kaip pramoninį randą, o paversti vandens telkiniu, kuris ateityje galėtų tapti regiono atsigavimo dalimi.
Vien tik įleisti vandens į tokį karjerą nepakako: reikėjo įvertinti, iš kur vanduo pateks, kokiu tempu kils jo lygis ir kaip keisis cheminė sudėtis. Dėl šių priežasčių projektas buvo planuojamas kaip ilgas ir kontroliuojamas procesas.
547 mlrd. litrų vandens ir ketveri metai darbo
Užliejimo darbai pradėti 2008 metais, o 2012 metais karjeras jau buvo pilnas. Per šį laiką į būsimą ežerą pateko apie 547 mlrd. litrų vandens, todėl tai tapo vienu didžiausių tokio tipo pertvarkymo projektų regione.
Mokslininkai iš La Korunjos universiteto stebėjo, kaip formuojasi naujas vandens telkinys, ir fiksavo jo fizikinius bei cheminius pokyčius. Tyrimai padėjo suprasti, kaip tokio masto dirbtinis ežeras stabilizuojasi ir kokios rizikos gali iškilti po užliejimo.
Ežere susiformavo du vandens sluoksniai
Viena ryškiausių As Pontes ežero ypatybių yra du skirtingi vandens sluoksniai, kuriuos skiria vadinamasis chemoklinas, tai yra riba tarp skirtingų cheminę sudėtį turinčių vandenų. Viršutinis sluoksnis pasižymi didesniu deguonies kiekiu ir silpnai rūgštine terpe.
Apatinis, esantis dideliame gylyje, beveik neturi deguonies ir yra rūgštesnis. Tyrėjai tokį pasiskirstymą sieja su tuo, kad vanduo į karjerą pateko iš kelių šaltinių, o temperatūros ir mineralinės sudėties skirtumai trukdė vandeniui visiškai susimaišyti.
Nuo pramonės žaizdos iki poilsio erdvės
Laikui bėgant buvusios kasybos teritorija pradėjo panašėti į natūralesnį kraštovaizdį, o aplink ežerą suformuotos pievos, krūmynai, miško plotai ir pelkėtos vietos. Šie pokyčiai sudarė sąlygas grįžti laukinei gyvūnijai, įskaitant ir stambesnius žinduolius.
Šiandien ežero plotas siekia apie 865 hektarus, pakrantėje įrengtas smėlio paplūdimys, nutiesti pažintiniai takai. Vietovė tapo traukos centru poilsiui, o vandenyje populiarėja vandens pramogos, pavyzdžiui, plaukiojimas baidarėmis ar kanojomis.
Vietos bendruomenei tai reikšminga ir ekonomiškai: miestas, anksčiau stipriai priklausęs nuo anglies pramonės, gavo naują turizmo ir paslaugų plėtros kryptį. Toks pavyzdys vis dažniau minimas kalbant apie tai, kaip uždaromos kasyklos gali būti pritaikomos naujiems, mažiau aplinką alinantiems tikslams.