CP v2

Tag: Dirvą dengiantys augalai

  • Pamirškite ravėjimą: bodziszek korzeniasty sukuria žalią kilimą net po medžiais

    Pamirškite ravėjimą: bodziszek korzeniasty sukuria žalią kilimą net po medžiais

    Augalas, kuris uždengia žemę

    Bodziszek korzeniasty (Geranium macrorrhizum) yra viena patikimiausių dirvą dengiančių daugiamečių gėlių, vertinama dėl gebėjimo greitai suformuoti tankų sąžalyną. Augalas auga kupstais ir, plėsdamasis šakniastiebiais, palaipsniui sujungia atskirus kerus į vientisą žalią kilimą.

    Toks kilimas sumažina šviesos patekimą į dirvos paviršių, todėl piktžolėms tampa gerokai sunkiau sudygti ir įsitvirtinti. Dėl šios priežasties bodziszek dažnai pasirenkamas vietose, kur ravėjimas vargina labiausiai.

    Kur geriausiai tinka?

    Didžiausias šio augalo privalumas – universalumas: jis gali augti saulėje, pusiau pavėsyje ir pavėsyje, todėl ypač tinka po medžiais, prie gyvatvorių, šlaituose ar siauruose plotuose šalia takų. Ten, kur veja dėl šaknų konkurencijos ir šešėlio nyksta, bodziszek neretai tampa praktiška alternatyva.

    Lapai dažnai būna aromatingi, šiek tiek plaukuoti, o dekoratyvumas išlieka didelę sezono dalį. Pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje virš žalumos pasirodo rausvi, purpuriniai ar šviesiai violetiniai žiedai, kurie suteikia spalvos net tamsesniems sodo kampams.

    Priežiūra ir sodinimo tankumas

    Geriausiai bodziszek auga laidžioje, vidutiniškai drėgnoje dirvoje, tačiau įsišaknijęs pakelia ir trumpesnius sausrų periodus. Žiemai jo dažniausiai dengti nereikia, o priežiūra dažniausiai apsiriboja pavasariniu apdžiūvusių ar pažeistų lapų pašalinimu.

    Norint greičiau pasiekti vientisą dangą, dažniausiai rekomenduojama sodinti apie 6–8 augalus į 1 kvadratinį metrą. Pirmą sezoną tarp jaunų kerų dar gali pasirodyti pavienių piktžolių, tačiau augalui tankėjant jų problema paprastai natūraliai mažėja.

    Jauni sodinukai geriau prigyja, kai dirva prieš sodinimą papildoma kompostu, nes tai padeda greičiau įsitvirtinti šaknims. Vėliau bodziszek paprastai nereikalauja nei intensyvaus tręšimo, nei dažno laistymo, todėl tinka žmonėms, ieškantiems mažai priežiūros reikalaujančių sprendimų.

  • Sodininkai masiškai atranda šį kiliminį augalą: pasodini tarp akmenų ir pamiršti rūpesčius

    Sodininkai masiškai atranda šį kiliminį augalą: pasodini tarp akmenų ir pamiršti rūpesčius

    Sausos, saulėtos ir smėlingos sodo vietos daugeliui augalų tampa tikru išbandymu, tačiau yra rūšių, kurios tokiose sąlygose ne tik išgyvena, bet ir atrodo itin dekoratyviai. Viena jų – iglica (moksliniuose šaltiniuose dažnai aprašoma kaip dygliuotoji šluotsmilgė, lot. Acaena), vertinama dėl greitai susidarančio žalio kilimo ir kuklaus priežiūros poreikio.

    Tai žema, dirvą dengianti daugiametė gėlė, kuri labiau plečiasi į šonus, o ne stiebiasi į viršų. Dėl šios savybės ji tinka užpildyti plyšiams tarp akmenų, takelių pakraščiams, šlaitams ir toms vietoms, kur žemė skurdi, o karštomis savaitėmis greitai perdžiūsta.

    Kaip atrodo ir kada žydi

    Iglica suformuoja tankią, minkštą lapijos „pagalvę“, kuri per sezoną gali pastebimai išsiplėsti ir uždengti plikas vietas. Dauguma auginamų rūšių ir veislių išlieka žemos, todėl neapsunkina kitų augalų ir tinka net mažiems alpinariumams.

    Žydėjimo metu virš lapijos pasirodo ploni žiedynstiebiai su smulkiais, subtilių atspalvių žiedais, kurie saulėtą dieną suteikia kilimui gyvumo. Būtent dėl šio kontrasto iglica dažnai pasirenkama natūralistinio stiliaus gėlynams ir akmeninėms kompozicijoms, kur norisi lengvo, neperkrauto vaizdo.

    Kodėl tinka sausoms vietoms

    Svarbiausia šio augalo stiprybė – atsparumas trumpalaikei sausrai, kai dirva lengva ir laidžiai praleidžia vandenį. Praktikoje tai reiškia, kad įsitvirtinusi iglica paprastai nereikalauja nuolatinio laistymo, o per karščius pakanka saikingos drėgmės palaikymo.

    Dar viena taisyklė, kurią pabrėžia ir botaninių sodų rekomendacijos dirvą dengiančioms rūšims, – per didelė drėgmė dažnai pavojingesnė nei sausesnis laikotarpis. Iglicai labiausiai kenkia užmirkimas, todėl sodinant verta pasirūpinti drenažu, o sunkesnę žemę pagerinti smėliu ar žvyru.

    Šis augalas paprastai nėra reiklus tręšimui, ypač jei tikslas – tankus kilimas, o ne maksimalus augimo greitis. Pertręšimas neretai skatina pernelyg minkštą, mažiau atsparią lapiją, todėl pakanka kuklaus maitinimo pavasarį arba visai apsieiti be jo, jei dirva nėra visiškai nualinta.

    Kur sodinti ir su kuo derinti

    Iglica ypač gražiai atrodo prie akmenų, atraminių sienelių ir takelių, kai lapija „įteka“ į plyšius ir sukuria natūralią, šiek tiek laukinę kompoziciją. Dėl žemo augimo ji tinka ir kaip gėlyno krašto augalas, padedantis vizualiai sutvarkyti ribas.

    Dažniausiai ji derinama su sausrai atspariomis rūšimis, kurios mėgsta saulę ir laidų gruntą, pavyzdžiui, šilokais, čiobreliais ar įvairiais alpinariumų augalais. Tankus dirvos uždengimas turi ir praktinę naudą, nes sumažina piktžolių dygimo galimybes, o dirva lėčiau išdžiūsta.

    Planuojant sodinimą verta įsivertinti, kad kai kurios iglicos rūšys gali gana aktyviai plėstis. Jei norisi tvarkingo kontūro, augalą paprasta apriboti akmenų juosta arba periodiškai apkarpyti kraštus, ypač ten, kur jis artėja prie jautresnių, lėčiau augančių kaimynų.

    Ar reikia dengti žiemai

    Daugelis iglicos rūšių laikomos atspariomis šalčiui, todėl įprastomis žiemomis jos peržiemoja be papildomos apsaugos. Didesnė rizika kyla labai šaltomis žiemomis be sniego dangos arba kai augalas pasodintas vėlai rudenį ir nespėjo gerai įsišaknyti.

    Tokiais atvejais pakanka lengvos apsaugos: plono eglišakių sluoksnio arba lengvos agroplėvelės, kad augalas mažiau kentėtų nuo temperatūros svyravų ir išdžiūvimo vėjo. Įsitvirtinę kerai dažniausiai sėkmingai tvarkosi patys, todėl tai vienas patikimesnių pasirinkimų ieškantiems mažai priežiūros reikalaujančių sprendimų.