Sodinant naujus vaismedžius toje pačioje vietoje, kur anksčiau augo senas medis, kartais nutinka nemalonus dalykas – daigas lyg ir prigyja, bet augimas greitai sustoja. Toks reiškinys siejamas su vadinamuoju dirvos „nuovargiu“ (replantacine liga), kai jauno augalo šaknims tampa sunku normaliai vystytis.
Kaip aiškinama portale deccoria.pl, problema dažniausiai išryškėja tada, kai į tą pačią vietą pasodinamas tos pačios rūšies augalas – pavyzdžiui, jauna obelis pasodinama ten, kur ilgus metus augo sena obelis.
Ilgai augę vaismedžiai per laiką gali išsekinti dirvą: dalis reikalingų maisto medžiagų tiesiog būna „išnaudotos“. Be to, dirvoje gali likti konkrečiai tai rūšiai būdingų kenkėjų ir ligų sukėlėjų, o jaunas medis dar neturi pakankamo atsparumo.
Dėl to net ir tręšiant rezultatas gali nuvilti – problema slypi ne vien maisto medžiagų kiekyje, bet ir dirvos būklėje bei joje likusiuose patogenuose. Todėl prieš naujus sodinimus verta skirti laiko tinkamai paruošti vietą.
Kokie požymiai rodo dirvos „nuovargį“?
Replantacinės ligos požymiai, kaip teigiama, gali pasirodyti jau per pirmąsias savaites nuo vegetacijos pradžios. Vienas dažniausių signalų – aiškiai sulėtėjęs augimas, susijęs su silpnesniu šaknų ir šaknelių vystymusi.
Taip pat gali pastebimai vėluoti ar vykti netolygiai pumpurų skleidimasis. Dar vienas požymis – lapų spalvos pakitimai: jie pradeda gelsti arba atrodo išblyškę.
Minimas ir didesnis jautrumas ligoms. Būdinga ir tai, kad pagerėjimo nebūna net patręšus – tai gali išduoti, kad bėda gilesnė nei paprastas maisto medžiagų trūkumas.
Ar galima toje pačioje vietoje sodinti kitą rūšį?
Jei norisi toje pačioje vietoje sodinti kitą medžio rūšį, dažnu atveju tai įmanoma. Vis dėlto svarbu įvertinti, kodėl senas medis buvo pašalintas ir kokia buvo jo būklė.
Jeigu jis buvo nupjautas dėl grybinės ligos ar stipriai nukentėjo nuo kenkėjų, rizika naujam sodinukui išlieka – ypač jei dirvoje liko infekcijos židinių. Tokiu atveju reikia daugiau dėmesio skirti dirvos sutvarkymui.
Reikšmės turi ir dirvos „turtingumas“ mineralinėmis medžiagomis. Mažiau reiklią rūšį sodinti gali būti paprasčiau, tačiau net ir tada dirvą verta bent minimaliai atgaivinti.
Kaip atkurti žemę prieš naujus sodinimus?
Ruošiant vietą naujam sodinukui, pirmas žingsnis – kuo kruopščiau pašalinti seno medžio šaknis. Palikus jų dalį dirvoje, jos gali pradėti pūti, o tai sudaro palankias sąlygas ligoms vystytis.
Taip pat rekomenduojama atsikratyti išsekusios žemės: ją arba visiškai pašalinti, arba bent sumaišyti su šviežia, derlinga dirva. Tokiu būdu pagerinama struktūra ir atnaujinamos maisto medžiagų atsargos.
Dirvai praturtinti tinka natūralios trąšos, tokios kaip kompostas ar mėšlas. Tiesa, jei naudojamas mėšlas, pabrėžiama, kad jis turėtų būti perkompostuotas – ypač tada, kai norima sodinti dar tame pačiame sezone.
Po pasodinimo siūloma pagalvoti ir apie mikorizę, skirtą medžiams: naudingi grybai padeda šaknims efektyviau pasisavinti maisto medžiagas, o tai gali prisidėti prie geresnio augimo ir didesnio atsparumo.
Jei naują medį planuojama sodinti tik kitą sezoną, siūloma rinktis dirvą „gydančius“ augalus, pavyzdžiui, lubinus ar vikį. Jie pasėjami iš anksto, o rudenį įterpiami į dirvą – tai gali pagerinti jos būklę ir sumažinti kenkėjų plitimą.
Dar vienas minimas sprendimas – saprofitinė grybiena. Tokie preparatai gali padėti greičiau skaidyti dirvoje likusias šaknų liekanas ir sumažinti patogenų vystymosi riziką.
