Egiptas įgyvendina vieną ambicingiausių pastarųjų metų žemės ūkio projektų – vadinamąją Naująją deltą, kurią kai kurie jau praminė „nauju Nilu“. Valdžia tikisi dykumose įrengti didžiulius drėkinamus plotus ir taip sustiprinti maisto tiekimo saugumą, tačiau ekspertai perspėja apie rimtas technines ir ilgalaikes rizikas.
Projekto esmė – vakariau nuo Nilo deltos esančias dykumų teritorijas paversti dirbamais laukais, kuriuose būtų auginami grūdai, daržovės ir vaisiai. Skelbiama, kad į žemės ūkio apyvartą planuojama įtraukti apie 924 000 hektarų – tai plotas, prilygstantis maždaug 9 240 kvadratinių kilometrų.
Egiptui tai strateginis tikslas, nes šalis yra viena didžiausių kviečių importuotojų pasaulyje, o vandens ir dirbamos žemės resursai koncentruoti siaurame Nilo slėnyje. Klimato kaita, augantis gyventojų skaičius ir spaudimas maisto kainoms verčia ieškoti sprendimų, kurie leistų didinti vietinę gamybą.
Vanduo dykumoje – iš kur jis?
Didžioji projekto dalis remiasi vandens surinkimu, valymu ir pakartotiniu panaudojimu. Tradicinėje Nilo deltoje perteklinis drenažo vanduo ilgą laiką būdavo nuvedamas tolyn, tačiau dabar jis vis dažniau traktuojamas kaip resursas, kurį galima išvalyti ir vėl grąžinti į drėkinimo sistemą.
Vienas kertinių elementų – didelė vandens valymo infrastruktūra netoli El Hamamo, pradėjusi veikti 2023 metais. Skelbiama, kad ji gali išvalyti iki 7,5 milijono kubinių metrų vandens per parą, o išvalytas vanduo nukreipiamas į naujai kuriamus žemės ūkio plotus.
Vandeniui pristatyti į dykumą reikia ir masyvios transportavimo sistemos – ilgų magistralinių trasų bei siurblinių. Projektui numatytos dešimtys siurblinių ir keli dideli vandentiekio koridoriai, kurie turėtų užtikrinti stabilų srautą į kelis šimtus kilometrų nuo Nilo nutolusias teritorijas.
Kur slypi rimčiausia problema?
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad sistemos patikimumas priklauso ne vien nuo to, ar infrastruktūra bus pastatyta, bet ir nuo to, ar ji galės stabiliai veikti dešimtmečius. Viena didžiausių grėsmių – kanalų pralaidumo ribos, užnešimas nuosėdomis ir tai, kaip saugiai galima didinti vandens srautą nepakenkiant krantams bei siurblinėms.
Analizuojant vieną svarbiausių vandens tiekimo grandžių – El Nasro kanalą – modeliavimas parodė, kad bandymas reikšmingai didinti debitą gali sukelti kelias problemas vienu metu. Tarp jų minimos susikaupusios nuosėdos, siaurinančios vandens kelią, pavojingai prie kanalo krašto artėjantis vandens lygis kai kuriose atkarpose ir didesnės apkrovos siurblinėms.
Skaičiuojama, kad didesniam vandens kiekiui perkelti gali prireikti apie 15 proc. daugiau hidraulinės galios, o tai reiškia ir didesnes elektros sąnaudas, ir didesnę įrangos dėvėjimosi riziką. Specialistai pažymi, kad nuosėdų ir augalijos šalinimas padėtų, tačiau vien šios priemonės visų sistemos ribojimų nepašalintų.
Dar viena ilgalaikė rizika – dirvožemio druskingėjimas, būdingas drėkinamai žemdirbystei sausame klimate. Jei drenažas ir drėkinimas bus nesubalansuoti, druskos gali kauptis dirvoje, o tai mažina derlingumą ir didina priklausomybę nuo papildomų melioracijos sprendimų.
Projekto mastą atspindi ir kaina: viešai skelbta, kad investicijos gali siekti apie 13 milijardų eurų. Nors sėkmės atveju Egiptas reikšmingai praplėstų dirbamos žemės plotus, ekspertai pabrėžia, kad lemiami bus ne pažadai, o vandens tiekimo stabilumas, infrastruktūros priežiūra ir dirvožemio apsauga.