Vakarų Šiaurės Amerikoje auganti gėlė Erythranthe guttata iš pirmo žvilgsnio neatrodo išskirtinė, tačiau jos gebėjimas prisitaikyti stebina net botanikus. Mičigano valstijos universiteto tyrėjų komanda, vadovaujama Davido Lowry, išnagrinėjo, kaip šis augalas pakelia druskos poveikį ir kodėl kai kuriose vietovėse klesti ten, kur kiti augalai greitai sunyksta.
Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo leidinyje American Journal of Botany. Mokslininkai pabrėžia, kad supratus, kaip augalai toleruoja druskingumą, ateityje gali atsirasti naujų būdų didinti ir kitų rūšių, įskaitant žemės ūkio augalus, atsparumą vis dažnėjančiam dirvožemio druskėjimui.
Druskingumo problema neapsiriboja pajūriu. Druskos į aplinką patenka ir žiemą barstant kelius, o stipresnės audros bei jūros vandens užliejimai vis dažniau paveikia pakrančių ekosistemas, todėl augalai susiduria su papildomu stresu ir vandens apykaitos sutrikimais.
Pajūryje augalams nuolat tenka atlaikyti druskingą rūką: vėjas pakelia smulkias jūros vandens daleles, kurios nusėda ant lapų ir dirvos paviršiaus. Augalams tai nėra vien nemalonus apnašas, nes didesnės druskos koncentracijos trikdo vandens pasisavinimą, skatina audinių džiūvimą, lėtina augimą ir gali tapti mirtinos.
Tyrėjai lygino pajūrio ir žemyninių vietovių augalus, surinktus iš dešimties vietų Oregone ir Kalifornijoje. Laboratorijoje jie atkūrė pakrančių sąlygas, augalus purškė jūros vandeniu, leido jam išdžiūti, o vėliau matavo natrio kiekį lapuose, kad įvertintų, kiek druskos realiai patenka į augalo audinius.
Paaiškėjo ryškus skirtumas: skaičiuojant pagal vieną kvadratinį centimetrą lapo ploto, pakrantėse augę augalai turėjo apie 30 proc. mažiau natrio nei jų giminaičiai iš žemyno gilumos. Tai rodo, kad svarbiausias atsparumo veiksnys gali būti ne gebėjimas ištverti druską jau lapo viduje, o gebėjimas riboti, kiek jos apskritai prasiskverbia į audinius.
Mokslininkai tikrino, ar skirtumą galėtų paaiškinti lapų sandara, pavyzdžiui, mažesnis angų skaičius ar greitesnis vandens nubėgimas nuo paviršiaus. Vis dėlto analizuoti morfologiniai požymiai nepaaiškino, kodėl pakrančių augalai sukaupia mažiau druskos, todėl tikėtina, kad lemiami yra gilesni fiziologiniai ar biocheminiai mechanizmai.
Ši kryptis svarbi platesniame kontekste, nes druskėjantis dirvožemis yra viena iš priežasčių, mažinančių augalų produktyvumą ir biologinę įvairovę. Jei būtų aiškiai identifikuoti mechanizmai, leidžiantys augalams efektyviau „neįsileisti“ druskos į lapus, tai galėtų tapti pagrindu selekcijai ar kitoms priemonėms, padedančioms prisitaikyti prie kintančių klimato ir aplinkos sąlygų.