Tujos yra visžaliai augalai, todėl net ir vėlyvą rudenį jos nepraranda spyglių bei toliau garina drėgmę. Dėl to vienas svarbiausių darbų prieš žiemą yra gausus ir reguliarus laistymas iki pat pirmųjų šalnų.
Problema atsiranda tuomet, kai dirva pradeda įšalti: šaknys sunkiau pasisavina vandenį, nors augalas jo vis dar netenka. Toks drėgmės trūkumas žiemą ir ankstyvą pavasarį yra viena dažniausių priežasčių, kodėl tujos pavasarį paruduoja.
Kaip teisingai laistyti rudenį?
Vėlyvą rudenį tujas verta laistyti rečiau, bet gausiau, kad drėgmė pasiektų gilesnius dirvos sluoksnius. Svarbu neperlieti: užmirkusi žemė skatina šaknų dūvimą, puvinius ir didina grybinės kilmės ligų riziką.
Jei žiema pasitaiko su atodrėkiais ir dirva nėra įšalusi, laistymą galima pakartoti ir šaltuoju sezonu. Dažniausiai tam tinkamas laikotarpis būna žiemos pabaigoje, kai dienomis atšyla, o augalai pradeda aktyviau garinti drėgmę.
Kodėl dabar neverta tręšti?
Vėlyvą rudenį tujų tręšti nerekomenduojama, nes augalai pereina į ramybės būseną. Azoto turinčios trąšos gali paskatinti naujų ūglių augimą, o jie nespėja sumedėti ir tampa jautresni šalčiui.
Rudens pabaigoje svarbiausia užduotis yra nebe skatinti augimą, o padėti augalui saugiai peržiemoti. Tam labiausiai padeda tinkamas drėgmės režimas ir apsauga nuo staigių temperatūros svyravų.
Mulčiavimas: paprastas būdas apsaugoti šaknis
Dar vienas praktiškas darbas prieš žiemą yra mulčiavimas, kuris sumažina drėgmės garavimą ir apsaugo šaknų zoną nuo šalčio. Aplink tujas galima paskleisti pušų žievės arba subrendusio komposto sluoksnį.
Prieš mulčiuojant verta pašalinti piktžoles ir nukritusius lapus, kad jie nepradėtų pūti po danga. Mulčio sluoksnis dažniausiai daromas apie 5–10 centimetrų, paliekant apie 10 centimetrų tarpą aplink kamieną, kad nekauptųsi per didelė drėgmė.