CP v2

Tag: Dnipro upė

  • Kachovkos tvenkinio dugne sužėlė iki 10 metrų miškas, bet planuojama atkurti vandens telkinį

    Buvusio Kachovkos vandens telkinio vietoje Ukrainoje per kelerius metus susiformavo sparčiai besikeičianti gamtinė teritorija: atsidengusiame dugne įsitvirtino krūmynai ir jaunas, vietomis iki maždaug 10 metrų aukščio užaugęs miškas. Vis dėlto regiono valdžios atstovai ir dalis infrastruktūros planuotojų pabrėžia, kad ilgalaikis tikslas išlieka tas pats – atkurti Kachovkos tvenkinį ir vandens ūkį, kuris iki 2023 metais atliko kritinį vaidmenį pietų Ukrainos ekonomikai.

    Diskusija paaštrėjo todėl, kad gamta čia atsigavo greitai, o nauja ekosistema kai kurių mokslininkų vertinama kaip reta galimybė atkurti istorinio Didžiojo Lanko kraštovaizdžio elementus. Tačiau tuo pat metu miestai, pramonė ir žemės ūkis liko be didelio vandens rezervo, kuris anksčiau stabilizavo tiek tiekimą, tiek drėkinimo sistemas.

    Dnipropetrovsko srities tarybos vadovas Mykola Lukašukas viešai akcentavo, kad regiono poreikiai šiandien nepalyginami su istoriniu laikotarpiu, kai teritorijoje dominavo retai apgyvendintos stepės. Jo teigimu, dabartinė realybė yra dideli miestai, pramonės mazgai ir intensyvus agrosektorius, kuriam reikalingas stabilus vandens režimas.

    Pasak jo, vien Nikopolio ir Kryvyj Riho apylinkėse gyvena daugiau nei 1 000 000 žmonių, o iki užtvankos sunaikinimo vandens telkinys buvo svarbus tiek geriamojo vandens, tiek technologinio vandens tiekimui. Be to, jis buvo esminė drėkinimo infrastruktūros grandis keliuose regionuose, o be tokio rezervo didėja sausros rizika ir priklausomybė nuo trumpalaikių sprendimų.

    „Didysis Lankas puikiai skamba istoriniuose apybraižose, bet šiandien kalbame apie miestus, gamyklas ir agrosektorių, nuo kurio priklauso maisto saugumas“, – sakė Mykola Lukašukas.

    Jis taip pat pabrėžė, kad po Kachovkos hidroelektrinės sunaikinimo buvo įrengiami nauji vandentiekio sprendimai, kurie padėjo stabilizuoti dalies gyventojų geriamojo vandens tiekimą. Tačiau tokios priemonės paprastai nepajėgia pakeisti didelio vandens telkinio funkcijų: neužtikrina reikiamos apimties drėkinimui ir nesukuria pakankamų atsargų ilgesniems sausringiems laikotarpiams.

    Anot jo, regione jau fiksuojami požymiai, būdingi sausėjančiam klimatui: oras tampa sausesnis, mažėja gruntinio vandens lygis, kai kur vandens šuliniai prastėja arba išvis išdžiūsta. Tokie pokyčiai reiškia tiesioginę riziką ir derliams, ir darbo vietoms, nes vandens stygius gali riboti tiek žemės ūkio, tiek pramonės gamybą.

    Ekologiniu požiūriu atsivėrusi didžiulė teritorija tapo natūralios sukcesijos pavyzdžiu: be nuolatinio užliejimo greitai plinta pionierinės rūšys, formuojasi krūmynai, vietomis susidaro jaunas miškas. Daliai mokslininkų ir gamtosaugos iniciatyvų tai atrodo kaip proga kurtis stambiai saugomai teritorijai, nes kai kuriose atkarpose nėra tankaus apgyvendinimo ir intensyvios žemdirbystės.

    Tačiau vandens ūkio požiūriu tai – ir signalas, kad teritorija virsta kitokiu kraštovaizdžiu, kuriam išsaugoti reikėtų atsisakyti ankstesnio tvenkinio atkūrimo. Būtent čia ir atsiranda pagrindinis konfliktas: gamtos atkūrimo argumentai susiduria su vandens tiekimo, drėkinimo, pramonės bei regiono ekonominio atsparumo argumentais.

    Ukrainos atkūrimo institucijos skelbia, kad Dnipropetrovsko srityje vykdomi vandentiekio ir nuotekų infrastruktūros projektai, skirti bendruomenėms, kurios po 2023 metais patyrė didžiausią spaudimą vandens tiekimo grandinėms. Projektuose numatomos siurblinės ir filtravimo stotys, taip pat nauji vamzdynai, kad stabilus vanduo pasiektų dešimtis gyvenviečių.

    Vis dėlto net ir baigus tokius projektus, regiono žemės ūkio drėkinimo klausimas išlieka atviras, nes drėkinimui reikalingi dideli, reguliuojami vandens kiekiai. Dėl to dalis pareigūnų teigia, kad pokario atstatymo planuose Kachovkos tvenkinio ir hidroelektrinės atkūrimas turėtų būti svarstomas kaip strateginis sprendimas, nepaisant to, kad vietoje jau spėjo susiformuoti nauja gamtinė struktūra.

    „Jei nėra vandens, nebus nei derliaus, nei darbo vietų, nei mokesčių, iš kurių gyvena bendruomenės“, – sakė Mykola Lukašukas.

    Kachovkos užtvankos sunaikinimas 2023 metais sukėlė plataus masto humanitarines ir ekologines pasekmes pietų Ukrainoje: staigiai pasikeitė hidrologinis režimas, dalis teritorijų buvo užlietos, o vėliau didžiulė tvenkinio akvatorija išnyko. Dabar sprendimas, kas turi būti prioritetas – naujai susiformavusios ekosistemos išsaugojimas ar vandens ūkio grąžinimas – tampa vienu sudėtingiausių pokario atstatymo politikos klausimų.

  • Po Kachovkos tvenkinio sunaikinimo atsiveria 215 000 ha laukinės gamtos: mokslininkas mato milžiniško rezervato galimybę

    Ukrainoje, buvusio Kachovkos vandens telkinio vietoje, formuojasi itin didelė natūrali teritorija, kuri ateityje galėtų įgyti saugomos teritorijos statusą. Pasak Ukrainos mokslininko, kalbama apie maždaug 215 000 hektarų plotą, kuris dėl savo masto ir vientisumo būtų išskirtinis visos šalies mastu.

    Šis plotas neretai buvo vadinamas Kachovkos jūra, o po vandens nuleidimo atsidengęs dugnas tapo sparčių gamtinių procesų erdve. Specialistų vertinimu, čia svarbiausia aplinkybė yra ta, kad teritorijoje beveik nėra gyvenviečių ir intensyviai dirbamų laukų, kurie paprastai trukdo steigti didelius rezervatus.

    Chersono valstybinio universiteto botanikos katedros vedėjas, profesorius Ivanas Moisijenka teigia, kad buvusio tvenkinio dugnas gali tapti didžiausiu gamtos rezervatu Ukrainoje. Jo teigimu, tokio dydžio ištisinis plotas, kuriame dominuotų natūrali raida, yra reta galimybė ne tik šaliai, bet ir platesniam Europos regionui.

    „Tai ne viena iš didžiausių teritorijų, o didžiausia. Čia yra apie 215 000 hektarų grynos gamtinės erdvės: nėra laukų, nėra kaimų, nėra miestų“, – sakė Ivanas Moisijenka.

    Kachovkos hidroelektrinės užtvanka buvo susprogdinta 2023 metais birželio 6 dieną, o po to staigiai pasikeitė viso Dnipro žemupio hidrologija. Ukrainos institucijos ir tarptautinės organizacijos šį veiksmą vertino kaip sunkų tarptautinės teisės pažeidimą, sukėlusį didelę humanitarinę ir aplinkosauginę žalą.

    Per kelerius metus dalis atsidengusių plotų apaugo jaunu, tankiu gluosnių ir tuopų sąžalynu. Ekologai pabrėžia, kad tokios pionierinės augalijos plėtra dažnai sukuria buveines vabzdžiams, paukščiams ir smulkiesiems žinduoliams, o tai ilgainiui didina biologinę įvairovę.

    Pasak mokslininkų, gluosnių ir tuopų sąžalynai ypač svarbūs kaip pereinamoji ekosistema tarp vandens ir sausumos. Tokie plotai dažnai veikia kaip natūralūs filtrai, stabilizuoja dirvožemį, mažina dulkių ir erozijos poveikį bei sudaro sąlygas grįžti šlapžemėms būdingoms rūšims.

    Ivanas Moisijenka siūlo didžiąją buvusio Kachovkos tvenkinio dalį palikti laukinei gamtai ir panaudoti teritoriją Didžiojo Lanko gamtinių kompleksų atkūrimui. Toks požiūris remiasi principu, kad dalis teritorijų, patyrusių didelį žmogaus poveikį, gali būti atkuriamos leidžiant vykti natūraliems procesams, o žmogaus įsikišimą apribojant iki būtino monitoringo ir apsaugos priemonių.

    Kartu svarstoma, kad mažesnėje dalyje ploto ateityje galėtų būti kuriami keli nedideli vandens telkiniai, jei to prireiktų vietos vandens ūkiui ar ekosistemų valdymui. Tačiau bet koks sprendimas dėl teritorijos statuso, ribų ir naudojimo scenarijų priklausytų nuo saugumo situacijos, ilgalaikių aplinkosaugos vertinimų ir valstybės politikos.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokio masto teritorijos apsauga galėtų tapti svarbia atkūrimo politikos dalimi, tačiau kartu reikėtų aiškiai spręsti rizikas: galimą taršą, dirvožemio užterštumą, invazinių rūšių plitimą ir suderinamumą su vandens išteklių poreikiais žemupyje.

  • Ukrainos upės virsta pelkėmis: biologas įvardijo žuvį, kuri gali pristabdyti žydėjimą

    Ukrainos upėse vis dažniau fiksuojamas vandens žydėjimas, kai sparčiai dauginasi melsvabakterės ir vanduo įgauna žalsvą atspalvį, prastėja kvapas bei skaidrumas. Dnipro ir mažesnių upių atveju tai siejama su karščiais, silpna tėkme ir į vandenį patenkančiomis maistinėmis medžiagomis, ypač fosfatais.

    Dnipro valstybinio universiteto biologas Olehas Marenkovas teigia, kad vienu iš efektyviausių natūralių būdų mažinti tokį žydėjimą galėtų tapti baltasis plačiakaktis, dažnai vadinamas vandens telkinių sanitaru. Ši žuvis minta planktonu ir gali sumažinti perteklinę dumblių bei melsvabakterių biomasę, taip gerindama vandens kokybę.

    „Baltasis plačiakaktis yra perspektyvi rūšis biomanipuliacijai, tačiau mūsų sąlygomis jis natūraliai nesidaugina, todėl jį reikia įžuvinti dirbtinai“, – sakė Olehas Marenkovas.

    Pasak mokslininko, vasarą žydėjimą ypač skatina šiluma ir lėtas vandens atsinaujinimas, o papildomas „kuras“ yra iš žemės ūkio laukų ir buitinių nuotekų į upes patenkantys fosfatai bei trąšos. Dalis smulkių žuvų planktonu minta tik iš dalies, todėl natūrali kontrolė dažnai būna per silpna, kad sustabdytų masinį melsvabakterių dauginimąsi.

    Biologas pabrėžia, kad plačiakakčio įžuvinimas gali veikti kaip viena iš bioremediacijos priemonių, tačiau tai nėra stebuklingas sprendimas. Jei maistinių medžiagų patekimas į vandenį nemažės, žydėjimo rizika išliks, ypač per karščio bangas ir esant žemai vandens tėkmei.

    Ekspertai taip pat primena, kad melsvabakterių žydėjimas svarbus ne tik dėl estetinio vaizdo ar kvapo. Kai kurios melsvabakterės gali gaminti toksinus, o jų suirimas vandenyje mažina deguonies kiekį, didina žuvų dusimo ir ekosistemų disbalanso tikimybę, todėl sprendimų dažniausiai reikia kelių: nuo taršos mažinimo iki geresnio nuotekų valymo ir tikslingo vandens telkinių tvarkymo.

  • Kachovkos užtvankos ateitis: mokslininkas siūlo nebeatkurti milžiniško rezervuaro, o palikti Didįjį Lugą

    Po 2023 metais sunaikintos Kachovkos užtvankos Ukrainos institucijos yra ne kartą leidusios suprasti, kad po karo būtų siekiama atkurti Kachovkos hidroelektrinę ir vandens telkinį. Vis dėlto dalis mokslininkų ragina neskubėti grįžti prie buvusio modelio, nes pasikeitusi teritorija jau rodo netikėtą gamtos atsikūrimo potencialą.

    Chersono valstybinio universiteto profesorius, biologijos mokslų daktaras Ivanas Moisijenka teigia, kad buvusio rezervuaro vietoje formuojasi Europoje reta, didelio masto natūrali ekosistema. Jo vertinimu, tai galimybė atkurti Didįjį Lugą – istorinį Dnipro žemupio užliejamų pievų ir miškų kompleksą, kuris buvo smarkiai pakitęs dėl hidrotechnikos projektų.

    „Idealu būtų rasti sprendimą, kuris leistų atkurti energetikos infrastruktūrą, bet nebesukurti milžiniškos gėlo vandens jūros“, – sakė Ivanas Moisijenka.

    Pasak profesoriaus, pietų Ukrainai svarbūs vandens ir energijos poreikiai nebūtinai reiškia vieno didžiulio telkinio atkūrimą. Jo siūloma kryptis būtų vandens paskirstymas pagal natūralesnius Dnipro ir į jį įtekančių mažesnių upių bei slėnių ruožus, o prireikus – kelių mažesnių talpų sprendimai ne pagrindinėje upės vagoje.

    Mokslininkas pripažįsta, kad jis nėra hidrotechnikos ar hidroenergetikos specialistas, todėl negali pateikti išsamaus ekonominio ar techninio projekto. Tačiau jis pabrėžia ekologinę logiką: kai buvusio Kachovkos vandens telkinio plotas siekė apie 215 000 hektarų, pakartotinai užlieti, jo manymu, vertėtų tik nedidelę dalį – maždaug iki 15 000 hektarų.

    Likusį plotą jis siūlo palikti gamtos atkūrimui, kad iš susiformavusių želdynų ir užliejamų teritorijų ilgainiui susikurtų stabilesnė, įvairesnė biologinė erdvė. Tokie procesai, ekologų vertinimu, gali padėti sugrįžti paukščių, žuvų neršto vietoms svarbioms buveinėms ir sukurti natūralias vandens sulaikymo zonas, kurios aktualios dažnėjant ekstremaliems klimato reiškiniams.

    Anksčiau Ukrainos mokslininkai yra atkreipę dėmesį, kad buvusio rezervuaro teritorijoje sparčiai auga vienodo amžiaus užliejamas miškas, kurio mastas įvardijamas kaip išskirtinis Europoje. Tokia dinamika rodo, kad gamta, net ir po katastrofiškų įvykių, gali atkurti sudėtingas ekosistemas greičiau, nei dažnai tikimasi, tačiau tam būtina nuosekli apsauga ir aiški ilgalaikė politika.

    Klausimas dėl Kachovkos hidroelektrinės ir vandens telkinio ateities, tikėtina, taps viena didžiųjų pokario rekonstrukcijos dilemų. Sprendžiant teks derinti energetinį saugumą, žemės ūkio vandens poreikį, infrastruktūros atsparumą ir biologinės įvairovės apsaugą, o galutinis pasirinkimas lems, ar Dnipro žemupys grįš prie ankstesnės inžinerinės sistemos, ar bus ieškoma naujo, gamtai palankesnio kompromiso.

  • Rusija telkia dronų ir specnazo pajėgas prie Kachovkos rezervuaro: Ukrainos karinis įvardijo kliūtį

    Ukrainos žvalgyba fiksuoja požymius, kad Rusija gali didinti pajėgas buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijoje Chersono srityje. Pasak Ukrainos karinių jūrų pajėgų atstovo, kalbama apie galimus bepiločių sistemų padalinius ir specialiųjų operacijų karius.

    Ši teritorija po Kachovkos užtvankos sunaikinimo tapo specifine zona: dalis buvusio dugno išdžiūvo, kraštovaizdis pasikeitė, o judėjimo maršrutai gali būti permąstomi. Tačiau Ukrainos pusė pabrėžia, kad net ir tokiomis sąlygomis pagrindinis natūralus barjeras išlieka Dnipro upė.

    Dnipro upė – lemiamas barjeras

    Ukrainos karinių jūrų pajėgų atstovas spaudai Dmitras Pletenčiukas viešai teigė, kad bet kokie bandymai aktyviau veikti šiame ruože susiduria su fundamentalia kliūtimi. Jo vertinimu, forsavimas ir ypač logistikos palaikymas per Dnipro upę išlieka itin sudėtingas uždavinys.

    „Istorinis atsvaras čia yra Dnipro upė. Tokio vandens telkinio forsavimas yra sudėtingas, o net ir persikėlus išlaikyti tempą bei logistiką per Dnipro upę yra labai sunku“, – sakė D. Pletenčiukas.

    Jis pridūrė, kad Rusijos pajėgos nuolat vykdo žvalgybą ir ieško silpnų vietų, tačiau vien „dairymasis“ į šią zoną dar nereiškia, jog tai artimiausiu metu kardinaliai pakeis situaciją pietų kryptimi.

    Chersono apšaudymų fonas

    Karinis atstovas taip pat akcentavo, kad Rusija toliau smogia Chersonui ir jo apylinkėms, o taikiniais neretai tampa civilinė infrastruktūra. Pasak jo, tai apima smūgius viešajam transportui, degalinėms ir kitiems objektams, kurie neturi tiesioginės karinės reikšmės.

    Tokio pobūdžio atakos išlieka viena didžiausių grėsmių civiliams pietų Ukrainoje, ypač prie fronto esančiuose miestuose. Ukrainos institucijos nuolat ragina gyventojus laikytis saugumo rekomendacijų ir reaguoti į oro pavojaus signalus.

    Kas keičiasi dėl dronų

    Pastaraisiais mėnesiais kovos pietų Ukrainoje vis labiau susijusios su bepiločių naudojimu žvalgybai ir smūgiams, o tai daro įtaką ir planuojamoms operacijoms prie vandens kliūčių. Dronai leidžia greičiau aptikti judėjimą, koreguoti ugnį ir atakuoti logistiką, todėl persikėlimas per upę tampa dar rizikingesnis.

    Ukrainos pusė pabrėžia, kad bet kokie bandymai stiprinti Rusijos grupuotę buvusio Kachovkos rezervuaro rajone turi būti vertinami kompleksiškai: svarbūs ir reljefo pokyčiai, ir Dnipro vandens kliūtis, ir intensyvi abiejų pusių žvalgyba ore.

  • Smūgis Bortnyčių aeracijos stočiai Kyjive: ekspertas įspėja dėl galimo nevalytų nuotekų patekimo į Dnipro upę

    Po Rusijos smūgio Bortnyčių aeracijos stočiai Kyjive viešojoje erdvėje paplito neramios prognozės apie galimą vandens taršą ir žuvų kritimą. Miesto infrastruktūrą analizuojantys specialistai pabrėžia, kad realios pasekmės priklausys nuo to, kiek sutriko nuotekų valymo grandinė ir ar pavyks greitai stabilizuoti darbą.

    Kyjivo Miesto instituto vadovas Oleksandras Serhijenka teigė, kad blogiausias scenarijus būtų situacija, kai nuotekos laikinai liktų be pilnaverčio valymo. Tokiu atveju dalis nevalytų nuotekų teoriškai galėtų patekti į Dnipro upę, o tai didintų taršos riziką žemiau upės tėkmėje esančioms gyvenvietėms.

    „Blogiausia, kas gali nutikti, kad nuotekų valymas nevyks ir nevalytas vanduo gali patekti į Dnipro upę“, – sakė Oleksandras Serhijenka.

    Eksperto teigimu, Bortnyčių kompleksas yra pagrindinis taškas, kuriame sukoncentruojamos buitinės ir pramoninės nuotekos, todėl jo darbas kritiškai svarbus visai miesto vandentvarkos sistemai. Jis taip pat akcentavo, kad Kyjive nėra reikšmingo metalurginės pramonės nuotekų srauto, o dalis kitų pramonės šakų vandenį naudoja taip, kad tarša nebūtinai būna panaši į sunkiosios pramonės.

    Pasak O. Serhijenkos, socialiniuose tinkluose pasirodę teiginiai apie neišvengiamą masinį žuvų kritimą ar žmonių apsinuodijimą šiuo metu yra labiau spėlionės nei faktai. Dėl poveikio masto esą sudėtinga spręsti iš karto, o didžiausias praktinis iššūkis gali tekti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonėms miestuose, esančiuose žemiau Dnipro tėkmėje.

    Kyjive tokio pobūdžio infrastruktūros pažeidimai reiškia ne tik fizinius sugadinimus, bet ir riziką procesų stabilumui, nes nuotekų valymas priklauso nuo elektros, siurblių, mechaninių ir biologinių valymo etapų veikimo. Jei dalis įrenginių sustoja, sistemoje gali atsirasti perkrovos, o avariniais režimais tenka perskirstyti srautus arba mažinti valymo efektyvumą.

    Naktį į gegužės 24 dieną per ataką Kyjive žuvo du žmonės, pranešta ir apie sužeistuosius. Mieste fiksuoti ir kiti apgadinimai, o tarnybos vertino žalą bei atstatymo poreikius, įskaitant svarbius transporto ir komunalinės infrastruktūros objektus.

  • Kas bus Kachovkos tvenkinio vietoje po 100 metų: ekologas prognozuoja Dnipro ateitį

    Po Kachovkos užtvankos suardymo ir staigaus vandens nuslūgimo teritorijoje prasidėjo spartūs gamtiniai pokyčiai. Ukrainos ekologas Valentynas Ščerby­na teigia, kad jei žmogus nesikiš, per artimiausius 5–15 metų čia natūraliai susiformuos nauja, bet istoriniu požiūriu šiam regionui būdinga ekosistema.

    Pasak jo, ši vietovė dar iki tvenkinio įrengimo buvo Didžiojo Zaporižios Luko dalis – plataus Dnipro užliejamų pievų, pelkių ir salpinių miškų kompleksas. Tokios teritorijos svarbios klimatui, vandens apytakai ir biologinei įvairovei, todėl jų natūralus atsikūrimas gali turėti reikšmės visam vidurinio ir žemutinio Dnipro baseinui.

    Ekologas primena, kad šios žemumos istoriškai ne kartą patirdavo didelius potvynius, o salpinės ekosistemos yra prisitaikiusios prie staigių vandens lygio šuolių. Dėl to, jo vertinimu, yra pagrindo tikėtis, kad dalis gamtinių funkcijų čia atsistatys ir po šio sukrėtimo, nors kai kurie pokyčiai gali būti ilgalaikiai.

    Kalbėdamas apie žuvų išteklius, Ščerby­na pabrėžia, kad iki užtvankos Dnipre ir jo salpose gyveno apie 70 žuvų rūšių, įskaitant vertingas eršketines. Įrengus tvenkinį, migracija į nerštavietes tapo sudėtinga, o daliai rūšių populiacijos smarkiai sumenko, kai kurios, pasak eksperto, regioniniu mastu išnyko.

    Staigus vandens nuslūgimas dalį žuvų nuplovė žemyn, kita dalis žuvo seklumose, ypač jautriu neršto laikotarpiu. Ekologas atkreipia dėmesį, kad ypač didelė rizika tenka eršketinėms žuvims, kurių populiacijoms atsigauti prireikia dešimtmečių, o jų netektys gali būti sunkiai atstatomos.

    Paukščiams smūgis, pasak jo, sutapo su perėjimo sezonu, todėl daugiausia nukentėjo jaunikliai ir perinčios kolonijos užliejamose vietose. Vis dėlto nemaža dalis vandens ir pakrančių paukščių rūšių yra gana prisitaikančios, todėl, jei buveinės nebus trikdomos, jos gali per kelis sezonus persikelti ir vėl gausėti.

    Didelėje dalyje buvusio dugno liko stori dumblų sluoksniai, kurie išdžiūvę suskeldėjo, tačiau, pasak ekologų, tokios nuosėdos dažnai būna itin derlingos. Į įtrūkimus patekusios sėklos greitai sudygo, o vietomis ėmė formuotis tankūs karklų sąžalynai, kurie stabilizuoja dirvožemį ir sudaro sąlygas tolimesnei sukcesijai.

    Ščerby­na aiškina, kad laikui bėgant karklų tankmės natūraliai praretės dėl konkurencijos, atsivers plotai, kuriuose gali įsitvirtinti kitos medžių rūšys, įskaitant tuopas ir drebulę. Taip palaipsniui galėtų formuotis salpiniai miškai, būdingi periodiškai užliejamoms upių slėnių teritorijoms.

    Ilgesnėje perspektyvoje, per 50–100 metų, jei nebus vykdomas intensyvus teritorijos pertvarkymas, buvusi tvenkinio zona, anot eksperto, gali priartėti prie natūralesnės, laisviau tekančios upės slėnio būklės. Kartu jis pabrėžia, kad procesų greitį lems žmogaus veikla, Dnipro nuotėkio reguliavimas ir tai, ar teritorija bus palikta gamtinei raidai.

    Ekologas taip pat įspėja, kad didžiausia rizika kyla endeminėms rūšims, kurios gyvena tik šioje teritorijoje. Jei jų nebelieka, atkurti populiacijas praktiškai neįmanoma, todėl galutines išvadas, jo teigimu, bus galima daryti tik atlikus išsamius lauko tyrimus, kai tai leis saugumo sąlygos.