CP v2

Tag: Dnipro upė

  • Ukrainos upės virsta pelkėmis: biologas įvardijo žuvį, kuri gali pristabdyti žydėjimą

    Ukrainos upėse vis dažniau fiksuojamas vandens žydėjimas, kai sparčiai dauginasi melsvabakterės ir vanduo įgauna žalsvą atspalvį, prastėja kvapas bei skaidrumas. Dnipro ir mažesnių upių atveju tai siejama su karščiais, silpna tėkme ir į vandenį patenkančiomis maistinėmis medžiagomis, ypač fosfatais.

    Dnipro valstybinio universiteto biologas Olehas Marenkovas teigia, kad vienu iš efektyviausių natūralių būdų mažinti tokį žydėjimą galėtų tapti baltasis plačiakaktis, dažnai vadinamas vandens telkinių sanitaru. Ši žuvis minta planktonu ir gali sumažinti perteklinę dumblių bei melsvabakterių biomasę, taip gerindama vandens kokybę.

    „Baltasis plačiakaktis yra perspektyvi rūšis biomanipuliacijai, tačiau mūsų sąlygomis jis natūraliai nesidaugina, todėl jį reikia įžuvinti dirbtinai“, – sakė Olehas Marenkovas.

    Pasak mokslininko, vasarą žydėjimą ypač skatina šiluma ir lėtas vandens atsinaujinimas, o papildomas „kuras“ yra iš žemės ūkio laukų ir buitinių nuotekų į upes patenkantys fosfatai bei trąšos. Dalis smulkių žuvų planktonu minta tik iš dalies, todėl natūrali kontrolė dažnai būna per silpna, kad sustabdytų masinį melsvabakterių dauginimąsi.

    Biologas pabrėžia, kad plačiakakčio įžuvinimas gali veikti kaip viena iš bioremediacijos priemonių, tačiau tai nėra stebuklingas sprendimas. Jei maistinių medžiagų patekimas į vandenį nemažės, žydėjimo rizika išliks, ypač per karščio bangas ir esant žemai vandens tėkmei.

    Ekspertai taip pat primena, kad melsvabakterių žydėjimas svarbus ne tik dėl estetinio vaizdo ar kvapo. Kai kurios melsvabakterės gali gaminti toksinus, o jų suirimas vandenyje mažina deguonies kiekį, didina žuvų dusimo ir ekosistemų disbalanso tikimybę, todėl sprendimų dažniausiai reikia kelių: nuo taršos mažinimo iki geresnio nuotekų valymo ir tikslingo vandens telkinių tvarkymo.

  • Kachovkos užtvankos ateitis: mokslininkas siūlo nebeatkurti milžiniško rezervuaro, o palikti Didįjį Lugą

    Po 2023 metais sunaikintos Kachovkos užtvankos Ukrainos institucijos yra ne kartą leidusios suprasti, kad po karo būtų siekiama atkurti Kachovkos hidroelektrinę ir vandens telkinį. Vis dėlto dalis mokslininkų ragina neskubėti grįžti prie buvusio modelio, nes pasikeitusi teritorija jau rodo netikėtą gamtos atsikūrimo potencialą.

    Chersono valstybinio universiteto profesorius, biologijos mokslų daktaras Ivanas Moisijenka teigia, kad buvusio rezervuaro vietoje formuojasi Europoje reta, didelio masto natūrali ekosistema. Jo vertinimu, tai galimybė atkurti Didįjį Lugą – istorinį Dnipro žemupio užliejamų pievų ir miškų kompleksą, kuris buvo smarkiai pakitęs dėl hidrotechnikos projektų.

    „Idealu būtų rasti sprendimą, kuris leistų atkurti energetikos infrastruktūrą, bet nebesukurti milžiniškos gėlo vandens jūros“, – sakė Ivanas Moisijenka.

    Pasak profesoriaus, pietų Ukrainai svarbūs vandens ir energijos poreikiai nebūtinai reiškia vieno didžiulio telkinio atkūrimą. Jo siūloma kryptis būtų vandens paskirstymas pagal natūralesnius Dnipro ir į jį įtekančių mažesnių upių bei slėnių ruožus, o prireikus – kelių mažesnių talpų sprendimai ne pagrindinėje upės vagoje.

    Mokslininkas pripažįsta, kad jis nėra hidrotechnikos ar hidroenergetikos specialistas, todėl negali pateikti išsamaus ekonominio ar techninio projekto. Tačiau jis pabrėžia ekologinę logiką: kai buvusio Kachovkos vandens telkinio plotas siekė apie 215 000 hektarų, pakartotinai užlieti, jo manymu, vertėtų tik nedidelę dalį – maždaug iki 15 000 hektarų.

    Likusį plotą jis siūlo palikti gamtos atkūrimui, kad iš susiformavusių želdynų ir užliejamų teritorijų ilgainiui susikurtų stabilesnė, įvairesnė biologinė erdvė. Tokie procesai, ekologų vertinimu, gali padėti sugrįžti paukščių, žuvų neršto vietoms svarbioms buveinėms ir sukurti natūralias vandens sulaikymo zonas, kurios aktualios dažnėjant ekstremaliems klimato reiškiniams.

    Anksčiau Ukrainos mokslininkai yra atkreipę dėmesį, kad buvusio rezervuaro teritorijoje sparčiai auga vienodo amžiaus užliejamas miškas, kurio mastas įvardijamas kaip išskirtinis Europoje. Tokia dinamika rodo, kad gamta, net ir po katastrofiškų įvykių, gali atkurti sudėtingas ekosistemas greičiau, nei dažnai tikimasi, tačiau tam būtina nuosekli apsauga ir aiški ilgalaikė politika.

    Klausimas dėl Kachovkos hidroelektrinės ir vandens telkinio ateities, tikėtina, taps viena didžiųjų pokario rekonstrukcijos dilemų. Sprendžiant teks derinti energetinį saugumą, žemės ūkio vandens poreikį, infrastruktūros atsparumą ir biologinės įvairovės apsaugą, o galutinis pasirinkimas lems, ar Dnipro žemupys grįš prie ankstesnės inžinerinės sistemos, ar bus ieškoma naujo, gamtai palankesnio kompromiso.

  • Rusija telkia dronų ir specnazo pajėgas prie Kachovkos rezervuaro: Ukrainos karinis įvardijo kliūtį

    Ukrainos žvalgyba fiksuoja požymius, kad Rusija gali didinti pajėgas buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijoje Chersono srityje. Pasak Ukrainos karinių jūrų pajėgų atstovo, kalbama apie galimus bepiločių sistemų padalinius ir specialiųjų operacijų karius.

    Ši teritorija po Kachovkos užtvankos sunaikinimo tapo specifine zona: dalis buvusio dugno išdžiūvo, kraštovaizdis pasikeitė, o judėjimo maršrutai gali būti permąstomi. Tačiau Ukrainos pusė pabrėžia, kad net ir tokiomis sąlygomis pagrindinis natūralus barjeras išlieka Dnipro upė.

    Dnipro upė – lemiamas barjeras

    Ukrainos karinių jūrų pajėgų atstovas spaudai Dmitras Pletenčiukas viešai teigė, kad bet kokie bandymai aktyviau veikti šiame ruože susiduria su fundamentalia kliūtimi. Jo vertinimu, forsavimas ir ypač logistikos palaikymas per Dnipro upę išlieka itin sudėtingas uždavinys.

    „Istorinis atsvaras čia yra Dnipro upė. Tokio vandens telkinio forsavimas yra sudėtingas, o net ir persikėlus išlaikyti tempą bei logistiką per Dnipro upę yra labai sunku“, – sakė D. Pletenčiukas.

    Jis pridūrė, kad Rusijos pajėgos nuolat vykdo žvalgybą ir ieško silpnų vietų, tačiau vien „dairymasis“ į šią zoną dar nereiškia, jog tai artimiausiu metu kardinaliai pakeis situaciją pietų kryptimi.

    Chersono apšaudymų fonas

    Karinis atstovas taip pat akcentavo, kad Rusija toliau smogia Chersonui ir jo apylinkėms, o taikiniais neretai tampa civilinė infrastruktūra. Pasak jo, tai apima smūgius viešajam transportui, degalinėms ir kitiems objektams, kurie neturi tiesioginės karinės reikšmės.

    Tokio pobūdžio atakos išlieka viena didžiausių grėsmių civiliams pietų Ukrainoje, ypač prie fronto esančiuose miestuose. Ukrainos institucijos nuolat ragina gyventojus laikytis saugumo rekomendacijų ir reaguoti į oro pavojaus signalus.

    Kas keičiasi dėl dronų

    Pastaraisiais mėnesiais kovos pietų Ukrainoje vis labiau susijusios su bepiločių naudojimu žvalgybai ir smūgiams, o tai daro įtaką ir planuojamoms operacijoms prie vandens kliūčių. Dronai leidžia greičiau aptikti judėjimą, koreguoti ugnį ir atakuoti logistiką, todėl persikėlimas per upę tampa dar rizikingesnis.

    Ukrainos pusė pabrėžia, kad bet kokie bandymai stiprinti Rusijos grupuotę buvusio Kachovkos rezervuaro rajone turi būti vertinami kompleksiškai: svarbūs ir reljefo pokyčiai, ir Dnipro vandens kliūtis, ir intensyvi abiejų pusių žvalgyba ore.

  • Smūgis Bortnyčių aeracijos stočiai Kyjive: ekspertas įspėja dėl galimo nevalytų nuotekų patekimo į Dnipro upę

    Po Rusijos smūgio Bortnyčių aeracijos stočiai Kyjive viešojoje erdvėje paplito neramios prognozės apie galimą vandens taršą ir žuvų kritimą. Miesto infrastruktūrą analizuojantys specialistai pabrėžia, kad realios pasekmės priklausys nuo to, kiek sutriko nuotekų valymo grandinė ir ar pavyks greitai stabilizuoti darbą.

    Kyjivo Miesto instituto vadovas Oleksandras Serhijenka teigė, kad blogiausias scenarijus būtų situacija, kai nuotekos laikinai liktų be pilnaverčio valymo. Tokiu atveju dalis nevalytų nuotekų teoriškai galėtų patekti į Dnipro upę, o tai didintų taršos riziką žemiau upės tėkmėje esančioms gyvenvietėms.

    „Blogiausia, kas gali nutikti, kad nuotekų valymas nevyks ir nevalytas vanduo gali patekti į Dnipro upę“, – sakė Oleksandras Serhijenka.

    Eksperto teigimu, Bortnyčių kompleksas yra pagrindinis taškas, kuriame sukoncentruojamos buitinės ir pramoninės nuotekos, todėl jo darbas kritiškai svarbus visai miesto vandentvarkos sistemai. Jis taip pat akcentavo, kad Kyjive nėra reikšmingo metalurginės pramonės nuotekų srauto, o dalis kitų pramonės šakų vandenį naudoja taip, kad tarša nebūtinai būna panaši į sunkiosios pramonės.

    Pasak O. Serhijenkos, socialiniuose tinkluose pasirodę teiginiai apie neišvengiamą masinį žuvų kritimą ar žmonių apsinuodijimą šiuo metu yra labiau spėlionės nei faktai. Dėl poveikio masto esą sudėtinga spręsti iš karto, o didžiausias praktinis iššūkis gali tekti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonėms miestuose, esančiuose žemiau Dnipro tėkmėje.

    Kyjive tokio pobūdžio infrastruktūros pažeidimai reiškia ne tik fizinius sugadinimus, bet ir riziką procesų stabilumui, nes nuotekų valymas priklauso nuo elektros, siurblių, mechaninių ir biologinių valymo etapų veikimo. Jei dalis įrenginių sustoja, sistemoje gali atsirasti perkrovos, o avariniais režimais tenka perskirstyti srautus arba mažinti valymo efektyvumą.

    Naktį į gegužės 24 dieną per ataką Kyjive žuvo du žmonės, pranešta ir apie sužeistuosius. Mieste fiksuoti ir kiti apgadinimai, o tarnybos vertino žalą bei atstatymo poreikius, įskaitant svarbius transporto ir komunalinės infrastruktūros objektus.

  • Kas bus Kachovkos tvenkinio vietoje po 100 metų: ekologas prognozuoja Dnipro ateitį

    Po Kachovkos užtvankos suardymo ir staigaus vandens nuslūgimo teritorijoje prasidėjo spartūs gamtiniai pokyčiai. Ukrainos ekologas Valentynas Ščerby­na teigia, kad jei žmogus nesikiš, per artimiausius 5–15 metų čia natūraliai susiformuos nauja, bet istoriniu požiūriu šiam regionui būdinga ekosistema.

    Pasak jo, ši vietovė dar iki tvenkinio įrengimo buvo Didžiojo Zaporižios Luko dalis – plataus Dnipro užliejamų pievų, pelkių ir salpinių miškų kompleksas. Tokios teritorijos svarbios klimatui, vandens apytakai ir biologinei įvairovei, todėl jų natūralus atsikūrimas gali turėti reikšmės visam vidurinio ir žemutinio Dnipro baseinui.

    Ekologas primena, kad šios žemumos istoriškai ne kartą patirdavo didelius potvynius, o salpinės ekosistemos yra prisitaikiusios prie staigių vandens lygio šuolių. Dėl to, jo vertinimu, yra pagrindo tikėtis, kad dalis gamtinių funkcijų čia atsistatys ir po šio sukrėtimo, nors kai kurie pokyčiai gali būti ilgalaikiai.

    Kalbėdamas apie žuvų išteklius, Ščerby­na pabrėžia, kad iki užtvankos Dnipre ir jo salpose gyveno apie 70 žuvų rūšių, įskaitant vertingas eršketines. Įrengus tvenkinį, migracija į nerštavietes tapo sudėtinga, o daliai rūšių populiacijos smarkiai sumenko, kai kurios, pasak eksperto, regioniniu mastu išnyko.

    Staigus vandens nuslūgimas dalį žuvų nuplovė žemyn, kita dalis žuvo seklumose, ypač jautriu neršto laikotarpiu. Ekologas atkreipia dėmesį, kad ypač didelė rizika tenka eršketinėms žuvims, kurių populiacijoms atsigauti prireikia dešimtmečių, o jų netektys gali būti sunkiai atstatomos.

    Paukščiams smūgis, pasak jo, sutapo su perėjimo sezonu, todėl daugiausia nukentėjo jaunikliai ir perinčios kolonijos užliejamose vietose. Vis dėlto nemaža dalis vandens ir pakrančių paukščių rūšių yra gana prisitaikančios, todėl, jei buveinės nebus trikdomos, jos gali per kelis sezonus persikelti ir vėl gausėti.

    Didelėje dalyje buvusio dugno liko stori dumblų sluoksniai, kurie išdžiūvę suskeldėjo, tačiau, pasak ekologų, tokios nuosėdos dažnai būna itin derlingos. Į įtrūkimus patekusios sėklos greitai sudygo, o vietomis ėmė formuotis tankūs karklų sąžalynai, kurie stabilizuoja dirvožemį ir sudaro sąlygas tolimesnei sukcesijai.

    Ščerby­na aiškina, kad laikui bėgant karklų tankmės natūraliai praretės dėl konkurencijos, atsivers plotai, kuriuose gali įsitvirtinti kitos medžių rūšys, įskaitant tuopas ir drebulę. Taip palaipsniui galėtų formuotis salpiniai miškai, būdingi periodiškai užliejamoms upių slėnių teritorijoms.

    Ilgesnėje perspektyvoje, per 50–100 metų, jei nebus vykdomas intensyvus teritorijos pertvarkymas, buvusi tvenkinio zona, anot eksperto, gali priartėti prie natūralesnės, laisviau tekančios upės slėnio būklės. Kartu jis pabrėžia, kad procesų greitį lems žmogaus veikla, Dnipro nuotėkio reguliavimas ir tai, ar teritorija bus palikta gamtinei raidai.

    Ekologas taip pat įspėja, kad didžiausia rizika kyla endeminėms rūšims, kurios gyvena tik šioje teritorijoje. Jei jų nebelieka, atkurti populiacijas praktiškai neįmanoma, todėl galutines išvadas, jo teigimu, bus galima daryti tik atlikus išsamius lauko tyrimus, kai tai leis saugumo sąlygos.