Tag: DNR metilinimas

  • Tyrimas: 10 mitybos modelių siejami su lėtesniu biologiniu senėjimu – ką rinktis?

    Tyrimas: 10 mitybos modelių siejami su lėtesniu biologiniu senėjimu – ką rinktis?

    Biologinis amžius ne visada sutampa su tuo, ką rodo pasas: du vienmečiai žmonės gali senti skirtingu tempu, o skirtumai atsispindi organizmo būklėje ir ląstelių pokyčiuose.

    Vokietijos Neurodegeneracinių ligų centro (DZNE) mokslininkai išanalizavo 6 470 mažiausiai 30 metų amžiaus žmonių duomenis ir jų mitybą palygino su kraujyje nustatomais biologiniais žymenimis.

    Senėjimo tempą jie vertino pasitelkdami DNR metilinimo analizę ir vadinamuosius epigenetinius „laikrodžius“ – tyrime apėmė apie 850 tūkst. DNR vietų, susijusių su genų aktyvumo pokyčiais.

    Rezultatas – laikymasis sveikos mitybos principų visuose 10 analizuotų modelių buvo siejamas su lėtesniu biologiniu senėjimu. Panašios sąsajos matytos ir nepriklausomoje 1 034 žmonių grupėje.

    Dešimt vertintų mitybos modelių

    Tyrime įtraukti ir plačiai žinomi mitybos būdai, ir indeksai, kurie vertina bendrą raciono kokybę. Tai nereiškia, kad visi modeliai yra vienodi ar kad juos reikėtų taikyti vienu metu.

    Tarp aptariamų modelių – Viduržemio jūros dieta, paremta daržovėmis, vaisiais, ankštiniais, pilno grūdo produktais, riešutais ir alyvuogių aliejumi, taip pat su svarbia vieta žuviai ir mažesniu raudonos mėsos bei itin perdirbto maisto vaidmeniu.

    Į sąrašą pateko ir šiaurietiška (nordic) dieta, akcentuojanti Šiaurės Europoje įprastus produktus – šakniavaisius, kopūstines daržoves, uogas, pilno grūdo produktus, žuvį ir rapsų aliejų.

    Vertinta ir DASH dieta, sukurta pirmiausia kraujospūdžiui mažinti: joje pabrėžiami vaisiai, daržovės, pilno grūdo produktai, liesi pieno gaminiai, taip pat ribojama druska ir sočiųjų riebalų perteklius.

    Taip pat analizuota MIND dieta, jungianti Viduržemio jūros ir DASH principus, bet papildomai išskirianti smegenų sveikatai svarbius produktus – žaliąsias lapines daržoves, uogas, riešutus, pilno grūdo produktus.

    Be konkrečių dietų, tyrėjai naudojo ir raciono kokybės indeksus: pavyzdžiui, AHEI-2010, kuris vertina, kiek racione yra daržovių, vaisių, pilno grūdo, riešutų, ankštinių ir sveikų riebalų, bei ar ribojama raudona ir perdirbta mėsa, saldinti gėrimai.

    Įtrauktas ir augalinės mitybos indeksas PDI (vertinantis, kiek racionas remiasi augaliniu maistu), taip pat jo „kokybiškesnė“ versija hPDI, kurioje daugiau dėmesio skiriama maistingiems augaliniams produktams, o ne vien mėsos atsisakymui.

    Tarp vertintų modelių buvo ir EAT-Lancet dieta, siejanti žmogaus sveikatą su aplinkos tvarumu: joje dominuoja augaliniai produktai, o mėsa ir gyvūninės kilmės produktai vartojami ribotai.

    Analizuotas ir „nesveikos“ augalinės mitybos indeksas uPDI, atkreipiantis dėmesį į augalinį, bet mažiau palankų racioną (daug saldumynų, saldintų gėrimų, rafinuotų grūdų). Šiuo atveju palankesni senėjimo rodikliai siejosi su žemesniu uPDI įverčiu.

    Dešimtuką užbaigė dietos uždegimiškumo indeksas DII – jis vertina, kiek mityba gali skatinti uždegiminius procesus. Mažesnės DII reikšmės tyrime taip pat buvo siejamos su lėtesniu biologiniu senėjimu.

    Ką bendro turi skirtingos dietos

    Nors modeliai skiriasi detalėmis, mokslininkai nurodė, kad daugiau kaip 70 proc. biologinių kelių, siejamų su šių dietų laikymusi, buvo bendri. Jie susiję su ląstelių sandara, tarpusavio komunikacija ir metabolizmu.

    Kai kurie ryšiai buvo specifiškesni: DASH dieta labiau sieta su širdies sveikatai aktualiais keliais, o MIND – su atmintimi ir pažinimo funkcijomis susijusiais procesais.

    Bendra žinutė gana praktiška: svarbiausia ne vienas „stebuklingas“ produktas ar itin griežtos taisyklės, o nuoseklus daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų, riešutų ir ankštinių vartojimas bei saldintų gėrimų, saldumynų ir itin perdirbto maisto ribojimas.

    Tyrėjai pabrėžia ir kitus aspektus – svarbi riebalų kokybė bei druskos kiekis racione. Vis dėlto tai nereiškia, kad visi turi maitintis identiškai: skirtingi modeliai gali vesti panašia kryptimi.

    Svarbus niuansas: ryšys dar nereiškia priežasties

    Ši analizė parodė ryšį tarp mitybos ir biologinio senėjimo žymenų, tačiau neįrodė, kad vien dietos pakeitimas tiesiogiai sulėtina ląstelių senėjimą. Duomenys buvo vertinti vienu laiko momentu, todėl reikalingi tolesni ilgalaikiai tyrimai.

    Taip pat akcentuojama, kad vien mityba negarantuoja apsaugos nuo demencijos, širdies ligų ar kitų su amžiumi siejamų sutrikimų. Įtakos turi ir fizinis aktyvumas, miegas, rūkymas, genetika bei sveikatos priežiūros prieinamumas.

  • Tyrimas atskleidė, kodėl dideli šunys sensta greičiau: svarbūs „šokinėjančių genų“ pokyčiai

    Tyrimas atskleidė, kodėl dideli šunys sensta greičiau: svarbūs „šokinėjančių genų“ pokyčiai

    Dideli šunys paprastai sensta greičiau ir gyvena trumpiau nei mažesni, o mokslininkai pateikė aiškesnį paaiškinimą, kodėl taip nutinka. Naujas tyrimas sieja šį skirtumą su epigenetiniais pokyčiais, kurie susiję su vadinamaisiais „šokinėjančiais genais“.

    Kaip pristatoma Arizonos valstijos universiteto (ASU) mokslininkų apžvalgoje, tyrėjai analizavo 894 šunis iš „Dog Aging Project“ ir ieškojo dėsningumų jų DNR metilinime – mechanizme, kuris gali keisti genų aktyvumą nekeičiant pačios DNR sekos.

    Nors tarp skirtingų žinduolių rūšių dažnai matoma tendencija, kad didesni gyvūnai gyvena ilgiau, vienos rūšies viduje ši taisyklė gali neveikti arba net apsiversti. Šunims tai ypač būdinga: stambesnių veislių atstovai dažniausiai auga sparčiau, dažniau susiduria su su amžiumi susijusiomis ligomis ir miršta jaunesni.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šunys yra patogus modelis senėjimui tirti, nes vienoje rūšyje stebimi itin dideli gyvenimo trukmės skirtumai. O kadangi jie gyvena kartu su žmonėmis ir dalijasi panašia aplinka, dalis išvadų ateityje gali būti svarbios ir platesniems senėjimo tyrimams.

    Kas yra DNR metilinimas ir ką jis parodė

    DNR metilinimas laikomas vienu svarbiausių epigenetinių procesų, padedančių reguliuoti genų raišką. Ankstesni darbai yra parodę, kad metilinimo pokyčiai gali veikti kaip biologinis senėjimo žymuo.

    Šiame tyrime nustatyta, kad šunims senstant metilinimo lygis plačiai mažėja, o ryškiausiai – judriuose DNR segmentuose, vadinamuose transpozonais. Jie dar žinomi kaip „šokinėjantys genai“, nes gali judėti genome arba daugintis, palikdami kopijas.

    Tyrėjų teigimu, vienas svarbiausių šio paveikslo elementų – specifiniai transpozonai LINE1. Jie gali daryti žalą DNR, o metilinimas paprastai padeda šią riziką slopinti.

    Kuo didesnės veislės skyrėsi nuo mažesnių

    Duomenys parodė, kad daugiau nei 40 proc. LINE1 siejamų genomo sričių su amžiumi prarado metilinimą, tačiau skirtingiems šunims šis procesas vyko nevienodu greičiu.

    Esminis skirtumas – didelių veislių šunims šis metilinimo praradimas vyko reikšmingai greičiau. Tyrimo autoriai nurodo, kad didesnių veislių atstovai kasmet prarasdavo maždaug 35 proc. daugiau LINE1 metilinimo nei mažų veislių šunys.

    Mokslininkų vertinimu, tai viena aiškiausių iki šiol matytų molekulinių „užuominų“, atitinkančių seniai žinomą ryšį tarp šuns dydžio ir gyvenimo trukmės. Vis dėlto pabrėžiama, kad reikės daugiau tyrimų, kad būtų galima tiksliai įvertinti priežastinius mechanizmus ir galimas praktines pritaikymo kryptis.

    Ką dar pastebėjo mokslininkai

    Tyrime taip pat užfiksuoti su lytimi susiję senėjimo efektai, labiau koncentruoti X chromosomoje – tai, autorių teigimu, yra kryptis, verta atskiro detalesnio nagrinėjimo.

    Be to, komanda rašo, kad šunys, kurių „epigenetinis amžius“ buvo didesnis, nei tikėtasi pagal jų faktinį amžių, demonstravo didesnę mirtingumo riziką. Tai rodo, kad DNR metilinimo rodikliai gali fiksuoti biologiškai reikšmingus senėjimo skirtumus.

    Tyrimo autoriai kelia prielaidą, kad transpozonai gali būti fundamentali žinduolių senėjimo proceso dalis. Jei tai pasitvirtintų, ateityje atsirastų daugiau galimybių ieškoti būdų, kaip veikti šiuos elementus ar jų reguliavimo mechanizmus, siekiant ilginti sveiko gyvenimo trukmę.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Science“.

  • Mokslininkai perspėja: intensyvi žvejyba keičia žuvų DNR ir gali mažinti jų atsparumą

    Intensyvi žvejyba mažina ne tik žuvų išteklius – mokslininkai sako, kad ji gali keisti ir pačias žuvis molekuliniu lygmeniu, įskaitant jų DNR bei genų „įjungimą“ ir „išjungimą“. Toks poveikis siejamas su mažėjančia genetine įvairove ir prastesniu populiacijų atsparumu aplinkos stresui.

    Kaip rašoma „ZME Science“, tyrėjai atkreipia dėmesį, kad nuo priešindustrinių laikų iš tikslinių rūšių buvo pašalinta didelė dalis pasaulinės biomasės, o žuvininkystės biomasa daugelyje klimato zonų toliau mažėja. Tačiau vis dažniau keliami klausimai ne vien apie kiekius – bet ir apie ilgalaikes biologines pasekmes.

    Vienas iš naujesnių darbų, publikuotas liepos mėnesį, nagrinėjo laukines žuvis Viduržemio jūroje ir prisidėjo prie augančių įrodymų, kad žvejyba gali skatinti biologinius pokyčius per trumpą laiką ir net per kartas. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie pokyčiai gali reikšti žmogaus sukeltą „atranką“ gamtoje.

    Mokslininkų teigimu, genetinių sekų ir genų raiškos pokyčiai gali apsunkinti žuvų populiacijų gebėjimą atlaikyti klimato kaitos keliamą stresą, ligas ir išlaikyti sveikas sąveikas ekosistemose. Kitaip tariant, net jei žuvų dar yra, jos gali tapti mažiau atsparios tam, kas laukia ateityje.

    Žvejyba ir epigenetika: kas keičiasi?

    Tyrėjai vis daugiau dėmesio skiria epigenetikai – tai trumpalaikiai, dažnai grįžtami pokyčiai, kurie nekeičia pačios DNR „raidžių“, bet keičia, kaip DNR yra skaitoma. Paprastai tariant, tai tarsi žymelės, kurios organizmui nurodo, kuriuos genus aktyvinti, o kuriuos prislopinti.

    Vienas svarbiausių mechanizmų šiame kontekste – DNR metilinimas. Tai procesas, kai prie DNR prisijungia cheminės grupės, galinčios iš dalies ar visiškai „nutildyti“ genų veiklą arba, priešingai, pakeisti jų aktyvumą priklausomai nuo aplinkos sąlygų.

    Viduržemio jūroje atliktame tyrime buvo analizuojama, ar žvejyba koreliuoja su genetiniais ir epigenetiniais pokyčiais vienos rūšies žuvyse. Lygintos populiacijos iš trijų vietovių prie Balearų salų pakrantės, o kiekvienoje jų pasirinktos dvi gretimos zonos: viena, kur vykdoma žvejyba, ir kita – jūrų saugoma teritorija, kur žvejyba draudžiama.

    Nors epigenetiniai skirtumai tarp zonų nebuvo „milžiniški“, tyrėjai juos vis tiek laiko reikšmingais: net nedideli metilinimo pokyčiai gali turėti didelį poveikį elgsenai ar fizinėms savybėms. Analizuoti genai buvo susiję su imuniniais atsakais, nervų sistemos vystymusi, baltymų sinteze, pigmentacija ir kitomis funkcijomis.

    Ar pokyčiai gali būti grįžtami?

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokiuose tyrimuose svarbu atsargiai vertinti priežastinius ryšius: fiksuota koreliacija dar nereiškia, kad žvejyba vienintelė sukelia visus pastebėtus skirtumus. DNR metilinimo modeliams įtakos gali turėti daug veiksnių, įskaitant amžių, o žvejyboje dažnai pirmiausia sugaudomos didesnės, senesnės žuvys.

    Vis dėlto, net ir taikant statistinius metodus, skirtumai tarp žvejojamų vietų ir „no-take“ saugomų teritorijų išliko. Tai sustiprina prielaidą, kad žvejybos spaudimas gali būti vienas iš veiksnių, susijusių su pastebėtais epigenetiniais pokyčiais.

    Įdomu ir tai, kad epigenetiniai pokyčiai teoriškai gali būti greičiau grįžtami nei genetiniai. Tyrėjų vertinimu, jei dalis pokyčių susiję su vadinamąja epigenetine „plastika“, mažinant spaudimą populiacijoms gali atsirasti daugiau galimybių joms atsigauti.

    Kita vertus, kai žvejyba ilgainiui skatina genetinius poslinkius, juos sugrąžinti gali būti itin sunku. Todėl mokslininkai ragina toliau tirti, kaip žvejybos praktikos keičia ne tik populiacijų dydį, bet ir jų biologinę „kokybę“ – atsparumą, įvairovę ir gebėjimą prisitaikyti.

    Mažesnės žuvys ir mažesnė įvairovė

    Žvejyba gali veikti kaip dirbtinė atranka: dažniau sugaunamos didesnės žuvys, o tai ilgainiui palieka daugiau mažesnių individų, kurie spėja daugintis. Mokslininkai jau anksčiau yra fiksavę atvejus, kai per kartas populiacijose mažėja vidutinis suaugusių individų dydis, keičiasi elgsena.

    Pavyzdžiui, mokslinėje literatūroje minimas atvejis, kai per 25 metų laikotarpį Rytų Baltijos menkių mėginyje kūno ilgis sumažėjo 48 proc., o kartu stebėti ir genetiniai pokyčiai, susiję su lėtesniu augimu. Tai rodo, kad intensyvus išteklių naudojimas gali palikti ilgalaikį „pėdsaką“ pačiose populiacijose.

    Viduržemio jūros tyrime genetiniai rezultatai buvo mažiau aiškūs nei epigenetiniai, tačiau bendra tendencija išliko: saugomose teritorijose aptikta didesnė genetinė įvairovė nei žvejojamose vietose. Vienas iš galimų paaiškinimų – kai iš populiacijos sistemiškai pašalinama daug tos pačios amžiaus grupės (dažniausiai didžiausių individų), genetinė įvairovė gali mažėti.

    Mokslininkų teigimu, žinių apie biologinius žvejybos padarinius plėtra yra svarbi ne vien gamtosaugai, bet ir pačiai žvejybai: kuo geriau suprantamas spaudimo poveikis rūšims, tuo tiksliau galima valdyti išteklius ir mažinti riziką, kad populiacijos taps pernelyg trapios.

  • Pamirškite 7 metų taisyklę: mokslininkai atskleidė tikslesnį šuns amžiaus skaičiavimą

    Pamirškite 7 metų taisyklę: mokslininkai atskleidė tikslesnį šuns amžiaus skaičiavimą

    Ilgą laiką populiariausias būdas perskaičiuoti šuns amžių į žmogaus metus buvo paprastas: vieneri šuns metai prilygsta septyneriems žmogaus. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad toks skaičiavimas yra pernelyg supaprastintas ir dažnai klaidinantis.

    2020 metais paskelbtas tyrimas parodė, kad šunys sensta netolygiai: ankstyvais gyvenimo etapais biologiniai pokyčiai vyksta gerokai greičiau, o vėliau procesas lėtėja. Tai reiškia, kad vieno universalaus daugiklio visiems šuns gyvenimo tarpsniams nėra.

    Kas buvo ištirta ir kodėl

    Mokslininkai surinko kraujo mėginius iš 104 Labradoro retriverių nuo mažų šuniukų iki 16 metų amžiaus. Tada jie analizavo DNR metilinimo žymes ir palygino jas su anksčiau sukauptais 320 žmonių duomenimis, apimančiais 1–103 metų amžių.

    DNR metilinimas yra cheminė žymėjimo sistema, padedanti reguliuoti, kurie genai ląstelėse yra aktyvūs, o kurie ne. Šios žymės su amžiumi kinta gana nuspėjamai, todėl iš jų galima sudaryti vadinamąjį epigenetinį laikrodį, rodantį biologinį, o ne tik kalendorinį amžių.

    Tyrime pastebėta, kad jauni šunys pagal metilinimo raštus labiau primena jaunus žmones, o vyresni šunys – vyresnius žmones, tačiau viduriniuose etapuose skirtumai išryškėja labiausiai. Išvada aiški: šuns organizmas „daugiausia pasensta“ labai anksti, o vėliau senėjimo tempas krenta.

    Nauja formulė vietoje mito

    Remdamiesi molekulinių žymenų palyginimu, tyrėjai pasiūlė matematinę formulę, kuri šuns amžių paverčia žmogaus amžiumi tiksliau nei 7 metų taisyklė. Ji atrodo taip: žmogaus amžius lygus 16 kartų natūrinis logaritmas iš šuns amžiaus (metais) ir dar pridėti 31.

    Pagal šį modelį vienų metų šuo apytikriai atitinka 31 metų žmogų, dvejų metų – apie 42 metų, o ketverių metų šuo būtų maždaug 53 metų žmogaus amžiaus. Vėliau senėjimas lėtėja: 12 metų šuo apytikriai prilygsta maždaug 71 metų žmogui.

    Kodėl tai ne visiems šunims vienodai

    Patys autoriai pabrėžė ribotumą: tyrime dalyvavo tik viena veislė – Labradoro retriveriai. Skirtingų veislių gyvenimo trukmė ir fiziologija smarkiai skiriasi, todėl tikėtina, kad „amžiaus kreivė“ gali būti kitokia, ypač lyginant mažus ir labai didelius šunis.

    Kiti tyrimai rodo bendras tendencijas: didesni šunys vidutiniškai gyvena trumpiau nei mažesni, mišrūnai neretai pasižymi ilgesne gyvenimo trukme, o kastracija ar sterilizacija kai kuriose populiacijose siejama su ilgesniu išgyvenamumu. Vis dėlto konkrečios, veislėms pritaikytos epigenetinės formulės dar nėra plačiai patvirtintos.

    Ką tai keičia šeimininkams ir mokslui

    Naujas požiūris svarbus ne tik smalsumui ar socialinių tinklų įrašams apie gimtadienius. Epigenetiniai laikrodžiai vis dažniau naudojami biologinio amžiaus ir su senėjimu susijusių procesų tyrimams, o šunys dėl panašios aplinkos su žmonėmis gali tapti ypač vertingu modeliu.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šunys dalijasi su žmogumi kasdieniais senėjimui svarbiais veiksniais, tokiais kaip mityba, fizinis aktyvumas ir cheminių medžiagų poveikis. Todėl geresnis šuns biologinio amžiaus įvertinimas gali padėti tiksliau tirti, kas iš tiesų spartina ar lėtina senėjimą tiek gyvūnams, tiek žmonėms.

    Praktiškai tai reiškia viena: jei kas nors pasako, kad jų šuo yra „47 metų žmogaus amžiaus“, verta prisiminti, kad paprasta taisyklė iš septynių dažnai neatspindi realybės. Tiksliausias atsakymas priklauso nuo šuns amžiaus tarpsnio, o ateityje – tikėtina, ir nuo veislės.

  • Study suggests strong social ties may slow biological aging, with epigenetic clocks offering new clues

    Study suggests strong social ties may slow biological aging, with epigenetic clocks offering new clues

    Building strong relationships throughout life — from loving parents in childhood to close friends, active communities, and faith involvement in adulthood — may actually slow how the body ages. Researchers suggest that these “social advantages” can influence biological aging markers known as epigenetic clocks, which track changes in DNA methylation. People who enjoy more supportive and connected lives often appear biologically younger than their chronological age.

    Long-Term Study Links Social Advantage to Youthful Biology

    The findings were published in the October issue of Brain, Behavior and Immunity — Health and draw on data from over 2,100 adults who participated in the long-running Midlife in the United States (MIDUS) study.

    Anthony Ong, a psychology professor at Cornell University, and his colleagues discovered that people with greater “cumulative social advantage” — a measure of lifelong social and emotional support — tended to show slower biological aging and reduced chronic inflammation.

    Measuring the Pace of Aging

    The study examined two leading measures of biological age, called GrimAge and DunedinPACE. Both are epigenetic clocks that scientists use to predict health risks and life expectancy. Participants with richer and more consistent social relationships displayed younger biological profiles on both measures.

    “Cumulative social advantage is really about the depth and breadth of your social connections over a lifetime,” Ong said. “We looked at four key areas: the warmth and support you received from your parents growing up, how connected you feel to your community and neighborhood, your involvement in religious or faith-based communities, and the ongoing emotional support from friends and family.”

    The Biology of Connection

    The researchers hypothesized that sustained social advantage becomes reflected in core regulatory systems linked to aging, including epigenetic, inflammatory and neuroendocrine pathways. Remarkably, they found that higher social advantage was linked to lower levels of interleukin-6, a pro-inflammatory molecule implicated in heart disease, diabetes and neurodegeneration. Interestingly, however, there were no significant associations with short-term stress markers like cortisol or catecholamines.

    Why Lifelong Relationships Matter

    Unlike many earlier studies that looked at social factors in isolation — whether a person is married, for example, or how many friends they have — this work conceptualized “cumulative social advantage” as a multidimensional construct. And by combining both early and later-life relational resources, the measure reflects the ways advantage clusters and compounds.

    “What’s striking is the cumulative effect — these social resources build on each other over time,” Ong said. “It’s not just about having friends today; it’s about how your social connections have grown and deepened throughout your life. That accumulation shapes your health trajectory in measurable ways.”

    Connection as a Form of Investment

    This doesn’t mean a single friendship or volunteer stint can turn back the biological clock. The authors suggest that the depth and consistency of social connection, built across decades and different spheres of life, matters profoundly. The study adds weight to the growing view that social life is not just a matter of happiness or stress relief but a core determinant of physiological health.

    “Think of social connections like a retirement account,” Ong said. “The earlier you start investing and the more consistently you contribute, the greater your returns. Our study shows those returns aren’t just emotional; they’re biological. People with richer, more sustained social connections literally age more slowly at the cellular level. Aging well means both staying healthy and staying connected — they’re inseparable.”

  • Mokslininkai įspėja: net numetus svorio imuninės ląstelės dar ilgai „atsimena“ nutukimą

    Mokslininkai įspėja: net numetus svorio imuninės ląstelės dar ilgai „atsimena“ nutukimą

    Naujame ilgalaikiame tyrime mokslininkai nustatė, kad net sėkmingai numetus svorio dalis imuninės sistemos ląstelių kurį laiką išlieka pakitusios tarsi „atsimintų“ nutukimą. Tai gali reikšti, kad su nutukimu siejamos rizikos, pavyzdžiui, 2 tipo diabetas ar kai kurie vėžiai, ne visada sumažėja iš karto.

    Tyrimo autoriai daugiausia dėmesio skyrė pagalbinėms T ląstelėms, kurios koordinuoja imuninį atsaką. Pasak mokslininkų, šiose ląstelėse aptikti pokyčiai gali palaikyti uždegiminę būklę net ir tada, kai kūno masė sumažėja, o žmogus laikosi naujo režimo.

    Kas yra „nutukimo atmintis“?

    Mokslininkai aiškina, kad šis ilgalaikis efektas siejamas su DNR metilinimu. Tai natūralus biologinis procesas, kai prie DNR prisijungusios cheminės grupės pakeičia genų aktyvumą nepakeisdamos pačios DNR sekos, todėl organizmas gali „užfiksuoti“ ankstesnes metabolines būkles.

    Tokie epigenetiniai pokyčiai, kaip teigiama, gali veikti tai, kaip imuninės ląstelės reaguoja į signalus, susijusius su medžiagų apykaita ir uždegimu. Dėl to „nutukimo atmintis“ gali prisidėti tiek prie polinkio atgauti svorį, tiek prie užsitęsusios lėtinių ligų rizikos.

    Kaip tai buvo tiriama?

    Tyrime analizuoti kelių grupių žmonių imuninės sistemos mėginiai, įskaitant nutukimu sergančius asmenis, kurie svorį mažino sportuodami arba vartodami semaglutidą. Taip pat vertinti kontrolinių grupių duomenys, kad būtų galima tiksliau atskirti, kas susiję su pačiu nutukimu, o kas su kitais veiksniais.

    Papildomai mokslininkai tyrė žmones, sergančius reta genetine Alströmo sindromo forma, kuri dažnai susijusi su ankstyvu nutukimu. Mechanizmai tikrinti ir gyvūnų modeliuose, kad būtų įvertinta, kaip ilgai išlieka imuninės sistemos pokyčiai ir su kokiais procesais jie labiausiai susiję.

    „Rezultatai rodo, kad trumpalaikis svorio sumažėjimas nebūtinai iš karto sumažina kai kurių su nutukimu siejamų ligų riziką“, – sakė vienas iš tyrimo vadovų, imunologas Claudio Mauro.

    „Greičiausiai prireikia kelerių metų nuosekliai išlaikyto sumažėjusio svorio, kad šis poveikis palaipsniui silptų“, – sakė Claudio Mauro.

    Ką tai keičia praktikoje?

    Autorių teigimu, „nutukimo atmintis“ gali nykti lėtai ir tam gali prireikti maždaug 5–10 metų stabilaus svorio palaikymo, nors tai dar turės patvirtinti tolesni tyrimai. Šis laikotarpis svarbus vertinant, kodėl daliai žmonių, net ir pasiekus gerų svorio mažėjimo rezultatų, sveikatos rodikliai normalizuojasi ne taip greitai, kaip tikimasi.

    Tyrėjai taip pat išskyrė du procesus, kurie, jų manymu, yra svarbūs: autofagiją, kai ląstelės pašalina ir perdirba „atliekas“, ir imuninį senėjimą, kai imuninės ląstelės praranda dalį funkcijų. Nutukimo metu susiformavę epigenetiniai pokyčiai gali trikdyti abu šiuos mechanizmus.

    Nors tai nėra tiesioginis gydymo rekomendacijų pakeitimas, tyrimas stiprina požiūrį, kad nutukimas yra lėtinė, linkusi atsinaujinti būklė, kuriai dažnai reikia ilgalaikės strategijos. Mokslininkai kelia prielaidą, kad ateityje gali atsirasti tikslingų priemonių, padedančių greičiau mažinti uždegimą ir atkurti imuninės sistemos pusiausvyrą.

    Šie rezultatai papildo ankstesnius duomenis, kad organizme po nutukimo gali išlikti ilgalaikių biologinių pėdsakų, susijusių ne tik su riebaliniu audiniu, bet ir su imunitetu. Specialistai pabrėžia, kad dėl individualių aplinkybių svorio mažinimo ir palaikymo planą geriausia aptarti su gydytoju.