CP v2

Tag: DNR metilinimas

  • Pamirškite 7 metų taisyklę: mokslininkai atskleidė tikslesnį šuns amžiaus skaičiavimą

    Pamirškite 7 metų taisyklę: mokslininkai atskleidė tikslesnį šuns amžiaus skaičiavimą

    Ilgą laiką populiariausias būdas perskaičiuoti šuns amžių į žmogaus metus buvo paprastas: vieneri šuns metai prilygsta septyneriems žmogaus. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad toks skaičiavimas yra pernelyg supaprastintas ir dažnai klaidinantis.

    2020 metais paskelbtas tyrimas parodė, kad šunys sensta netolygiai: ankstyvais gyvenimo etapais biologiniai pokyčiai vyksta gerokai greičiau, o vėliau procesas lėtėja. Tai reiškia, kad vieno universalaus daugiklio visiems šuns gyvenimo tarpsniams nėra.

    Kas buvo ištirta ir kodėl

    Mokslininkai surinko kraujo mėginius iš 104 Labradoro retriverių nuo mažų šuniukų iki 16 metų amžiaus. Tada jie analizavo DNR metilinimo žymes ir palygino jas su anksčiau sukauptais 320 žmonių duomenimis, apimančiais 1–103 metų amžių.

    DNR metilinimas yra cheminė žymėjimo sistema, padedanti reguliuoti, kurie genai ląstelėse yra aktyvūs, o kurie ne. Šios žymės su amžiumi kinta gana nuspėjamai, todėl iš jų galima sudaryti vadinamąjį epigenetinį laikrodį, rodantį biologinį, o ne tik kalendorinį amžių.

    Tyrime pastebėta, kad jauni šunys pagal metilinimo raštus labiau primena jaunus žmones, o vyresni šunys – vyresnius žmones, tačiau viduriniuose etapuose skirtumai išryškėja labiausiai. Išvada aiški: šuns organizmas „daugiausia pasensta“ labai anksti, o vėliau senėjimo tempas krenta.

    Nauja formulė vietoje mito

    Remdamiesi molekulinių žymenų palyginimu, tyrėjai pasiūlė matematinę formulę, kuri šuns amžių paverčia žmogaus amžiumi tiksliau nei 7 metų taisyklė. Ji atrodo taip: žmogaus amžius lygus 16 kartų natūrinis logaritmas iš šuns amžiaus (metais) ir dar pridėti 31.

    Pagal šį modelį vienų metų šuo apytikriai atitinka 31 metų žmogų, dvejų metų – apie 42 metų, o ketverių metų šuo būtų maždaug 53 metų žmogaus amžiaus. Vėliau senėjimas lėtėja: 12 metų šuo apytikriai prilygsta maždaug 71 metų žmogui.

    Kodėl tai ne visiems šunims vienodai

    Patys autoriai pabrėžė ribotumą: tyrime dalyvavo tik viena veislė – Labradoro retriveriai. Skirtingų veislių gyvenimo trukmė ir fiziologija smarkiai skiriasi, todėl tikėtina, kad „amžiaus kreivė“ gali būti kitokia, ypač lyginant mažus ir labai didelius šunis.

    Kiti tyrimai rodo bendras tendencijas: didesni šunys vidutiniškai gyvena trumpiau nei mažesni, mišrūnai neretai pasižymi ilgesne gyvenimo trukme, o kastracija ar sterilizacija kai kuriose populiacijose siejama su ilgesniu išgyvenamumu. Vis dėlto konkrečios, veislėms pritaikytos epigenetinės formulės dar nėra plačiai patvirtintos.

    Ką tai keičia šeimininkams ir mokslui

    Naujas požiūris svarbus ne tik smalsumui ar socialinių tinklų įrašams apie gimtadienius. Epigenetiniai laikrodžiai vis dažniau naudojami biologinio amžiaus ir su senėjimu susijusių procesų tyrimams, o šunys dėl panašios aplinkos su žmonėmis gali tapti ypač vertingu modeliu.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šunys dalijasi su žmogumi kasdieniais senėjimui svarbiais veiksniais, tokiais kaip mityba, fizinis aktyvumas ir cheminių medžiagų poveikis. Todėl geresnis šuns biologinio amžiaus įvertinimas gali padėti tiksliau tirti, kas iš tiesų spartina ar lėtina senėjimą tiek gyvūnams, tiek žmonėms.

    Praktiškai tai reiškia viena: jei kas nors pasako, kad jų šuo yra „47 metų žmogaus amžiaus“, verta prisiminti, kad paprasta taisyklė iš septynių dažnai neatspindi realybės. Tiksliausias atsakymas priklauso nuo šuns amžiaus tarpsnio, o ateityje – tikėtina, ir nuo veislės.

  • Study suggests strong social ties may slow biological aging, with epigenetic clocks offering new clues

    Study suggests strong social ties may slow biological aging, with epigenetic clocks offering new clues

    Building strong relationships throughout life — from loving parents in childhood to close friends, active communities, and faith involvement in adulthood — may actually slow how the body ages. Researchers suggest that these “social advantages” can influence biological aging markers known as epigenetic clocks, which track changes in DNA methylation. People who enjoy more supportive and connected lives often appear biologically younger than their chronological age.

    Long-Term Study Links Social Advantage to Youthful Biology

    The findings were published in the October issue of Brain, Behavior and Immunity — Health and draw on data from over 2,100 adults who participated in the long-running Midlife in the United States (MIDUS) study.

    Anthony Ong, a psychology professor at Cornell University, and his colleagues discovered that people with greater “cumulative social advantage” — a measure of lifelong social and emotional support — tended to show slower biological aging and reduced chronic inflammation.

    Measuring the Pace of Aging

    The study examined two leading measures of biological age, called GrimAge and DunedinPACE. Both are epigenetic clocks that scientists use to predict health risks and life expectancy. Participants with richer and more consistent social relationships displayed younger biological profiles on both measures.

    “Cumulative social advantage is really about the depth and breadth of your social connections over a lifetime,” Ong said. “We looked at four key areas: the warmth and support you received from your parents growing up, how connected you feel to your community and neighborhood, your involvement in religious or faith-based communities, and the ongoing emotional support from friends and family.”

    The Biology of Connection

    The researchers hypothesized that sustained social advantage becomes reflected in core regulatory systems linked to aging, including epigenetic, inflammatory and neuroendocrine pathways. Remarkably, they found that higher social advantage was linked to lower levels of interleukin-6, a pro-inflammatory molecule implicated in heart disease, diabetes and neurodegeneration. Interestingly, however, there were no significant associations with short-term stress markers like cortisol or catecholamines.

    Why Lifelong Relationships Matter

    Unlike many earlier studies that looked at social factors in isolation — whether a person is married, for example, or how many friends they have — this work conceptualized “cumulative social advantage” as a multidimensional construct. And by combining both early and later-life relational resources, the measure reflects the ways advantage clusters and compounds.

    “What’s striking is the cumulative effect — these social resources build on each other over time,” Ong said. “It’s not just about having friends today; it’s about how your social connections have grown and deepened throughout your life. That accumulation shapes your health trajectory in measurable ways.”

    Connection as a Form of Investment

    This doesn’t mean a single friendship or volunteer stint can turn back the biological clock. The authors suggest that the depth and consistency of social connection, built across decades and different spheres of life, matters profoundly. The study adds weight to the growing view that social life is not just a matter of happiness or stress relief but a core determinant of physiological health.

    “Think of social connections like a retirement account,” Ong said. “The earlier you start investing and the more consistently you contribute, the greater your returns. Our study shows those returns aren’t just emotional; they’re biological. People with richer, more sustained social connections literally age more slowly at the cellular level. Aging well means both staying healthy and staying connected — they’re inseparable.”

  • Mokslininkai įspėja: net numetus svorio imuninės ląstelės dar ilgai „atsimena“ nutukimą

    Mokslininkai įspėja: net numetus svorio imuninės ląstelės dar ilgai „atsimena“ nutukimą

    Naujame ilgalaikiame tyrime mokslininkai nustatė, kad net sėkmingai numetus svorio dalis imuninės sistemos ląstelių kurį laiką išlieka pakitusios tarsi „atsimintų“ nutukimą. Tai gali reikšti, kad su nutukimu siejamos rizikos, pavyzdžiui, 2 tipo diabetas ar kai kurie vėžiai, ne visada sumažėja iš karto.

    Tyrimo autoriai daugiausia dėmesio skyrė pagalbinėms T ląstelėms, kurios koordinuoja imuninį atsaką. Pasak mokslininkų, šiose ląstelėse aptikti pokyčiai gali palaikyti uždegiminę būklę net ir tada, kai kūno masė sumažėja, o žmogus laikosi naujo režimo.

    Kas yra „nutukimo atmintis“?

    Mokslininkai aiškina, kad šis ilgalaikis efektas siejamas su DNR metilinimu. Tai natūralus biologinis procesas, kai prie DNR prisijungusios cheminės grupės pakeičia genų aktyvumą nepakeisdamos pačios DNR sekos, todėl organizmas gali „užfiksuoti“ ankstesnes metabolines būkles.

    Tokie epigenetiniai pokyčiai, kaip teigiama, gali veikti tai, kaip imuninės ląstelės reaguoja į signalus, susijusius su medžiagų apykaita ir uždegimu. Dėl to „nutukimo atmintis“ gali prisidėti tiek prie polinkio atgauti svorį, tiek prie užsitęsusios lėtinių ligų rizikos.

    Kaip tai buvo tiriama?

    Tyrime analizuoti kelių grupių žmonių imuninės sistemos mėginiai, įskaitant nutukimu sergančius asmenis, kurie svorį mažino sportuodami arba vartodami semaglutidą. Taip pat vertinti kontrolinių grupių duomenys, kad būtų galima tiksliau atskirti, kas susiję su pačiu nutukimu, o kas su kitais veiksniais.

    Papildomai mokslininkai tyrė žmones, sergančius reta genetine Alströmo sindromo forma, kuri dažnai susijusi su ankstyvu nutukimu. Mechanizmai tikrinti ir gyvūnų modeliuose, kad būtų įvertinta, kaip ilgai išlieka imuninės sistemos pokyčiai ir su kokiais procesais jie labiausiai susiję.

    „Rezultatai rodo, kad trumpalaikis svorio sumažėjimas nebūtinai iš karto sumažina kai kurių su nutukimu siejamų ligų riziką“, – sakė vienas iš tyrimo vadovų, imunologas Claudio Mauro.

    „Greičiausiai prireikia kelerių metų nuosekliai išlaikyto sumažėjusio svorio, kad šis poveikis palaipsniui silptų“, – sakė Claudio Mauro.

    Ką tai keičia praktikoje?

    Autorių teigimu, „nutukimo atmintis“ gali nykti lėtai ir tam gali prireikti maždaug 5–10 metų stabilaus svorio palaikymo, nors tai dar turės patvirtinti tolesni tyrimai. Šis laikotarpis svarbus vertinant, kodėl daliai žmonių, net ir pasiekus gerų svorio mažėjimo rezultatų, sveikatos rodikliai normalizuojasi ne taip greitai, kaip tikimasi.

    Tyrėjai taip pat išskyrė du procesus, kurie, jų manymu, yra svarbūs: autofagiją, kai ląstelės pašalina ir perdirba „atliekas“, ir imuninį senėjimą, kai imuninės ląstelės praranda dalį funkcijų. Nutukimo metu susiformavę epigenetiniai pokyčiai gali trikdyti abu šiuos mechanizmus.

    Nors tai nėra tiesioginis gydymo rekomendacijų pakeitimas, tyrimas stiprina požiūrį, kad nutukimas yra lėtinė, linkusi atsinaujinti būklė, kuriai dažnai reikia ilgalaikės strategijos. Mokslininkai kelia prielaidą, kad ateityje gali atsirasti tikslingų priemonių, padedančių greičiau mažinti uždegimą ir atkurti imuninės sistemos pusiausvyrą.

    Šie rezultatai papildo ankstesnius duomenis, kad organizme po nutukimo gali išlikti ilgalaikių biologinių pėdsakų, susijusių ne tik su riebaliniu audiniu, bet ir su imunitetu. Specialistai pabrėžia, kad dėl individualių aplinkybių svorio mažinimo ir palaikymo planą geriausia aptarti su gydytoju.