Viena seniai kartojama hipotezė teigė, kad organizmui „svarbiausi“ genai tarsi yra apsaugoti ir mutuoja rečiau nei kitos DNR dalys. Naujas biologų tyrimas rodo, kad tam pagrindo nėra.
Kaip rašo „ScienceAlert“, Bato universiteto mokslininkai Laurence’as Hurstas ir Sofia Radrizzani, remdamiesi didelės apimties duomenimis, nerado įrodymų, kad esminiai genai turėtų mažesnį spontaniškų mutacijų dažnį.
Pagal įprastą natūralios atrankos teorijos aiškinimą, DNR mutacijos atsiranda spontaniškai ir atsitiktinai, todėl jų tikimybė neturėtų priklausyti nuo to, kiek konkreti genomo atkarpa yra „svarbi“ organizmui.
Autorių teigimu, būtent teiginys apie lėtesnes mutacijas svarbiuose genuose ilgainiui buvo išpūstas labiau, nei pagrįsta duomenimis, o dabartiniai rezultatai nerodo priežasčių perrašyti evoliucijos supratimo.
Kaip ši idėja atsirado ir kodėl grįždavo
Mintis, kad skirtingos DNR sekos gali mutuoti nevienodai, nėra nauja: dar 1972 metais biologas Edwardas Coxas siūlė, jog mutacijų dažnis galėtų skirtis priklausomai nuo sekos reikšmės organizmui.
Nors tai niekada netapo vyraujančiu požiūriu, idėja periodiškai sugrįždavo. Pavyzdžiui, 2022 metais komanda, vadovaujama J. Grey Monroe iš Maxo Plancko biologijos instituto Tiubingene, paskelbė, kad augale Arabidopsis thaliana mutacijos rečiau pasitaiko „svarbiose“ genetinio kodo vietose.
Tačiau 2023 metais kita tyrėjų grupė iš Nankino universiteto ir Bato universiteto sukritikavo tuos metodus. Tarp autorių buvo ir L. Hurstas, kuris su kolegomis, pakartotinai analizuodamas duomenis, teigė negalėjęs atkurti tų pačių išvadų dėl DNR sekoskaitos klaidų.
Monroe komanda vėliau pataisė vieną savo darbo dalį, bet pagrindinių teiginių neatsisakė.
„E. coli“ ir mielių duomenys: skirtumo nerasta
Šįkart Hurstas ir Radrizzani rėmėsi gausiu spontaniškų mutacijų duomenų rinkiniu, surinktu iš Escherichia coli bakterijos ir kepimo mielių grybo Saccharomyces cerevisiae.
Abu mikroorganizmai buvo daug kartų auginti sąlygomis, kuriose stengtasi sumažinti atrankos spaudimą, kad mutacijos galėtų kauptis. Tyrėjai susiejo mutacijų vietas genome ir vertino, kiek konkretūs genai būtini mikrobo išlikimui.
Iš viso buvo sužymėta apie 3 600 mutacijų E. coli genome ir apie 4 600 mutacijų mielėse. Autoriai šį rinkinį apibūdina kaip didžiausią ir „švariausią“ tokio tipo imtį iki šiol.
Rezultatas buvo aiškus: nepriklausomai nuo to, kaip buvo analizuojami duomenys, nei vienoje rūšyje „raktiniai“ genai nemutavo rečiau. Tyrėjai taip pat nerado mažesnio mutacijų dažnio genuose, kurie gamina gausius baltymus, ar genuose, kurie evoliucijos metu patyrė stiprią natūralią atranką.
Kodėl vis tiek gali susidaryti klaidinantis įspūdis
Tyrime nurodoma, kad mutacijų tikimybę labiau paaiškina struktūriniai veiksniai. Pavyzdžiui, kopijuodama DNR ląstelė kai kurias genomo dalis replikuoja vėliau nei kitas, o mielėse vėliau kopijuojami genai, pasirodo, linkę mutuoti dažniau.
Hurstas taip pat siūlo galimą priežastį, kodėl kai kuriuose stebėjimuose atrodė, kad svarbūs genai turi mažiau mutacijų: natūrali atranka žalingas mutacijas esminiuose genuose gali greitai pašalinti, todėl jos paprasčiausiai „neišgyvena“ iki momento, kai mokslininkai jas galėtų užfiksuoti.
Tokiu atveju susidaro iliuzija, kad mutacijų svarbiuose genuose mažiau, nors realybėje dalis jų tiesiog išnyksta anksčiau. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad jų gauti rezultatai nesuteikia pagrindo kalbėti apie paradigmos kaitą.
Darbas publikuotas žurnale „PLOS Biology“.
