Ką parodė naujas tyrimas?
Ilgus metus medikai stebi paradoksą: dalis žmonių, kurie rūkė dešimtmečius, niekada nesuserga plaučių vėžiu, o kai kuriems nerūkantiems ši liga vis tiek diagnozuojama. Panašiai ir su oda: ne kiekvienas, daug laiko praleidžiantis saulėje, suserga odos vėžiu.
Naujas žurnale „Nature“ publikuotas tyrimas pateikia vieną iš galimų paaiškinimų: net ir palyginti nedideli paveldėti genetiniai skirtumai gali lemti, kaip po DNR pažaidos vystosi navikas. Mokslininkai teigia, kad tai sustiprina argumentus, jog prevencija ir patikros programos ateityje turės labiau atsižvelgti į individualią riziką.
Kaip genetika keičia naviko raidą
Tyrėjai aiškinasi ne tik, ar žmogus turi didesnę tikimybę susirgti, bet ir kas vyksta vėžiui formuojantis. Pagrindinė idėja tokia: aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, tabako dūmai ar ultravioletiniai spinduliai, sukelia DNR pažaidas, tačiau paveldėtas genetinis fonas gali nulemti, kurios mutacijos įsitvirtins ir kokiu keliu navikas evoliucionuos.
Pasak tyrimui vadovavusio mokslininko Duncano Odomo, pirmą kartą pavyko įvertinti, kokiu mastu genetinis fonas veikia mutacijų procesus ir skirtingus naviko vystymosi kelius.
„Pirmą kartą pavyko parodyti, kiek genetinis fonas lemia ir mutacijų procesus, ir kelius, vedančius į naviko vystymąsi“, – sakė Duncanas Odomas.
Tyrimo dizainas: vienoda žala, skirtingi rezultatai
Mokslininkai pasitelkė keturias genetiškai skirtingas pelių linijas, kad modeliuotų įvairovę, panašią į žmonių populiacijoje. Visoms pelėms vienodomis sąlygomis ir tuo pačiu amžiumi buvo skirta identiška dozė kepenis pažeidžiančios kancerogeninės medžiagos dietilnitrozamino, kuris siejamas su DNR pažaida.
Nors poveikio dozė ir laikas sutapo, vėžys vystėsi skirtingais „evoliuciniais maršrutais“: navikai pasiekdavo panašius biologinius tikslus, tačiau per skirtingas mutacijas ir genetinius pokyčius. Iš viso buvo išanalizuota beveik 600 navikų, kad būtų atkurta jų raidos seka.
Ką tai gali reikšti patikroms ir gydymui
Tyrėjų vertinimu, jei tokie dėsningumai pasitvirtintų žmonėms, tai turėtų praktinių pasekmių. Pirma, patikros strategijos galėtų būti labiau pritaikomos pagal paveldėtą riziką, o ne vien pagal amžių ar gyvenimo būdą.
Antra, paveldėta genetika gali turėti įtakos ir tam, kaip navikai reaguoja į gydymą, ypač į terapijas, susijusias su DNR pažaida, pavyzdžiui, kai kuriuos chemoterapijos ar radioterapijos metodus. Tai dar vienas argumentas, kodėl personalizuota medicina ir tikslinė diagnostika tampa vis svarbesnės.
„Dar reikia daugiau tyrimų, kad suprastume, ką tai reiškia žmonėms, tačiau šis rezultatas gali pakeisti mūsų supratimą apie vėžio pradžią ir padėti kurti tikslesnius būdus su juo kovoti“, – sakė Samas Godfrey.