CP v2

Tag: DNR sekoskaita

  • DNR laboratorija kareivio kuprinėje: JAV nauja sistema patogenus aptinka per 30 min.

    DNR laboratorija kareivio kuprinėje: JAV nauja sistema patogenus aptinka per 30 min.

    JAV kariuomenė į operacines sąlygas perkelia tai, kas dar neseniai buvo prieinama tik pažangiose laboratorijose: mobilų DNR ir RNR sekoskaitos sprendimą, galintį veikti lauke. Sistema sukurta taip, kad patogenų identifikavimas būtų įmanomas net dykumoje ar arktinėse stovyklose.

    U.S. Naval Research Laboratory kartu su Defense Threat Reduction Agency ir kariuomenės bei karinio jūrų laivyno tyrėjais sukūrė FFBS, lietuviškai dažnai apibūdinamą kaip toli į priekį perkeliamą biologinę sekoskaitą. Skelbiama, kad sprendimas gali pateikti rezultatą per mažiau nei 30 minučių, kai anksčiau mėginius tekdavo gabenti į laboratorijas ir laukti gerokai ilgiau.

    Ši technologija gimė iš programos F-FAST, kurios tikslas buvo sutraukti genetinės analizės grandinę iki formato, tinkamo naudoti nedidelėse komandomis dirbančiam personalui. Esminis skirtumas nuo daugumos greitųjų diagnostikos testų tas, kad sekoskaita neapsiriboja vien tik konkretaus taikinio paieška, o nuskaito genetinę informaciją plačiau ir leidžia tikslinti identifikaciją.

    „Tai galimybė patvirtinti rezultatus, aptikti nežinomas grėsmes ir pateikti duomenis ten, kur vyksta veiksmas“, – sakė U.S. Naval Research Laboratory tyrėjas dr. Peteris Maticas.

    Kariškiai pabrėžia, kad tokia metodika svarbi ne vien infekcijų diagnostikai, bet ir biologinių grėsmių žvalgybai, kai reikia atskirti natūralų protrūkį nuo galimai modifikuotų ar neįprastai plintančių sukėlėjų. Sekoskaitos duomenys taip pat gali padėti greičiau pasirinkti izoliavimo, profilaktikos ar gydymo taktikas, ypač kai situacija keičiasi valandomis.

    Sistema buvo išbandyta realiose pratybose, įskaitant „Desert Ice“, „Arctic Edge“ ir „RIMPAC“, kad būtų įvertintas veikimas esant ekstremalioms temperatūroms, dulkėtumui ir ribotai infrastruktūrai. Tokie bandymai leidžia patikrinti ne tik patį įrenginį, bet ir visą procesą nuo mėginio paėmimo iki rezultatų pateikimo vietoje.

    Pasak Lt. Cmdr. Chaselynn Watters, tai vienas reikšmingiausių žingsnių biologinių grėsmių aptikime lauko sąlygomis, nes sprendimai gali būti priimami nelaukiant laboratorijų atsakymų. FFBS jau perduotas operaciniam naudojimui, o lygiagrečiai rengiami lauko medikai ir greitojo reagavimo padaliniai.

  • Mokslininkai aptiko gyvybės ženklų Öcio kūne: kas iš tiesų vyksta 5 300 metų mumijoje?

    Mokslininkai aptiko gyvybės ženklų Öcio kūne: kas iš tiesų vyksta 5 300 metų mumijoje?

    Öcis, dar vadinamas Ledynų žmogumi, mirė prieš maždaug 5 300 metų, tačiau naujas mikrobiologų tyrimas rodo, kad jo kūnas gali būti ne visiškai „negyvas“. Analizuodami nuo mumijos paviršiaus paimtus mėginius, mokslininkai aptiko mikroorganizmų, kurių dalis, panašu, gali būti išlikę aktyvūs iki šių dienų.

    Öcis buvo rastas 1991 metais aukštai Alpėse, ledyno tirpsmo zonoje, netoli dabartinės Italijos ir Austrijos sienos. Iš pradžių manyta, kad tai neseniai žuvęs alpinistas, tačiau laboratoriniai tyrimai atskleidė, kad tai vario amžiaus laikų žmogaus palaikai, išsilaikę išskirtinai gerai dėl šalčio ir ledo.

    Kas tiksliai buvo tiriama?

    Naujausio darbo autoriai tyrė nuo įvairių Öcio kūno vietų paimtus tamponinius mėginius ir viduje aptiktą tirpsmo vandenį. Jie taip pat rėmėsi ankstesnių tyrimų duomenimis apie žarnyno ir skrandžio audinius bei palygino rezultatus su dirvožemio mėginiu iš radimvietės.

    Siekiant atskirti, kurie mikroorganizmai galėjo būti „senieji“, o kurie pateko vėliau, pasitelktas DNR ir RNR sekoskaitos metodų derinys. RNR signalai ypač svarbūs, nes gali rodyti ne vien „pėdsakus“, bet ir galimą dabartinį biologinį aktyvumą.

    Senoviniai mikrobai ir „šalčio mėgėjai“

    Tyrėjai aprašė dvi pagrindines mikroorganizmų grupes: dalis jų, tikėtina, priklausė Öcio gyvajai mikrobiotai, o kiti buvo su šalčiu susiję mikroorganizmai, prisitaikę prie ledyno aplinkos. Kai kurios aptiktos mielių rūšys genetiškai panašios į mikrobus, randamus itin šaltuose regionuose.

    Įdomu tai, kad kai kuriuose mėginiuose mikrobinė medžiaga atrodė stipriai suirusi, kaip būtų tikėtina senoviniuose pėdsakuose, tačiau kiti mėginiai rodė santykinai „šviežesnius“ požymius. Tai sustiprino hipotezę, kad bent dalis mikrobų galėjo išlikti gyvybingi ar net lėtai daugintis šaltyje.

    Ar tai gali būti susiję su konservavimu?

    Po radinio Öcio kūnas buvo konservuojamas, kad neirtų, o tokiose procedūrose istoriškai naudotos ir medžiagos, slopinančios grybų augimą. Tyrime pažymima, kad dalis identifikuotų mielių galėjo turėti gebėjimų skaidyti tam tikrus konservavimo chemikalus, todėl jų išlikimas muziejinėmis sąlygomis teoriškai galėjo būti palengvintas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad neįmanoma tiksliai nustatyti, ar mikroorganizmai nepertraukiamai išliko aktyvūs visus tūkstantmečius, ar dalis jų ilgai buvo neaktyvūs ir „atgijo“ vėliau, kai sąlygos pasikeitė. Vis dėlto kelių laikotarpių mėginių palyginimas leido pastebėti, kad viena šalčiui prisitaikiusi rūšis per maždaug dešimtmetį aptikta gausiau, o tai gali reikšti tęstinį išlikimą.

    Šie rezultatai keičia požiūrį į mumijas kaip į visiškai statiškus objektus: net ir itin šaltose, kontroliuojamose saugyklose jos gali būti savotiškos mikroekosistemos. Praktiniu požiūriu tai svarbu muziejams ir konservatoriams, nes mikrobiniai procesai gali turėti įtakos ilgalaikei išsaugojimo strategijai.