Tag: DNR

  • Mokslininkai aptiko „zombi“ bakterijų fabrikus: DNR gamyba tęsiasi net po ląstelių žūties

    Mokslininkai aptiko „zombi“ bakterijų fabrikus: DNR gamyba tęsiasi net po ląstelių žūties

    Mokslininkai aprašė netikėtą reiškinį, kai bakterijos, regis, „miršta“, bet jų aplinkoje DNR sintezė kurį laiką vis tiek tęsiasi. Šį procesą tyrėjai prilygina biologinėms „zombi“ gamykloms, nes molekulinė „gamyba“ vyksta jau už gyvos ląstelės ribų.

    Kaip nurodoma žurnale „Angewandte Chemie International Edition“ publikuotame darbe, svarbų vaidmenį čia atlieka bakteriofagai – bakterijas užkrečiantys virusai. Jie gali ilgai tūnoti bakterijos genetinėje medžiagoje, o tinkamomis sąlygomis „atsibusti“ ir paleisti visą grandinę netikėtų įvykių.

    Tyrėjai aiškinasi, kad aktyvėję virusai paskatina dalies užkrėstų bakterijų irimą. Kartu į aplinką išsiskiria fermentai, kurie įprastai ląstelėje kopijuoja DNR, tačiau šį kartą jie išlieka aktyvūs net ir už ląstelės ribų.

    Dėl to, pasinaudodami aplinkoje esančiomis cheminėmis medžiagomis, šie fermentai gali tęsti genetinės medžiagos sintezę – tarsi „gamybos linija“ būtų įjungta net po bakterijos žūties. Mokslininkų teigimu, toks mechanizmas gali atverti kelią naujiems metodams kuriant DNR pagrindu veikiančias struktūras ir medžiagas.

    Bakterijos, virusai ir netikėta DNR sintezė

    Tyrimus atliko Gabrielio Antonio S. Minero vadovaujama komanda iš Orhuso universiteto. Eksperimente dėmesys sutelktas į dvi bakterijų rūšis: Shewanella oneidensis ir Bacillus subtilis.

    Bakterijos buvo laikomos sąlygomis, kai trūko maistinių medžiagų – tai paskatino „užmigusių“ virusų aktyvaciją. Po suaktyvėjimo bakteriofagai ėmė daugintis, o dalis užkrėstų bakterinių ląstelių suiro.

    Įprastai tokia baigtis reikštų tik naujų viruso dalelių išlaisvinimą ir šeimininko žūtį. Tačiau šį kartą tyrėjai užfiksavo, kad kartu su irimu į aplinką patekę DNR kopijavimo fermentai išlaikė aktyvumą ir pradėjo veikti „laisvai“, už ląstelės ribų.

    Kaip iš DNR gimsta tvarkingos struktūros

    Mokslininkai nustatė, kad procesą galima nukreipti pateikiant specialiai paruoštą DNR fragmentą – uždarą žiedą, kuris tampa šablonu kopijavimui. Tai leidžia vykti vadinamajai „riedančio žiedo“ replikacijai, kai ta pati seka kopijuojama daugybę kartų ir susidaro ilgos pasikartojančios DNR grandinės.

    Tos grandinės nėra vien atsitiktinis molekulių „siūlas“. Dėl tam tikrų sekų, ypač guanino motyvų, jos gali spontaniškai susitvarkyti į vadinamąsias G-kvadruplekso struktūras – tvarkingas erdvines konfigūracijas.

    Shewanella oneidensis atveju susiformavusios struktūros priminė mažus „žiedus“ ar „gėles“ ir, kaip aprašoma, galėjo siekti iki 10 mikrometrų skersmenį. Tuo metu Bacillus subtilis išaugino ilgas, į „laidus“ panašias struktūras, kurių ilgis viršijo 50 mikrometrų.

    Galimos taikymo kryptys: nuo biomaterialų iki katalizės

    Tyrėjai pabrėžia, kad šios DNR struktūros gali turėti ne tik „dekoratyvią“ reikšmę. Jos gali stiprinti biofilmo mechaninę sandarą, o taip pat, dėl gebėjimo prisijungti hemo grupes, rodyti aktyvumą, panašų į peroksidazių fermentų veikimą.

    Praktiniu požiūriu tai reikštų, kad tokios struktūros galėtų dalyvauti konkrečiose cheminėse reakcijose. Mokslininkai svarsto, kad keičiant bakterijoms pateikiamą DNR šabloną ateityje būtų įmanoma formuoti skirtingų savybių „užsakomas“ struktūras.

    Autoriai mini, jog toks mechanizmas galėtų būti pritaikomas kuriant pažangius biomaterialus, nanotechnologijų sprendimus ar pramonėje reikalingus katalizatorius. Pažymima ir tai, kad abi tirtos bakterijos jau dabar domina mokslą dėl galimų pritaikymų, susijusių su nuotekų valymu ir cheminėmis transformacijomis aplinkoje.

  • Aštuonkojų paslaptis DNR: nustatyta senovinė genomų pertvarka, galėjusi formuoti jų smegenis

    Aštuonkojų paslaptis DNR: nustatyta senovinė genomų pertvarka, galėjusi formuoti jų smegenis

    Aštuonkojai turi vieną sudėtingiausių nervų sistemų gyvūnų pasaulyje, o naujas tyrimas siūlo netikėtą galimą paaiškinimą: lemiamą vaidmenį galėjo suvaidinti ne patys genai, o tai, kaip jie „išdėstyti“ ir sąveikauja trimatėje DNR struktūroje.

    Mokslininkai žurnale „Nature Communications“ paskelbė analizę, kurioje teigiama, kad galvakojų evoliucijoje įvyko didelės DNR reorganizacijos. Tokie pokyčiai, anot tyrėjų, galėjo vykti prieš šimtus milijonų metų ir pakeisti genų tarpusavio ryšius.

    Nors DNR dažnai vaizduojama kaip dviguba spiralė, ląstelėje ji būna labai tankiai supakuota ir susukta į trimatę struktūrą. Dėl to net ir toli vienas nuo kito DNR sekoje esantys fragmentai gali fiziškai susiliesti, o tai daro įtaką, kurie genai įsijungia, kada ir kaip stipriai.

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Theos Rogers iš Vienos universiteto, nagrinėjo, kaip tokia erdvinė genomo organizacija galėjo kisti galvakojų (aštuonkojų, kalmarų ir sepijų) evoliucijoje, lygindama DNR struktūrą su genų aktyvumo ypatybėmis.

    Kas rasta galvakojų genomuose

    Analizė parodė, kad šiuolaikinių galvakojų protėviai iš Coleoidea grupės patyrė reikšmingus genetinės medžiagos persitvarkymus. Didelės chromosomų atkarpos persikėlė ir susijungė nauja konfigūracija, todėl anksčiau „nutolę“ DNR regionai įgijo galimybę tiesiogiai sąveikauti.

    Toks perstatymas galėjo pakeisti genų aktyvumo reguliavimą ir atverti naujų biologinės raidos galimybių. Mokslininkai šį reiškinį apibūdina kaip reguliacinį „susipynimą“ – kai tarp skirtingų genomo dalių susiformuoja vis sudėtingesni ryšių tinklai.

    Stabilios „domenų“ ribos ir kintančios DNR kilpos

    Tyrime išskiriamos dvi skirtingai besielgiančios erdvinės DNR struktūros. Didesni organizaciniai vienetai – chromatino domenai – evoliucijos eigoje išliko palyginti stabilūs ir, tikėtina, veikia kaip savotiški genomo „skyriai“, padedantys palaikyti tvarką.

    O štai mažesnės struktūros, vadinamos chromatino kilpomis, pasirodė esančios gerokai labiau kintančios. Jos sujungia tolimas DNR atkarpas ir sudaro sąlygas joms veikti viena kitą; kilpų išsidėstymas skiriasi tarp rūšių, audinių ir net skirtingų organizmo raidos etapų.

    Galimas ryšys su išskirtinėmis aštuonkojų smegenimis

    Ypač svarbi detalė – nemažai nustatytų sąveikų aptikta šalia genų, siejamų su nervų sistemos vystymusi ir funkcijomis. Tai leidžia manyti, kad DNR erdvinės organizacijos pokyčiai galėjo prisidėti prie neįprastai sudėtingų galvakojų „smegenų“ evoliucijos.

    Aštuonkojų nervų sistema ryškiai skiriasi nuo stuburinių: didelė dalis neuronų yra čiuptuvuose, todėl galūnės gali apdoroti informaciją ir atlikti sudėtingus veiksmus gana nepriklausomai nuo centrinio smegenų mazgo. Tyrimas siūlo, kad tokiai architektūrai galėjo padėti susiformuoti būtent senovinė genomo pertvarka, pakeitusi genų reguliavimo ryšius.

  • Černobylio zonoje gyvenančių šunų DNR išsiskyrė į dvi grupes: ką rodo mokslininkų analizė

    Černobylio atominės elektrinės apylinkėse gyvenantys benamiai šunys per kelis dešimtmečius tapo savita gyvūnų populiacija, o naujesnės genetinės analizės rodo, kad jie suskilo į atskiras grupes. Mokslininkai nustatė reikšmingų DNR skirtumų tarp šunų, gyvenančių tiesiai elektrinės teritorijoje, ir tų, kurie laikosi Černobylio miesto apylinkėse.

    Tyrėjai pabrėžia, kad geografinis atstumas tarp šių vietų nėra didelis, tačiau genetiniai profiliai skiriasi ryškiai. Šunys, gyvenantys Černobylio mieste, genetiškai labiau panašūs į Rytų Europos šunų populiacijas, o elektrinės teritorijoje esantys gyvūnai sudaro labiau išskirtinę grupę.

    Kas rasta šunų genome?

    Genominių duomenų analizė parodė signalus daugiau nei 100 genomo vietų, kurios gali būti susijusios su kryptinga natūralia atranka. Dalis šių sričių siejama su DNR atkūrimo procesais, ląstelės ciklo reguliavimu ir imuninės sistemos veikla.

    Tokie požymiai paprastai interpretuojami kaip galimas prisitaikymas prie specifinių aplinkos sąlygų, kai tam tikri genų variantai padeda išgyventi ir ilgainiui tampa dažnesni. Vis dėlto mokslininkai akcentuoja, kad vien genetiniai „parašai“ savaime neįrodo, jog pokyčius tiesiogiai sukėlė radiacija.

    Kodėl tai gali būti ne vien atsitiktinumas?

    Viena alternatyvi priežastis, kurią tyrėjai vertino, yra genetinis dreifas, kai mažose ar izoliuotose populiacijose genų variantų dažniai kinta atsitiktinai. Tokiais atvejais dažnai matomas genetinės įvairovės sumažėjimas, ypač jei populiacija ilgą laiką būna atskirta nuo išorinių kontaktų.

    Tačiau atlikta analizė parodė, kad šunų populiacija prie elektrinės neatrodo praradusi genetinės įvairovės tiek, kiek būtų tikėtina esant ryškiam genetinio dreifo efektui. Tai leidžia manyti, kad skirtumams aiškinti vien izoliacijos ir atsitiktinumo gali nepakakti.

    Ką tai reiškia platesniame kontekste?

    Černobylio zona mokslui svarbi kaip vieta, kur vienu metu veikia keli stresoriai: jonizuojančioji spinduliuotė, pramoninės kilmės teršalai, mitybos ir buveinių kaita, ribotas žmonių judėjimas. Dėl to atskirti vieną priežastį nuo kitų sudėtinga, o skirtingose teritorijos vietose poveikis gali smarkiai skirtis.

    Specialistai taip pat neatmeta, kad „atrankos“ signalai gali atspindėti vadinamąjį išankstinį pranašumą: dalis gyvūnų jau iš pradžių galėjo turėti genų variantų, padėjusių lengviau ištverti toksinių medžiagų ar kitų veiksnių poveikį. Tokiu atveju aplinka ne „sukuria“ naujų pokyčių, o tiesiog „atsijoja“ palankesnius variantus turinčius individus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad norint tvirčiau susieti genetinius skirtumus su konkrečiais aplinkos veiksniais, reikėtų daugiau ilgalaikių stebėjimų ir papildomų duomenų apie šunų judėjimą, mitybą, kontaktą su žmonėmis ir taršos lygį skirtingose zonos vietose. Vis dėlto jau dabar aišku, kad Černobylio šunys yra vertingas modelis suprasti, kaip izoliuotos gyvūnų populiacijos gali keistis per kelias dešimtis metų.

  • Mokslininkai priblokšti: kalmarai gali perrašyti baltymus nekeisdami DNR – jų galimybės beveik beribės

    Mokslininkai priblokšti: kalmarai gali perrašyti baltymus nekeisdami DNR – jų galimybės beveik beribės

    Naujas mokslininkų darbas rodo, kad kalmarai turi išskirtinį gebėjimą greitai keisti, kaip jų ląstelės „perskaito“ genetinę informaciją, beveik neliesdami pačios DNR. Tyrėjai teigia, kad toks lankstumas tarp gyvūnų yra itin retas ir koleoidiniams galvakojams gali suteikti didžiulį prisitaikymo pranašumą.

    Žmonėms ir daugeliui kitų gyvūnų būdingas RNR redagavimas, kai ląstelė laikinai pakoreguoja RNR instrukcijas, pagal kurias gaminami baltymai. Tačiau kalmarų, aštuonkojų ir sepijų atveju šis procesas, panašu, yra ypač intensyvus ir labiau nukreiptas į baltymus koduojančias genomo dalis.

    Kas yra RNR redagavimas?

    RNR redagavimas dažnai siejamas su ADAR fermentais, kurie gali pakeisti vieną „raidę“ RNR sekoje, taip pakoreguodami galutinį baltymą. Paprastai tariant, receptas lieka tas pats, bet prieš kepant galima pakeisti vieną ingredientą ir gauti kitokį rezultatą.

    Skirtingai nei mutacijos DNR, tokie pokyčiai dažniausiai yra grįžtami ir priklauso nuo audinio ar aplinkos sąlygų. Dėl to organizmas gali greitai išbandyti skirtingas baltymų versijas, nepaversdamas jų paveldimomis, potencialiai žalingomis permainomis.

    Ką parodė tyrimas su kalmarais?

    Mokslininkai analizavo ilgapelekio pakrantinio kalmaro Doryteuthis pealeii baltymų visumą ir ieškojo, ką realiai pakeičia RNR redagavimas. Jie aptiko tūkstančius vietų, kuriose redagavimas susijęs su daugiau nei 2 000 baltymų, o tai rodo ne pavienį reiškinį, bet plačią biologinę strategiją.

    Tyrime lygintas redagavimo mastas skirtinguose audiniuose, įskaitant regos skiltį, kuri yra svarbi kalmaro nervų sistemai ir regos apdorojimui, bei žiaunas. Regos skiltyje fiksuotas dažnesnis ir sudėtingesnis redagavimas, kas logiškai siejasi su galvakojų pažintiniais gebėjimais ir greitomis reakcijomis.

    „Matėme poveikį baltymų aktyvumui, stabilumui, jų buvimo vietai ląstelėje ir net sąveikai su kitais baltymais. Pasekmės siekia net organelių būklės reguliavimą“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Jackas Moenas.

    Pasak mokslininkų, redagavimas gali keisti ir tai, kur ląstelėje atsiduria baltymai, pavyzdžiui, ar jie lieka periferijoje, ar juda branduolio kryptimi. Tokie pokyčiai gali turėti įtakos ląstelės „logistikai“ ir energijos valdymui.

    Kodėl tai svarbu žmonėms?

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į galimą poveikį mitochondrijoms, kurios atsakingos už energijos gamybą, ir į sistemas, susijusias su staigiais energijos pliūpsniais. Jei RNR redagavimas leidžia efektyviau išlaikyti organelių stabilumą ar jų „apsitvarkymą“, tai gali paaiškinti, kodėl galvakojai taip gerai prisitaiko prie kintančių sąlygų.

    Be to, identifikuota ir netikėta įvairovė: dalis trumpų baltymų formų nepateko nei į etaloninius kalmaro baltymų rinkinius, nei į plačiai naudojamas baltymų duomenų bazes. Tai leidžia spėti, kad reali baltymų įvairovė gali būti didesnė, nei iki šiol manyta, o kai kurie baltymų variantai gali būti labai specifiški tam tikroms būsenoms ar audiniams.

    Mokslininkai pabrėžia, kad teorinis galimų variantų skaičius gali būti milžiniškas, tačiau dar neaišku, kiek jų kalmarai iš tiesų „naudoja“ kasdienėje biologijoje. Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, kodėl toks intensyvus RNR redagavimas būdingas būtent galvakojams ir kokią kainą, jei tokią turi, jis sukelia ląstelei.

  • Jam 194 metai, bet jis vis dar gyvas: mokslininkai atskleidė vėžlio Jonathano ilgaamžiškumo raktą

    Jam 194 metai, bet jis vis dar gyvas: mokslininkai atskleidė vėžlio Jonathano ilgaamžiškumo raktą

    Seniausias žinomas sausumos gyvūnas

    Vėžlys Jonathan laikomas seniausiu žinomu gyvu sausumos gyvūnu pasaulyje. Skaičiuojama, kad jis išsirito apie 1832 metais, todėl šiandien jo amžius siekia maždaug 194 metus.

    Jonathan priklauso milžiniškųjų vėžlių rūšiai Aldabrachelys gigantea, paplitusiai Indijos vandenyno regione. Nors tokie vėžliai gali gyventi ilgai, Jonathano istorija akivaizdžiai peržengia net šios rūšies įprastas ribas.

    Nuo Seišelių iki Šv. Elenos

    1882 metais Jonathan, jau būdamas suaugęs, buvo atgabentas iš Seišelių į Šv. Elenos salą, priklausančią Jungtinei Karalystei. Daugiau nei 140 metų jis gyvena Plantation House teritorijoje, oficialioje salos gubernatoriaus rezidencijoje.

    Per šį laiką jis tapo savotišku salos simboliu ir išskirtiniu atveju mokslininkams, tiriantiems senėjimą. Gyvūno amžius reiškia, kad jis gimė laikais, kai moderni biologija dar tik kūrėsi, o Čarlzas Darvinas dar tik plėtojo evoliucijos idėjas.

    Ką parodė DNR tyrimai

    Tarptautinė mokslininkų komanda išanalizavo Jonathano genomą ir palygino jį su kitų skirtingo amžiaus milžiniškųjų vėžlių genetiniais duomenimis. Tyrėjai aprašė 287 unikalius genetinius variantus, susijusius su procesais, svarbiais senėjimui.

    Šie variantai siejami su DNR pažaidos taisymu, mitochondrijų veikla, insulino reguliacija, telomerų apsauga, uždegiminių procesų slopinimu ir navikų prevencija. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad kalbėti apie vieną stebuklingą ilgaamžiškumo geną būtų netikslu.

    „Tai nėra vieno geno istorija. Tikėtina, kad Jonathano ilgaamžiškumą nulėmė genetikos, ląstelių biologijos ir aplinkos derinys“, – teigė tyrėjai, apibendrindami rezultatus.

    Lemia ne tik genai, bet ir lėtesnis ląstelių nusidėvėjimas

    Didžiausias tyrimo akcentas nukrypo į genų aktyvumą valdančius reguliatorius, kurie tarsi perjungikliai kontroliuoja, kada ir kaip „įjungiami“ tam tikri ląstelių mechanizmai. Nustatyta, kad Jonathano reguliatoriai, susiję su DNR taisymu ir energijos gamyba, išlaikė neįprastai jaunatviškas savybes.

    Kitaip tariant, procesai, kurie su amžiumi paprastai prastėja dėl besikaupiančių pažaidos ir pokyčių ląstelėse, Jonathano organizme, panašu, vyko daug lėčiau. Mokslininkų vertinimu, jo ląstelės galėjo dešimtmečiais efektyviau susidoroti su biologiniu nusidėvėjimu.

    „Reguliacinių mechanizmų stabilumas gali būti vienas svarbiausių paaiškinimų, kodėl kai kurie individai sensta lėčiau nei įprasta“, – nurodė tyrimo autoriai.

    Saugios sąlygos ir veterinarų priežiūra

    Svarbus veiksnys yra ir gyvenimo sąlygos Šv. Elenoje. Salos aplinkoje nėra natūralių plėšrūnų, o Jonathan ilgus metus prižiūrimas žmonių, įskaitant veterinarų komandą.

    Skelbiama, kad jam prastėjant regėjimui ir uoslei, jis papildomai šeriamas ir stebimas. Tokia priežiūra mažina rizikas, kurios laukinėje gamtoje dažnai lemia ankstyvesnę didelių gyvūnų žūtį.

    Kodėl šis atvejis svarbus žmonėms

    Mokslininkai planuoja tikrinti, ar panašus genų reguliatorių stabilumas būdingas ir kitiems išskirtinai ilgai gyvenantiems milžiniškiesiems vėžliams. Jei dėsningumas pasitvirtins, Jonathan gali tapti reikšmingu modeliu, padedančiu suprasti, kaip sulėtėja senėjimą spartinantys ląstelių procesai.

    Nors tokie tyrimai tiesiogiai nereiškia greitų sprendimų žmonių medicinai, jie suteikia vertingos informacijos apie DNR priežiūros, energijos apykaitos ir uždegimo kontrolės sąsajas su ilgaamžiškumu. Jonathano genomas leidžia pažvelgti į gamtos sukurtas strategijas, kurios, panašu, gali išlaikyti organizmo atsparumą dešimtmečiais ilgiau.

  • Pirštų atspaudai ne tokie unikalūs, kaip manėme? DI rado netikėtą dėsningumą

    Pirštų atspaudai ne tokie unikalūs, kaip manėme? DI rado netikėtą dėsningumą

    Pirštų atspaudai dešimtmečius laikyti beveik neklystančiu žmogaus tapatybės įrodymu, tačiau nauji tyrimai rodo, kad vaizdas gali būti sudėtingesnis. Mokslininkai pabrėžia, jog svarbu atskirti bendrą raštą nuo smulkių detalių, pagal kurias ir vyksta identifikavimas.

    Papiliarinės linijos pradeda formuotis dar vaisiaus vystymosi metu, maždaug pirmąjį nėštumo trimestrą, o iki antrojo pabaigos pagrindinis raštas jau būna susiformavęs. Vėliau auga pats pirštas, bet odos keterų išsidėstymas iš esmės išlieka visą gyvenimą, jei nėra didelių randų ar pažeidimų.

    Ilgą laiką manyta, kad už atspaudų unikalumą atsakingi genai, tačiau genetika labiau nulemia bendras tendencijas, o ne tikslią kiekvienos linijos vietą. Galutinį rezultatą suformuoja daugybė mikro veiksnių, tarp jų audinių augimas, kraujagyslių ir nervų raida bei sąlygos gimdoje, todėl net vieno kiaušinėlio dvyniai paprastai neturi identiškų atspaudų.

    Kodėl apskritai turime linijas?

    Papiliarinės linijos nėra sukurtos tapatybės patikrai, jų paskirtis pirmiausia biologinė. Odos keteros didina trintį ir padeda tvirčiau suimti daiktus, o kartu prisideda prie lytėjimo tikslumo, nes pirštų pagalvėlės yra itin jautrios.

    Teismo ekspertizėje tapatinimas remiasi smulkiomis atspaudo ypatybėmis, vadinamomis minucijomis, pavyzdžiui, kur linija baigiasi ar išsišakoja. Praktikoje daug lemia pėdsako kokybė, nes jis gali būti dalinis, išteptas ar deformuotas, todėl galutinį vertinimą daro specialistai, o ne vien automatika.

    DI atradimas: panašumų daugiau?

    2024 metais paskelbti tyrimai, kuriuose taikytas dirbtinis intelektas, sudomino kriminalistikos ir biometrikos bendruomenę. Analizuojant apie 60 000 atspaudų, buvo tikrinama ne tai, ar skirtingi žmonės gali turėti sutampančius atspaudus, o ar skirtingi tos pačios rankos pirštai turi atpažįstamų bendrų bruožų.

    Tyrėjai nurodė, kad sistema gebėjo gana dažnai atspėti, jog du skirtingų pirštų atspaudai priklauso tam pačiam asmeniui, o vienos poros palyginime rezultatas siekė apie 77 proc. Paaiškėjo, kad algoritmas daugiau dėmesio skyrė bendroms linijų kryptims, kampams ir kreivumui, ypač centrinėje atspaudo dalyje, o ne vien tradiciškai akcentuojamoms minucijoms.

    Šie rezultatai nereiškia, kad pirštų atspaudai staiga tapo nepatikimi ar kad tapatybę galima paneigti vien panašumais. Greičiau tai rodo, kad atspaudai gali slėpti papildomą informacijos sluoksnį, o skirtingi tos pačios asmens pirštai gali turėti daugiau bendrų struktūrinių požymių, nei manyta iki šiol.

    Biometrija patogi, bet jautri

    Pirštų atspaudai šiandien plačiai naudojami kasdienėje biometrijoje, pavyzdžiui, atrakinti išmaniuosius telefonus ar patvirtinti tapatybę sistemose. Vis dėlto saugumo ekspertai nuolat primena esminį skirtumą nuo slaptažodžių: slaptažodį galima pakeisti, o biometrinių duomenų pakeisti praktiškai neįmanoma.

    Dėl to vis dažniau akcentuojama, kad biometrika turi būti diegiama taip, kad jautrūs šablonai būtų saugomi įrenginyje, o ne perduodami ir kaupiami centralizuotai be būtinybės. Kartu stiprėja tendencija naudoti kelių veiksnių patvirtinimą, kai piršto atspaudas yra tik viena iš apsaugos grandžių.

    Be pirštų atspaudų, tapatybės nustatymui gali būti naudojama rainelė, veidas, balsas ar net kraujagyslių raštai, o tiksliausias biologinis identifikatorius išlieka DNR. Nauji DI paremti metodai rodo, kad biometrikos galimybės plečiasi, tačiau kartu didėja ir reikalavimai duomenų apsaugai bei metodų patikimumo vertinimui.

  • DI perprato DNR jungiklį: dabar tiksliau numatys, kurios mutacijos gali įžiebti vėžį

    DI perprato DNR jungiklį: dabar tiksliau numatys, kurios mutacijos gali įžiebti vėžį

    Kalifornijos universiteto San Diege mokslininkai pasitelkė dirbtinį intelektą, kad itin tiksliai iššifruotų vadinamąjį inicijatorių DNR sekoje. Tai molekulinis jungiklis, esantis vietoje, nuo kurios pradedamas genų nuskaitymas, ir, kaip rodo naujas vertinimas, aptinkamas maždaug 60 proc. vadinamųjų „susitelkusių“ žmogaus promotorių.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Genes & Development“. Autorių teigimu, šis darbas suteikia įrankį geriau prognozuoti, ar konkreti mutacija reguliacinėje DNR dalyje gali sutrikdyti genų įjungimą ir prisidėti prie ligų, įskaitant onkologines, vystymosi.

    Kas yra inicijatorius?

    Inicijatorius yra seka promotoriaus srityje, netoli vadinamosios +1 pozicijos, kur prasideda transkripcija, kai genetinė informacija perrašoma į RNR. Nors šis elementas žinomas seniai, iki šiol jo „taisyklių rinkinys“ žmogaus genome nebuvo pakankamai tikslus, kad leistų patikimai vertinti atskirų mutacijų pasekmes.

    Ankstesni darbai inicijatorių siejo su maždaug 40–49 proc. susitelkusių promotorių, tačiau naujas DI pagrįstas modeliavimas šį skaičių padidino iki maždaug 60 proc. Tai svarbu, nes susitelkę promotoriai dažnai valdo vystymosi, signalų perdavimo ir audiniams būdingus genus, kurių reguliacijos sutrikimai gali turėti didelę biologinę kainą.

    Kaip DI išmokė skaityti signalą?

    Komanda sukūrė apie 500 000 skirtingų DNR variacijų inicijatoriaus regione ir laboratorijoje išmatavo kiekvienos jų transkripcinį aktyvumą. Šie duomenys panaudoti apmokyti modeliui, kuris įvertina, kaip skirtingos nukleotidų kombinacijos veikia geno „įjungimo“ stiprumą.

    Vėliau modelis leido apskaičiuoti prognozuojamą aktyvumą visoms 1 048 576 galimoms 10 nukleotidų kombinacijoms. Tokia apimtis suteikia galimybę ne tik aprašyti „vidutinę“ seką, bet ir įvertinti net subtilių vieno simbolio pakitimų įtaką genų raiškai.

    „DI modeliams pirmą kartą pavyko pateikti stiprias prognozes, ar inicijatorius žmogaus genuose bus, ar jo nebus, ir taip iškoduoti inicijatoriaus DNR sekos raštą“, – sakė vienas iš tyrimo autorių, profesorius Jamesas T. Kadonaga.

    Kodėl tai svarbu vėžio tyrimams?

    Dalis vėžio riziką didinančių pokyčių slypi ne pačiuose baltymus koduojančiuose genuose, o reguliacinėse srityse, kurios nusprendžia, kada genas turi veikti ir kokiu intensyvumu. Įrankis, galintis kiekybiškai įvertinti tokių reguliacinių mutacijų poveikį, gali pagerinti jų interpretaciją ir padėti atskirti reikšmingus pakitimus nuo neutralių.

    Mokslininkai taip pat praneša aptikę anksčiau neaprašytą inicijatoriaus tipą, susijusį su TATA seka, kuri, kaip nurodoma, būdinga maždaug 24 proc. promotorių. Be to, pastebėta ryški sąveika tarp inicijatoriaus ir kito promotoriaus regiono, o palyginimas su vaisine musele parodė, kad inicijatoriaus raštas per evoliuciją išliko beveik nepakitęs.

    „Galutinis šio darbo tikslas yra žengti dar vieną žingsnį į priekį, sujungiant laboratorinius eksperimentus ir dirbtinį intelektą, kad iš DNR sekos būtų perskaityta joje užkoduota informacija“, – teigė profesorius Jamesas T. Kadonaga.

    Pasak UCSD komandos, tolesnis uždavinys yra ištirti likusią dalį susitelkusių promotorių, kuriuose dar nėra aiškiai identifikuotų žinomų reguliacinių elementų. Tokie darbai siejami su platesne kryptimi, kurioje DI taikomas ne tik genų variantų paieškai, bet ir tam, kad būtų galima prognozuoti jų funkcines pasekmes skirtinguose biologiniuose kontekstuose.

  • Mokslininkus pribloškė atradimas: bakterija DNR pasigamina be DNR šablono – kaip tai įmanoma?

    Mokslininkus pribloškė atradimas: bakterija DNR pasigamina be DNR šablono – kaip tai įmanoma?

    Netikėtas kelias iki DNR

    Mokslininkai aprašė netikėtą biologinį mechanizmą, kai bakterija gali sukurti DNR grandinę be įprasto nukleorūgšties šablono. Tyrime parodyta, kad dalį informacijos, kuri paprastai kopijuojama iš DNR ar RNR, šįkart „užkoduoja“ pats baltymas.

    Įprastai DNR replikuojasi pagal aiškią taisyklę: viena grandinė tarnauja kaip šablonas kitai, o bazės poruojasi A su T ir C su G. Kartais DNR gali būti gaminama ir pagal RNR šabloną, kai veikia atvirkštinė transkriptazė, tačiau net ir tuomet šablonas būna nukleorūgštis.

    Kas yra DRT3 ir ką jis daro

    Tyrėjai nagrinėjo bakterijų antivirusinės gynybos sistemą, vadinamą su gynyba susijusiomis atvirkštinėmis transkriptazėmis, o konkrečiai – DRT3 sistemą, aptiktą Escherichia coli. Paaiškėjo, kad joje dirba du fermentai, kurie DNR grandines sukuria ne vienodu principu.

    Vienas sistemos fermentas įprastesniu keliu sintetina DNR pagal RNR šabloną. Tačiau kitas fermentas, pavadintas DRT3b, geba pagaminti labai specifinę pasikartojančią DNR seką net tada, kai RNR šablono nėra.

    „Užuot kopijavusi vieną DNR grandinę, ši sistema naudoja dvi skirtingas atvirkštines transkriptazes, kurios atskirai sukuria dvi komplementarias grandines“, – sakė Kolumbijos universiteto biochemikas Samuelis Sternbergas.

    Baltymas tampa „šablonu“

    Naudodami krioelektroninę mikroskopiją mokslininkai pamatė, kad DRT3b aktyviojoje vietoje esantys konkretūs aminorūgščių likučiai gali nulemti, kokios DNR „raidės“ bus prijungiamos. Kitaip tariant, informacija iš baltymo aminorūgščių struktūros tiesiogiai virsta DNR seka.

    Tyrime aprašyta, kad taip susidaro labai paprasta, pasikartojanti grandinė, kurioje kartojasi C ir A seka. Kai mokslininkai pakeitė dvi, įtariamai lemiančias seką, aminorūgštis, sutriko ir DNR sintezė, ir bakterijos apsauga nuo virusų.

    „Iš esmės baltymo aminorūgščių informacija čia yra išverčiama į DNR seką, ir tai visiškai kitoks informacijos srautas, nei įprastai įsivaizduojame biologijoje“, – sakė S. Sternbergas.

    Dvi grandinės susidaro atskirai

    Dar vienas tyrimo akcentas – įprastai dvigrandė DNR atsiranda tada, kai pagal esamą grandinę sintetinta nauja poruojasi su ja iš karto. DRT3 atveju dvi komplementarios grandinės, kaip rodo duomenys, susidaro nepriklausomai viena nuo kitos, naudodamos skirtingus „šaltinius“: viena remiasi RNR, kita – baltymu.

    Tuomet šios dvi grandinės pačios susiranda viena kitą ir susiporuoja į dvigrandę DNR spiralę. Tai keičia įprastą supratimą, kad vienos grandinės informacija visada yra tiesioginis šablonas kitai.

    Kam bakterijai to reikia

    Šis mechanizmas nėra vien biocheminė keistenybė: DRT3 yra gynybos sistema prieš bakterijas užpuolančius virusus, vadinamus bakteriofagais. Tyrėjai aiškina, kad neįprasta DNR veikia kaip savotiški spąstai, kurie suaktyvėja tam tikromis infekcijos sąlygomis.

    Įprastai bakterijoje veikiantis fermentų kompleksas RecBCD ardo DRT3 sukurtą DNR ir neleidžia jai kauptis. Tačiau dalis virusų, siekdami išgyventi, bando išjungti RecBCD, ir taip netyčia pašalina „stabdį“ DRT3 sistemai, todėl neįprasta DNR ima kauptis.

    Susikaupus šiai DNR bakterija nustoja augti, o tai apsunkina viruso dauginimąsi ir plitimą toliau. Vis dėlto mokslininkai dar turi išsiaiškinti, koks tikslus molekulinis kelias sustabdo bakterijos augimą ir ar panašios sistemos gali „rašyti“ ir kitokias DNR sekas.

    Rezultatai iškelia platesnę mintį, kad bakterijų imuninėse sistemose gali slypėti dar daug iki šiol neaprašytų fermentinių mechanizmų. Tai svarbu ne tik fundamentinei biologijai, bet ir galimoms biotechnologijų kryptims, kai DNR sintezė ar jos valdymas ateityje galėtų būti pergalvotas visiškai naujais principais.

  • Mokslininkai aptiko nežinomų žmonių linijų pėdsakus: jų DNR iki šiol slypi mūsų genome

    Mokslininkai aptiko nežinomų žmonių linijų pėdsakus: jų DNR iki šiol slypi mūsų genome

    Mūsų DNR saugo daug senesnę ir painesnę žmonijos istoriją, nei ilgą laiką rodė vadovėliai. Tarptautinė mokslininkų grupė, išanalizavusi šiuolaikinius genomus nauju metodu, aptiko bent dviejų iki šiol neidentifikuotų archajiškų Homo linijų genetinius pėdsakus.

    Dar svarbiau tai, kad šiems signalams aptikti nereikėjo turėti kaulų ar pilnų išnykusių populiacijų genomų. Tyrėjai rėmėsi vien šiuolaikinių žmonių genetine informacija ir iš jos atkūrė, kurios genomo atkarpos galėjo būti paveldėtos iš nežinomų protėvių.

    TRACE metodas keičia paieškas

    Tyrime panaudotas metodas TRACE leidžia sekti archajišką įnašą per genealoginius ryšius, atkuriant genomo fragmentų kilmę. Vietoje tiesioginio palyginimo su iškastine DNR, modeliuojama, kaip per laiką galėjo išsišakoti ir susipinti skirtingų populiacijų genetinės linijos.

    Tokia prieiga ypač svarbi regionams ir laikotarpiams, kur fosilijų beveik nėra arba jų DNR neišliko. Dėl to įmanoma aptikti labai senus genetinius „šešėlius“, net jei patys jų nešiotojai mokslui dar nežinomi.

    Dvi paslaptingos linijos mūsų DNR

    Analizuojant daugiau nei 500 šiuolaikinių genomų, išryškėjo dvi atskiros archajiškos linijos. Pirmoji, mokslininkų vertinimu, sudaro apie 0,5–1 proc. visų šiandien gyvenančių žmonių genomo.

    Toks paplitimas rodo, kad kryžminimasis greičiausiai vyko dar prieš Homo sapiens didžiąją migraciją už Afrikos ribų. Dėl to šios linijos pėdsakų galima rasti praktiškai visų šiuolaikinių žmonių genetinėje mozaikoje.

    Tyrėjai kelia hipotezę, kad ši nežinoma linija nuo bendro protėvio su neandertaliečiais ir denisoviečiais galėjo atsiskirti maždaug prieš 800 000 metų. Tarp galimų kandidatų minimas Homo heidelbergensis, tačiau tiesioginių įrodymų kol kas nėra.

    Antroji linija pasirodė dar mįslingesnė: jos ištakos gali siekti net apie 1,8 milijono metų. Tai reikštų, kad ji būtų gerokai senesnė už neandertaliečius ir denisoviečius, o teoriškai galėtų sietis su ankstyvaisiais Homo atstovais, pavyzdžiui, Homo erectus.

    Šios itin senos kilmės DNR pėdsakai ryškiausiai matomi denisoviečių genetikoje, o į šiuolaikinių žmonių genomą, kaip manoma, pateko per vėlesnius kryžminimosi epizodus. Didžiausias šių fragmentų signalas aptinkamas Okeanijos regiono gyventojų genomuose, nors jis sudaro tik nedidelę jų DNR dalį.

    Kodėl tai svarbu šiandien

    Rezultatai dar kartą sustiprina vis dažniau moksle akcentuojamą vaizdą: žmogaus evoliucija nebuvo tiesus medis su aiškiomis šakomis. Greičiau tai buvo tinklas, kuriame skirtingos populiacijos ne kartą susitikdavo, kryžmindavosi ir keisdavosi genetine medžiaga.

    Tyrėjai taip pat pažymi, kad dalis paveldėtų archajiškų genomo atkarpų galėjo turėti praktinę reikšmę prisitaikymui. Pirminės analizės leidžia įtarti sąsajas su imuninės sistemos veikla ar medžiagų apykaita, tačiau tikslus šių variantų poveikis dar bus tikslinamas tolesniuose tyrimuose.

    Tokie darbai padeda geriau suprasti, kaip senoviniai kontaktai tarp skirtingų žmonių grupių galėjo formuoti šiuolaikines biologines savybes ir populiacijų skirtumus. Kuo daugiau atrandama „nematomų“ protėvių, tuo aiškiau, kad mūsų genomas yra daugelio seniai išnykusių istorijų rinkinys.

  • Mokslininkai atskleidė stulbinantį faktą: žmogaus DNR slepia daugiau nei dvigubą spiralę

    Mokslininkai atskleidė stulbinantį faktą: žmogaus DNR slepia daugiau nei dvigubą spiralę

    Nors dauguma DNR molekulių iš tiesų sudaro klasikinę dvigubą spiralę, tai nėra vienintelė įmanoma jos forma. Tam tikromis sąlygomis genetinės medžiagos atkarpos gali susisukti į sudėtingesnes erdvines konfigūracijas, vadinamas nekanoninėmis struktūromis. Ilgą laiką manyta, kad tai tik laboratorinė įdomybė, tačiau dabar vis daugiau įrodymų rodo, jog jos susidaro ir gyvose žmogaus ląstelėse.

    Viena geriausiai ištirtų nekanoninių formų yra G-kvadrupleksas. Jis formuojasi genuose ir kitose DNR vietose, kur gausu guanino: vietoj įprastų bazių porų keturios guanino molekulės susijungia į stabilias, sluoksniuotas struktūras. Tokie dariniai dažnai aptinkami šalia genų, susijusių su ląstelių augimu, taip pat telomeruose, kurie saugo chromosomų galus nuo irimo ir pažeidimų.

    Kita išskirtinė DNR konfigūracija siejama su citozinu. Mokslininkai ilgai abejojo, ar ji gali egzistuoti gyvoje ląstelėje, nes atrodė stabili tik specifinėmis laboratorinėmis sąlygomis. Situacija pasikeitė atsiradus tiksliau šioms struktūroms atpažinti pritaikytiems metodams, leidusiems pamatyti, kad jos iš tiesų pasirodo žmogaus ląstelės branduolyje.

    Įdomu tai, kad tokios struktūros dažnai nėra pastovios. Jos gali susidaryti ir išnykti, tikėtina, priklausomai nuo to, kokių procesų tuo metu reikia ląstelei, pavyzdžiui, kai aktyviai perrašoma genetinė informacija arba vyksta DNR kopijavimas. Tai sustiprina prielaidą, kad nekanoninės formos nėra atsitiktinis šalutinis reiškinys, o viena iš reguliavimo grandžių.

    Tyrimai taip pat aprašo ir daugiau neįprastų DNR „architektūrų“, tarp jų tripletas spiralės, segtukus primenantys susilankstymai ar kryžminės grandinių sąveikos. Tokios konfigūracijos formuojasi dėl specifinių nukleotidų sekų ir vietinių DNR susisukimo pokyčių. Vis dažniau akcentuojama, kad jos gali veikti kaip biologiniai jungikliai, keičiantys baltymų priėjimą prie DNR ir taip lemiantys, kurie genai bus įjungti, o kurie liks nutildyti.

    Būtent ryšys su genų aktyvumo kontrole kelia didžiausią susidomėjimą medicinoje. Kai neįprastos struktūros susiformuoja netinkamu metu ar netinkamoje vietoje, jos gali prisidėti prie genomo nestabilumo ir padidinti mutacijų tikimybę. Tai siejama su didesne kai kurių vėžio formų ir dalies neurologinių sutrikimų rizika, todėl šios struktūros tiriamos ir kaip galimi naujų vaistų taikiniai.

    Pastaraisiais metais ryškėja tendencija kurti molekules, kurios galėtų selektyviai stabilizuoti arba, priešingai, slopinti konkrečias DNR struktūras. Tokiu būdu būtų galima netiesiogiai paveikti ligos eigai svarbių genų veiklą, nekeičiant pačios DNR sekos. Nors iki plačios klinikinės praktikos dar reikia daug patikros, mokslininkai tokį požiūrį vertina kaip perspektyvų kelią tikslesnei, labiau personalizuotai terapijai.