Penkių mėnesių kūdikis atrodė visiškai sveikas, tačiau šeimos šuo nuo jo nesitraukė – vaikščiojo iš paskos, inkštė ir vis laižė jam veidą. Kai tik suaugusieji bandydavo šunį patraukti, šis dar labiau susijaudindavo.
Netrukus situacija pasikeitė dramatiškai: po kelių valandų kūdikis ėmė nevaldomai rėkti, jo nepavyko nuraminti jokiais įprastais būdais. Prisiminusi keistą augintinio elgesį, mama nusprendė nelaukti ir vyko į priėmimo skyrių.
Ligoninėje medikai nustatė, kad kūdikio širdis plakė 280 kartų per minutę. Paaiškėjo, jog tai – potencialiai pavojingas širdies ritmo sutrikimas, iki tol nepastebėtas nuo gimimo.
Šuo nebuvo specialiai dresuotas, tačiau jo nerimas tapo svarbiu signalu šeimai. Ši istorija primena, kad augintiniai kartais sureaguoja į žmogaus sveikatos pokyčius anksčiau, nei juos pastebi artimieji.
Diagnozė – Wolffo, Parkinsono ir White’o sindromas
Kūdikiui diagnozuotas Wolffo, Parkinsono ir White’o sindromas – būklė, kai širdyje yra papildomas elektrinio impulso kelias. Dėl jo signalai gali „užsisukti“ ratu ir sukelti itin greitą širdies plakimą.
Tokiais atvejais gali pasireikšti supraventrikulinė tachikardija (SVT) – nenormaliai dažnas širdies ritmas. Straipsnyje minima, kad kūdikiams SVT kai kada gali pasiekti net iki 300 dūžių per minutę.
Sudėtingiausia tai, kad mažyliai negali pasakyti, ką jaučia. Vietoje to gali atsirasti dirglumas, prastas maitinimasis, greitesnis kvėpavimas ar neįprastas išblyškimas – ženklai, kuriuos lengva supainioti su kitomis problemomis.
Kaip kūdikį gydė medikai
Pirmiausia gydytojai bandė širdies ritmą sulėtinti šalto vandens stimuliacija, kuri kartais suaktyvina refleksą ir padeda normalizuoti plakimą. Kai tai nepadėjo, į veną suleisti vaistai atkūrė normalų ritmą.
Vėliau kūdikiui paskirtas beta adrenoblokatorius propranololis, kurį jis vartoja tris kartus per dieną. Nurodoma, kad jo būklė šiuo metu gera, nors ateityje gali prireikti procedūros pašalinti netaisyklingą elektrinį kelią širdyje.
Kodėl šuo galėjo pajusti, kad kažkas ne taip?
Tikslios priežasties, kodėl šuo taip reagavo, niekas negali pasakyti. Viena iš versijų – itin jautri uoslė: žmogaus organizmui patiriant stresą ar kitus fiziologinius pokyčius, gali kisti ir iškvepiamų ar per odą išskiriamų cheminių junginių „mišinys“.
Straipsnyje aptariami ir moksliniai tyrimai, rodantys, kad dresuoti šunys gali atskirti, pavyzdžiui, žmogaus patiriamą stresą pagal kvapo mėginius, o kai kuriuose bandymuose – identifikuoti ir tam tikras ligas. Vis dėlto pabrėžiama, kad skirtingų tyrimų rezultatai labai nevienodi, todėl klinikoje šunys kol kas nelaikomi patikimu atrankos metodu.
Įdomu ir tai, kad vėliau šuo vėl tapo neįprastai atidus kūdikiui – šeima baiminosi pasikartojančios širdies problemos, tačiau šįkart gydytojai nustatė bakterinį tonzilitą. Tai leidžia manyti, kad augintinis galėjo reaguoti ne į vieną konkrečią ligą, o į bendrą vaiko savijautos pokytį.
Vis dėlto šeimai šuns elgesys tapo postūmiu laiku kreiptis pagalbos – o tokiose situacijose kiekviena valanda gali turėti lemiamą reikšmę.