CP v2

Tag: Dominika

  • Vadinama kalnų višta, bet tai varlė: kuo išskirtinė nykstanti Karibų kalnų višta

    Kalnų višta skamba kaip paukštis, tačiau iš tiesų tai didelė varlė, gyvenanti Karibų jūros regione. Šis gyvūnas moksliškai vadinamas Leptodactylus fallax ir natūraliai aptinkamas tik Dominikoje bei Montserate.

    Vietinis pavadinimas prigijo dėl kelių priežasčių. Dažniausiai minimas paaiškinimas susijęs su kulinarija: tradiciškai teigiama, kad jos mėsa savo skoniu primena vištieną, todėl varlė ir gavo tokį vardą.

    Kiti aiškinimai labiau siejami su išvaizda ir elgsena. Kalnų višta yra stambi varlė, o jos skleidžiamas įspėjamasis garsas kai kam primena vištos kudakavimą, todėl pavadinimas galėjo kilti ir iš šio panašumo.

    Dar viena teorija akcentuoja jauniklių auginimą: varliukai kurį laiką laikosi netoli motinos, o toks elgesys vietiniams galėjo priminti, kaip višta saugo viščiukus. Nepriklausomai nuo pavadinimo kilmės, tai viena iš labiausiai atpažįstamų Karibų varliagyvių rūšių.

    Vis dėlto šiandien kalnų vištos istorija pirmiausia siejama su nykimu. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šią rūšį vertina kaip esančią ties išnykimo riba, o kai kuriose teritorijose populiacija smuko ypač sparčiai.

    Grėsmės susideda iš kelių veiksnių: buveinių nykimo, invazinių rūšių poveikio ir medžioklės. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais didžiausią žalą padarė grybelinė liga, vadinama chytridiomikoze, kuri varliagyviams dažnai baigiasi mirtinai.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad varliagyviai yra vieni jautriausių ekosistemų pokyčių indikatoriai, todėl kalnų vištos nykimas signalizuoja platesnes problemas. Dėl to daug dėmesio skiriama buveinių apsaugai, ligų stebėsenai ir populiacijos atkūrimo priemonėms salose, kur ši rūšis dar išlikusi.

  • Mokslininkai: kašalotai keičia paspaudimų ritmą, kai prie jų priartėja valtys ar laivai

    Mokslininkai Karibų jūroje prie Dominikos krantų pastebėjo, kad kašalotai, išgirdę artėjančių laivų triukšmą, keičia savo įprastus paspaudimų signalus. Tyrėjai fiksavo, jog dalis signalų tampa trumpesni, o kai kurie paspaudimų tipai ima kartotis dažniau nei įprastai.

    Tyrimas paremtas kelių metų įrašais, surinktais stebint 15 kašalotų, o analizė siejama su Project CETI iniciatyva, kuri kaupia ir sistemina kašalotų komunikacijos duomenis. Šios iniciatyvos tikslas – geriau suprasti, kaip kašalotai perduoda informaciją tarpusavyje ir kaip į jų elgseną veikia žmogaus sukeliamas triukšmas.

    Viename dažnai cituojamų pavyzdžių aprašomas kašalotas, kurio įprastas paspaudimų raštas buvo penkių paspaudimų seka, sudėta į ritmą 1–1–3. Laivui praplaukiant netoliese, gyvūnas tą patį ritmą kartojo greičiau, akivaizdžiai sutrumpindamas pauzes tarp paspaudimų.

    „Matome nuoseklų signalų tempo ir struktūros pokytį, kai girdimas laivų keliamas triukšmas, tačiau dar negalime tvirtai pasakyti, ką tiksliai kašalotai tuo praneša vieni kitiems“, – sakė tyrėjai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kitų jūrų gyvūnų atveju dažnai stebimas vadinamasis Lombardo efektas, kai triukšmingoje aplinkoje garsai tiesiog stiprinami. Šiuo atveju nustebino tai, kad kašalotai, panašu, ne vien didina garsumą, o veikiau keičia patį signalų ritmą ir pasirenkamų paspaudimų tipų proporcijas.

    Laivybos triukšmas laikomas viena svarbiausių šiuolaikinių povandeninės taršos formų, galinčių trukdyti gyvūnams orientuotis, medžioti ir bendrauti. Kašalotams, kurie daug informacijos perduoda akustiniais signalais, tokie trikdžiai gali turėti ypač didelę reikšmę, todėl mokslininkai vis dažniau ragina vertinti laivybos maršrutus ir greičio ribojimus jautriose teritorijose.

    Tyrimo autoriai kol kas atsargiai vertina išvadą, kad tai yra aiškus „įspėjimo“ signalas kitiems kašalotams apie artėjančius laivus. Vis dėlto duomenys rodo, kad gyvūnai į žmogaus veiklą reaguoja sistemiškai, o jų komunikacija yra lankstesnė, nei manyta anksčiau.

    Pastaraisiais metais visuomenės dėmesį kašalotų garsams papildomai skatino ir istorijos apie vadinamąjį „vienišiausią banginį“, ilgai laikytą paslaptingu, niekieno negirdimu gyvūnu. Vėlesnės analizės ir platesnis kontekstas mokslininkams leido teigti, kad ši istorija greičiausiai buvo smarkiai romantizuota, o turimų duomenų nepakako patikimai nustatyti, kas tiksliai skleidė neįprasto dažnio signalus.