Azovo jūros vandens sūrumas pasiekė didžiausią fiksuotą lygį per visą stebėjimų istoriją. Pastaruoju metu jis siekia apie 16 promilių, kai prieš maždaug devynerius metus buvo apie 11 promilių, todėl ekosistema keičiasi sparčiau nei įprastai.
Dėl šių pokyčių mažėja biologinė įvairovė: vietos šaltiniuose ir ekspertų vertinimuose teigiama, kad žuvų rūšių skaičius jūroje sumenko nuo maždaug 140 iki maždaug 80. Tai reiškia ne tik mažesnį laimikių pasirinkimą, bet ir trapesnę maisto grandinę visai pakrantei.
Nykstančios rūšys ir kas lieka gausiausia
Tarp vis rečiau sutinkamų rūšių minimi eršketai, karšiai, karpiai ir taranės, kurios anksčiau buvo įprasta Azovo baseino fauna. Tuo metu dažniau aptinkamos rūšys, geriau pakeliančios druskingesnį vandenį, pavyzdžiui, ančiuviai, grundalai ir pilengai.
Specialistai pabrėžia, kad didesnis sūrumas yra tik viena dėlionės dalis. Net ir prisitaikančioms rūšims svarbūs neršto plotai, vandens temperatūra, deguonies režimas, planktono gausa ir dugno bestuburių būklė, todėl ekosistemos pokyčiai paprastai išryškėja per kelerius sezonus.
Kodėl sūrumas auga?
Kaip viena pagrindinių priežasčių įvardijamas mažėjantis gėlo vandens pritekėjimas iš upių, ypač iš Dono baseino, kurį veikia kritulių pokyčiai ir sausros. Azovo jūra yra palyginti sekli, todėl ji greitai reaguoja į temperatūros svyravimus, garavimą ir upių nuotėkio sumažėjimą.
Be klimato veiksnių, reikšmingi ir žmogaus veiklos padariniai: užtvankos, tvenkiniai, intensyvesnis vandens paėmimas ūkio reikmėms ir pakrančių transformacijos. Mažėjant gėlo vandens daliai, sūresnis vanduo lengviau „įsitvirtina“, o sąlygos tampa artimesnės Juodosios jūros režimui.
Karo poveikis ir ilgas atsikūrimas
Ekologai atkreipia dėmesį, kad karas regione sustiprina rizikas: didėja taršos tikimybė, nukenčia pramonės infrastruktūra, dalis teritorijų užminuotos, o aplinkosauginė kontrolė tampa fragmentiška. Tokios aplinkybės apsunkina ir reguliarius tyrimus, ir operatyvų taršos suvaldymą.
„Žuvis yra didžiulės mitybos grandinės dalis, todėl pokytis viename lygyje palaipsniui atsiliepia visai ekosistemai“, – sakė ekoaktyvistė Julija Marchel.
Mokslininkai neatmeta, kad ilgainiui Azovo jūros sūrumas gali priartėti prie Juodosios jūros rodiklių. Po karo, ekspertų vertinimu, prioritetais turėtų tapti išminavimas, vandens ir dugno nuosėdų tyrimai, taršos židinių šalinimas ir natūralių buveinių atkūrimas, tačiau natūralus atsistatymas gali užtrukti nuo 12 iki daugiau nei 100 metų.