1944–1945 metais į Filipinus sugrįžusioms JAV pajėgoms milžinišką pagalbą suteikė vietos partizanai, kurie su Japonijos okupacija kovojo jau kelerius metus.
Japonijos imperijai užėmus svarbiausius miestus ir per trumpą laiką perėmus salyno kontrolę, dalis filipiniečių pasitraukė į kaimus ir džiungles, kur ėmė formuoti ginkluoto pasipriešinimo būrius.
Pasipriešinimui augant, jis tapo ne tik gynyba, bet ir aktyvi veikla: nuo žvalgybos ir ryšininkų tinklų iki sabotažo, pasalų ir atakų prieš japonų patrulius bei infrastruktūrą.
Toks partizanų karas tapo svarbia prielaida generolui Douglasui MacArthurui įgyvendinti pažadą grįžti į Filipinus – vietiniai kovotojai teikė informaciją, kuri padėjo planuoti operacijas ir mažinti JAV karių nuostolius.
Okupacija: užimti salas buvo viena, išlaikyti – kita
Pradėjus invaziją, Japonija turėjo akivaizdų pranašumą ore ir sausumoje. Ji greitai perėmė kontrolę ir be didelių sunkumų užėmė tokius centrus kaip Manila ar Davao.
Vis dėlto net ir okupantams užėmus teritoriją, išryškėjo kita problema: filipiniečiai turėjo ilgą kovos su užsienio valdytojais patirtį, todėl dalis gyventojų nesusitaikė su nauja valdžia ir tęsė pasipriešinimą.
Pradžioje partizanų būriai buvo menkai ginkluoti ir prastai koordinuojami, tačiau laikui bėgant jų veikla stiprėjo. Tam įtakos turėjo ir tai, kad Japonija dalį pajėgų perdislokavo kitur, palikdama mažesnius garnizonus.
Kai kuriems JAV karininkams pavyko išvengti nelaisvės ir organizuoti kovą salose, o vėliau užmegzti ryšį su MacArthuro štabu Australijoje. Tai atvėrė kelią pirmajai amerikiečių paramai, kuri, pasak pasakojimo, ėmė pasiekti partizanus iki 1943 metų.
Radijo stotys ir pakrančių stebėtojai: žvalgyba tapo lemiamu ginklu
Vienas svarbiausių partizanų indėlių buvo žvalgyba. Kadangi per Filipinų salyną ėjo svarbūs Japonijos laivybos maršrutai, sąjungininkams itin reikėjo duomenų apie laivus ir lėktuvus.
Salose buvo kuriamas pakrančių stebėtojų tinklas, o ryšiui palaikyti naudotos radijo stotys. Teigiama, kad iki 1944 metų veikė 169 radijo stotys, perduodančios informaciją Pietvakarių Ramiojo vandenyno vadovybei.
Ši veikla buvo ypač pavojinga: stebėtojai turėjo nuolat keisti vietą, kad jų nesusektų japonų patruliai. Žvalgams talkino vietos gyventojai – nuo žvejų iki pasiuntinių.
Gauta informacija leido sąjungininkams tiksliau planuoti smūgius ir operacijas. Pavyzdžiui, aprašoma situacija, kai perduoti duomenys apie per San Bernardino sąsiaurį plaukusią japonų flotilę padėjo JAV Septintajam laivynui ją perimti.
Prieš amfibinius išsilaipinimus žvalgyba buvo naudinga ir praktiškai – radijo ryšiu buvo perspėjama, kuriose vietose įtvirtinimai stipriausi, kad būtų galima rinktis mažiau ginamas pakrantes.
Skaldymas, konkurencija ir pokario šešėlis
Partizanų judėjimas nebuvo vienalytis: veikė daug skirtingų grupių, kurios ne visada sutardavo tarpusavyje. Dalis jų, ypač vadovaujamos amerikiečių karininkų, išliko lojalios MacArthuro vadovybei ir sulaukdavo daugiau paramos.
Papildomų įtampų kėlė ir politiniai tikslai. Tekste minimas „Hukbalahap“ judėjimas, kurio lyderis Luis Taruc siekė ne tik išvyti japonus, bet ir kovoti su iki karo dominavusiais žemvaldžių elitais, taip pat atskirai veikusios Moro partizanų grupės pietuose.
Buvo mėginama suvienyti pasipriešinimą, kuriant valdomus karinius rajonus ir atsirenkant patikimus vadus. Tačiau kai kurios grupės konfliktavo tarpusavyje, o nesutarimai peržengė karo laikotarpį.
Pasakojime pabrėžiama, kad nepavykus susitarti su Taruc vadovaujamais „Hukbalahap“, pokariu kilo komunistinis sukilimas, trukęs iki 1954 metų.
Partizanų mastas ir jų vaidmuo išlaisvinant salas
Artėjant 1944 metų išsilaipinimams, partizanų veiksmai darėsi vis agresyvesni: rengtos pasalos, sprogdinti keliai ir tiltai, o japonų kontrolė daugelyje vietovių apsiribojo miestais ir didesniais centrais.
Tekste teigiama, kad iki tol, kol JAV pradėjo išsilaipinimus tokiose salose kaip Leite, Luzonas ar Mindanao, partizanų pajėgos galėjo sudaryti apie 260 000 aktyvių kovotojų, o paramos tinkluose dalyvavo dar šimtai tūkstančių žmonių.
JAV pajėgoms nusileidus, vietiniai kovotojai teikė taktinę informaciją ir prisidėjo prie kovų užnugaryje. Kai kur, kaip aprašoma, amerikiečiai rado, kad didelės teritorijos jau buvo išvalytos nuo japonų, todėl judėti į priekį buvo lengviau.
Minimos ir bendros filipiniečių bei amerikiečių operacijos, per kurias išlaisvintos belaisvių stovyklos Cabanatuan ir Los Baños, o „Hunters ROTC“ nariai prisidėjo prie žygio į Manilą bei perspėjo dėl japonų gynybos.
Pasipriešinimo palikimas tęsėsi ir po karo: dalis vadų įgijo politinę įtaką, tačiau okupacijos randai ilgam išliko, o pietuose Moro judėjimai ir pokariniai sukilimai darė įtaką šalies stabilumui.
Galiausiai Filipinai ir JAV pripažino rezistencijos reikšmę: pasakojime minima, kad įvairiose pasipriešinimo formose galėjo dalyvauti iki vieno milijono filipiniečių, o partizanų struktūros iš padrikų būrių išaugo į jėgą, turėjusią realų poveikį karo eigai.