Du megztiniai su ta pačia etikete „100 proc. kašmyro“ gali elgtis visiškai skirtingai: vienas po kelių savaičių apsivelia burbuliukais, kitas metų metus išlaiko tvarkingą vaizdą. Priežastis slypi ne vien pačiame užraše, o tame, ko pirkėjas etiketėje nemato.
Apie tai pasakoja drabužių konstruktore ir technologė Magda Hasiak. Jos teigimu, etiketė nurodo pluošto rūšį, bet ne jo klasę – panašiai kaip vyno etiketėje parašyti tik „vynuogės“.
Kašmyro kokybę lemia daugybė parametrų: pluošto ilgis ir storis, kaip gerai jis išvalytas nuo kietesnių plaukų, verpalų susukimas, siūlų skaičius, mezgimo tankis ir galutinis audinio apdailos būdas. Bet kuris šių etapų gali „sugadinti“ net ir gerą žaliavą.
Labiausiai pirkėjus erzina greitai atsirandantys burbuliukai (šerpetojimas). Ekspertė aiškina, kad pigesnis kašmyras neretai būna iš trumpesnių pluoštų – pavyzdžiui, iš atliekų ar po mechaninio perdirbimo, kai pluoštas dar labiau sutrumpėja. Trumpi plaukeliai lengviau išlenda iš verpalų, ir tai matome kaip burbuliukus.
Kodėl „tokia pati sudėtis“ nereiškia to paties
Panašūs skirtumai pasitaiko ir kituose „kokybiškais“ laikomuose audiniuose. Medvilnė, linas ar vilna gali turėti identišką sudėtį etiketėje, tačiau dėvint skirtumas bus akivaizdus – tiek dėl pluošto savybių, tiek dėl audimo, mezgimo ir siuvimo.
Pasak konstruktorių, svarbiausi, bet plika akimi neįvertinami rodikliai yra pluošto ilgis, plonumas, tolygumas ir stiprumas. Plonumas matuojamas mikronais: ekspertė nurodo, kad geras kašmyras paprastai siekia apie 14–16 mikronų, o merinosų vilna – apie 17–24 mikronus.
Medvilnės pavyzdys gerai parodo, kodėl kainos ir ilgaamžiškumo skirtumai gali būti tokie dideli. Ilgapluoštė medvilnė, pavyzdžiui, Pima ar egiptietiška Giza, leidžia išgauti lygesnius ir tvirtesnius verpalus, o trumpapluoštė dažniau greičiau šerpetojasi ir dėvisi.
Vilnai galioja panašus principas: šukuotiniai verpalai, gaminami iš ilgesnių pluoštų, dažnai būna lygesni, o karšiamieji – puresni ir kartais labiau linkę šerpetoti. Tačiau tai nėra geležinė taisyklė – patvarūs tvidai taip pat gali būti gaminami iš karšiamųjų verpalų.
Ką pirkėjas gali patikrinti parduotuvėje
Nors neįmanoma parduotuvėje įvertinti visų techninių audinio parametrų, keli paprasti testai gali padėti išvengti nusivylimo. Vienas jų – pažiūrėti mezginį prieš šviesą: labai retas mezgimas gali lengviau išsitampyti, nors vien plonumas dar nebūtinai reiškia prastą kokybę.
Taip pat verta švelniai patempti nedidelį mezginio plotą ir pažiūrėti, ar jis grįžta į pradinę formą. Jei audinys greitai deformuojasi, tikėtis, kad po dėvėjimo ar skalbimų jis laikysis geriau, neverta.
Ekspertė siūlo dar vieną bandymą: lengvai patrinti audinį pirštu. Jei iškart ima rastis pūkelis, greičiausiai labai greitai matysis dėvėjimo žymės nuo rankinės dirželio, automobilio diržų ir po pažastimis.
Naudinga apžiūrėti ir siuvimo kokybę iš vidaus: ar siūlės lygios, ar audinys ties jomis „nesiskiria“, ar sagos ir užtrauktukai tvirtai pritvirtinti. Tokios detalės dažnai daugiau pasako apie gaminio ilgaamžiškumą nei vien sudėtis etiketėje.
Minkštumas gali būti apgaulingas
Pirkdami megztinį dažnai vadovaujamės prisilietimu – kuo švelnesnis, tuo geresnis. Tačiau konstruktore pabrėžia, kad išskirtinis minkštumas ne visada reiškia aukštą kokybę: dalį įspūdžio gali sukurti apdailos priemonės ir technologijos, kurių poveikis po kelių skalbimų silpnėja.
Vienas būdų – silikoniniai minkštikliai, suteikiantys šilkiniam paviršiui būdingą glotnumą. Kitas – mechaninis mezginio „pakedenimas“, kai megztinis tampa puresnis. Ekspertė šį efektą lygina su kruopščiai suformuota šukuosena, kuri graži tik tol, kol nesusiduria su lietumi.
Kai kurios apdailos gali ir sustiprinti gaminį. Pavyzdžiui, medvilnės mercerizacija suteikia blizgesio, padidina tvirtumą ir pagerina dažų įsigėrimą, o sanforizacija padeda mažinti susitraukimą po skalbimų.
Dar vienas svarbus akcentas – sintetiniai pluoštai ne visada yra „blogis“. Pasak ekspertės, kai kuriuose drabužiuose priemaišos gali padėti: poliamidas didina atsparumą trinčiai (todėl naudojamas, pavyzdžiui, kojinėse), poliesteris tam tikruose mišiniuose mažina glamžymąsi, o elastanas suteikia tamprumo.
Galiausiai ji siūlo vertinti ne tik kainą, bet ir „vieno dėvėjimo“ kaštą: brangesnis megztinis, nešiojamas ilgai, gali atsieiti pigiau nei pigus, kuris po kelių kartų praranda formą. O kad drabužis tarnautų ilgiau, svarbi ir priežiūra – skalbimas pagal instrukciją, vengiant aukštos temperatūros, džiovinimas ant lygaus paviršiaus ir laikas „pailsėti“ tarp nešiojimų.





