Gražus kirpimas ir malonus minkštumas dar negarantuoja, kad žieminis megztinis bus šiltas, ilgaamžis ir draugiškas odai. Greitosios mados gamintojai neretai siūlo vizualiai patrauklius drabužius, siūtus mažomis sąnaudomis iš sintetinių pluoštų.
Dažniausiai tai poliesteris, akrilas ar nailonas – medžiagos, gaunamos iš naftos. Tokie megztiniai gerai atrodo ant pakabos ar nuotraukose, tačiau realybėje gali būti ne itin patvarūs ir ne tokie komfortiški, kaip tikimasi.
Problema neapsiriboja vien dėvėjimo patogumu. Tekstilės pramonė siejama su reikšminga tarša: ji sudaro apie 10 proc. pasaulinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, naudoja daug vandens, o skalbiant sintetinius drabužius į aplinką patenka mikrodalelės.
Be to, sintetiniai megztiniai kartais kenkia odai: gali skatinti prakaitavimą, dirginimą ar alergines reakcijas. Šilta ir drėgna terpė po „plastikiniu“ audiniu sudaro palankias sąlygas bakterijoms ir grybeliams, o tai gali prisidėti ir prie bėrimų atsiradimo, pavyzdžiui, nugaros ar dekoltė srityje.
Į ką atkreipti dėmesį etiketėje
Renkantis kokybišką megztinį, svarbiausia – mokėti perskaityti sudėtį. Šiltas ir patvarus gaminys dažniausiai bus iš natūralios kilmės pluoštų (gyvūninės arba augalinės kilmės), o sintetika sudėtyje neturėtų dominuoti.
Itin šilti ir malonūs dėvėti dažnai būna vilnoniai megztiniai – iš merino, alpakos, moheros, kašmyro ar ėriukų vilnos. Tai brangesni, vadinamieji „premium“ pluoštai, tačiau tokia apranga paprastai tarnauja ilgiau ir gali būti laikoma investicija.
Gera taisyklė – ieškoti megztinio, kuriame natūralaus pluošto būtų bent 70 proc. Tai gali būti ne tik vilna, bet ir medvilnė, viskozė ar modalas.
Nedidelė sintetinių pluoštų dalis kartais gali būti naudinga: iki maždaug 30 proc. priemaiša gali sustiprinti audinį, padėti išlaikyti formą po skalbimų ir mažinti intensyvų pūkavimąsi. Esminis kriterijus – kad sintetika nebūtų pagrindinė sudedamoji dalis.