Filipinų sostinės regioną, ypač Manilos metropoliją, pastarosiomis dienomis užklupo kritinė atliekų kaupimosi problema: šiukšlės užkemša vandens kelius, trukdo drenažui ir didina potvynių žalą. Situaciją apžiūrėjęs prezidentas Ferdinandas Marcosas jaunesnysis pripažino, kad mastas kelia rimtą nerimą, o valdžios institucijos ieško sprendimų, kurie veiktų ne tik „čia ir dabar“.
Pagrindinė bėda – atliekos patenka į kanalus ir upelius, o prasidėjus intensyvesniam vandens srautui greitai pasiekia siurblines. Užsikimšus siurbliams, vanduo nebeišsiurbiamas, todėl užmirksta gatvės, lėčiau pasišalina liūčių vanduo ir išauga potvynių rizika, ypač tankiai apgyvendintose vietovėse.
„Pažiūrėkite į tai. Ar tai neatrodo kaip kritinė situacija? Man atrodo, kad taip“, – sakė Ferdinandas Marcosas jaunesnysis.
Prezidentas lankėsi prie „Diokno“ siurblinės teritorijos Pasajaus mieste, kur atliekų sankaupos buvo itin didelės. Pasak jo, net ir išvalytos vietos gali labai greitai vėl užsikimšti, jei šiukšlės ir toliau bus metamos į drenažo sistemą arba bus atnešamos vandens srautų.
Filipinuose potvynių grėsmę sustiprina sezoninės liūtys ir musonai, o miesto infrastruktūra tampa pažeidžiama, kai drenažas priklauso nuo nenutrūkstamo siurblių darbo. Tokiose sąlygose net trumpas siurblinių sutrikimas gali reikšti užlietą kvartalą, sutrikusį eismą ir didesnę riziką gyventojų turtui bei sveikatai.
„Jeigu mes viso to neišvalysime, siurblinė akimirksniu užsikemša – štai kiek šiukšlių ten patenka“, – sakė Ferdinandas Marcosas jaunesnysis.
Kartu su prezidentu inspekcijoje dalyvavęs viešųjų darbų ministras Vince’as Dizonas situaciją pavadino šiukšlių krize. Jo teigimu, atliekos užblokavo svarbius vandens kelius sostinės regione, todėl kelių dienų intensyvūs krituliai sukėlė dar didesnius užtvindymus, o drenažo infrastruktūra dirbo ribotai.
Valdžia pabrėžia, kad vien tik mechaninis valymas problemos neišsprendžia: kanalus galima išvalyti, tačiau be efektyvesnio atliekų surinkimo ir kontrolės jie vėl užanka. Dėl to vyriausybė sieja potvynių prevenciją su atliekų tvarkymo politika, nes šios sritys miestuose praktiškai neatskiriamos.
Kaip vieną iš ilgesnio laikotarpio krypčių prezidentas įvardijo atliekų pavertimo energija projektus, kurie galėtų mažinti į sąvartynus keliaujančių šiukšlių kiekį ir kartu generuoti elektrą. Pasak jo, techninė programos dalis jau parengta, o dabar sprendžiami įgyvendinimo klausimai: kaip įtraukti vietos valdžias, kur statyti objektus ir kokiu principu bus superkama pagaminta elektra.
Filipinų valdžios planuose numatoma organizuoti elektros supirkimo procesą, kad tokie objektai galėtų veikti kaip komerciškai pagrįsta sistemos dalis, o ne vienkartinė iniciatyva. Prezidentas teigė, kad pirmųjų apčiuopiamų rezultatų tikimasi per maždaug 1–1,5 metų, tačiau pabrėžė ir tai, kad skirtingiems regionams gali reikėti skirtingų sprendimų.
Ekspertai paprastai akcentuoja, kad atliekų pavertimo energija projektai gali būti efektyvūs tik tada, kai lygiagrečiai stiprinamas rūšiavimas, kontrolė ir mažinamas į aplinką patenkančių atliekų srautas. Priešingu atveju didžiausia problema – šiukšlės vandens keliuose – išlieka, nes ją lemia kasdieniai gyventojų ir verslo įpročiai bei infrastruktūros pajėgumai.
