Net ir praėjus dešimtmečiams po jūrinių naftos ir dujų projektų uždarymo, dugne palikti vamzdynai bei vadinamosios „virkštelės“ (žarnos ir kabeliai) ir toliau irta, o jų plastikinės dangos skyla į mikroplastiką. Naujas tyrimas rodo, kad ši tarša gali būti gerokai didesnė, nei iki šiol buvo vertinama.
Skaičiuojama, kad vien Jungtinės Karalystės kontinentiniame šelfe apleista povandeninė infrastruktūra per metus gali išskirti maždaug 4,5–500 metrinių tonų mikroplastiko. Tyrėjų teigimu, net mažiausias scenarijus savo mastu prilygsta metiniams mikroplastiko srautams į Šiaurės jūrą iš kai kurių kitų gerai žinomų šaltinių.
Kas tiksliai byra į jūrą?
Tyrime daug dėmesio skiriama vamzdynų išorinei polimerinei apsaugai ir įvairioms plastiko sudedamosioms dalims, naudojamoms žarnose bei kabeliuose. Dalis senesnių vamzdynų buvo dengiami polimerais ir apsaugomi betono „čiužiniais“ ar svoriais, tačiau nemaža infrastruktūros dalis lieka tiesiogiai veikiama smėlio, srovių ir trinties.
Mokslininkai analizavo realius pavyzdžius iš Šiaurės jūros, kurie buvo palikti dugne daugiau nei du dešimtmečius ir vėliau iškelti. Mikroskopiniai tyrimai parodė įtrūkimus, paviršiaus fragmentaciją ir medžiagos dilimą, o tai yra būtent tie procesai, dėl kurių plastikas ilgainiui virsta mikroplastiko dalelėmis.
Kodėl šis šaltinis iki šiol buvo nuvertintas?
Didelė dalis diskusijų apie mikroplastiką tradiciškai sukosi apie pakuotes, tekstilę, padangų dėvėjimąsi ar nuotekas, o povandeninė pramoninė infrastruktūra liko paraštėse. Tačiau jūroje paliktų vamzdynų tinklai yra milžiniško masto, o jų plastikinės dalys ar dangos sukurtos tarnauti ilgai, bet ne amžinai.
Remiantis tyrėjų vertinimu, Jungtinės Karalystės kontinentiniame šelfe po eksploatacijos pabaigos jūrinėje aplinkoje potencialiai gali būti likę daugiau nei 120 000 metrinių tonų plastiko. Tai reiškia, kad net lėtas irimas, trunkantis dešimtmečius, gali tapti nuolatiniu, sunkiai pastebimu, bet reikšmingu taršos srautu.
„Net ir geriausiu atveju didelių, dugne paliktų standžių vamzdynų irimas gali sukelti papildomos žalos jūrų gyvūnijai, greta žalos, kurią jau daro kitos plastiko šiukšlės“, – teigiama tyrime.
Pasekmės ir ką tai reiškia ateičiai
Mikroplastiko poveikis jūrų ekosistemoms siejamas su rizika, kad dalelės patenka į organizmus per mitybos grandinę, gali kauptis audiniuose ir pernešti priedus bei kitus teršalus. Be to, senos naftos ir dujų infrastruktūros palikimas siejamas ne vien su plastiku: kituose moksliniuose darbuose nurodoma, kad ilgainiui į aplinką gali migruoti ir kiti teršalai, įskaitant sunkiuosius metalus.
Šie rezultatai stiprina argumentą, kad uždarant jūrinius projektus neužtenka sprendimo „palikti kaip yra“. Tyrėjai pabrėžia, kad būtina tiksliau inventorizuoti povandeninę infrastruktūrą, įvertinti ilgalaikes taršos pasekmes ir griežčiau planuoti išmontavimą bei atliekų tvarkymą, nes priešingu atveju taršos našta gali būti perkelta ateities kartoms.