CP v2

Tag: Dulkės

  • Owinę miotłę folija ir dulkės dings? Paprastas triukas, kurį verta išbandyti namuose

    Owinę miotłę folija ir dulkės dings? Paprastas triukas, kurį verta išbandyti namuose

    Aliuminio folija dažniausiai siejama su maisto gaminimu, tačiau pastaruoju metu socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo netikėtas jos panaudojimas – folija apvyniota miota prieš šluojant. Teigiama, kad taip lengviau surenkamos smulkios dulkės, kurios įprastai lieka siūlėse ar ties grindjuostėmis.

    Šio triuko esmė paprasta: folijos lapas uždedamas ant apatinės miotos dalies, apgaubiant pagrindą arba dalį šerių, ir lengvai prispaudžiamas, kad laikytųsi stabiliai. Tada šluojama kaip įprasta, o rezultatas, kaip teigiama, ypač pasijunta ten, kur kaupiasi lengvas, sausas smulkus purvas.

    Tokio sprendimo veikimas dažniausiai aiškinamas statinės elektros reiškiniais: skirtingos medžiagos, trinamos tarpusavyje, gali įsielektrinti ir pakeisti, kaip prie paviršiaus „kimba“ smulkios dalelės. Būtent todėl vienuose namuose efektas būna ryškesnis, o kituose – vos pastebimas, nes daug lemia grindų danga, drėgmė patalpoje ir pati miota.

    Praktiškai šis būdas dažniau pasiteisina ant lygių dangų, pavyzdžiui, laminato ar vinilo, kur dulkės mėgsta slankioti ir sunkiau susirenka į krūvelę. Jei šluojama ant šiurkštesnių paviršių ar kiliminių dangų, folija gali mažiau padėti, nes ne statika, o pluoštas ir trintis ten atlieka didesnį vaidmenį.

    Svarbu suprasti ribas: folija nėra pakaitalas plovimui ar drėgnam valymui, kai ant grindų yra dėmių, riebalų ar prilipusių nešvarumų. Geriausia ją vertinti kaip greitą priedą kasdieniam šlavimui, ypač jei namuose yra augintinių, o ant grindų dažnai lieka smulkių plaukų ir dulkių.

    Folijos nebūtina keisti po kiekvieno šlavimo, tačiau susiglamžiusį ar aiškiai suteptą lapą verta pakeisti nauju, kad jis netaptų papildomu nešvarumų šaltiniu. Jei folija ima plyšti arba nusmunka nuo miotos, ją geriau nuimti ir uždėti tvirčiau, kad šluojant nekliudytų ir nebraižytų jautresnių paviršių.

  • Sacharos dulkės kasmet maitina Amazoniją fosforu: kodėl šis ryšys svarbus visam klimatui

    Kasmet didžiuliai Sacharos dykumos dulkių debesys pasiekia kitą Atlanto vandenyno pusę ir nusėda Amazonės baseine. Mokslininkų skaičiavimais, per metus iki Amazonijos atkeliauja apie 27,7 mln. tonų dulkių, o kartu atgabenama ir maždaug 22 000 tonų fosforo.

    Šis fosforas Amazonijos atogrąžų miškams yra itin svarbus, nes vietinės dirvos yra senos, stipriai išplautos ir natūraliai skurdžios fosforo. Gausūs tropikų lietūs maistines medžiagas nuolat išplauna, todėl be išorinio papildymo miško produktyvumas ilgainiui mažėtų.

    Fosforas yra vienas pagrindinių elementų, be kurio augalai negali normaliai augti: jis reikalingas energijos apykaitai, šaknų sistemai, sėkloms ir fotosintezės procesams. Amazonijos dirvose šio elemento atsargos menkos, todėl net palyginti nedidelis, bet pastovus fosforo „pristatymas“ iš Afrikos tampa reikšmingas.

    Didžioji dalis Sacharos dulkių sudaryta iš silicio junginių ir molio mineralų, kurie patys savaime miškui nėra maistinga „trąša“. Tačiau mažesnė dalis dulkių neša būtent fosforo turinčias daleles, kurios ir padeda palaikyti pusiausvyrą tarp to, ką miškas praranda su nuotėkiu, ir to, ką gauna iš atmosferos.

    Anksčiau dažnai buvo manoma, kad itin reikšmingas fosforo šaltinis yra Bodėlės įduba šiaurės Čade, kur kadaise tyvuliavo didelis ežeras, o jam išdžiūvus liko fosforu turtingos nuosėdos. Tokios teritorijos gali būti ypač „dulkėtos“, nes vėjai lengvai pakelia smulkias daleles į atmosferą.

    Vis dėlto vėlesni tyrimai parodė, kad didelė dalis dulkių, kurios pasiekia Amazoniją, kyla ir iš kitų Sacharos regionų. Pavyzdžiui, reikšmingu šaltiniu įvardijamas El Džiufo dykumų plotas, besidriekiantis per Mauritaniją, Malį ir šiaurinį Alžyrą.

    Šis transatlantinis ryšys primena, kad Amazonija nėra visiškai uždara, savarankiškai besilaikanti sistema: jos „maistinių medžiagų biudžetas“ priklauso ir nuo procesų, vykstančių už tūkstančių kilometrų. Dulkių pernašą lemia pasatai, audros, sausros, dirvos būklė ir kiti atmosferos veiksniai.

    Didžiausias neatsakytas klausimas yra tai, kaip dulkių srautai keisis šylant klimatui ir kintant kritulių režimui Afrikoje bei virš Atlanto. Modeliai dar ne visada leidžia užtikrintai pasakyti, ar per artimiausią šimtmetį fosforo „tiltas“ tarp Sacharos ir Amazonijos išliks toks pat stabilus.