Radijo Aquincum šešėlyje
Budapešto šiaurinėje dalyje, Óbuda rajone, buvusios distilerijos teritorijoje archeologai aptiko neįprastai gerai išlikusią romėnų laikų konstrukciją. Ši vieta patenka į senovinio Aquincum ribas, vieną svarbiausių Romos centrų prie Dunojaus dabartinės Vengrijos teritorijoje.
Radinius išprovokavo planuojama naujo gyvenamojo kvartalo statyba, todėl prieš darbus atlikti žvalgomieji kasinėjimai. Aquincum muziejaus specialistai skelbia, kad išliko apie 40 proc. pirminės konstrukcijos, o tai šio regiono romėniškiems objektams yra retas atvejis.
Ilga, siaura ir su keistu „bokštu“
Tyrėjų vertinimu, statinys galėjo būti pastatytas III amžiaus pabaigoje arba IV amžiuje, vėlyvuoju Romos imperijos laikotarpiu. Pagrindinė dalis – ilgas, siauras objektas, kuris, sprendžiant iš atidengtų atkarpų, galėjo tęstis šimtais metrų.
Konstrukcija orientuota maždaug lygiagrečiai Dunojui, o šiauriniame gale baigiasi neįprasta daugiakampio plano dalimi, primenančia bokštą. Kiek toli statinys driekėsi į pietus, kol kas neaišku, nes dalis jo, tikėtina, tebėra po žeme.
Kodėl mokslininkai sutrikę
Didžiausią nuostabą kelia mūrų būklė: kai kurios sienų atkarpos išlikusios beveik žmogaus ūgio. Vengrijoje dauguma romėniškų liekanų dažniausiai tėra iki kelių, todėl toks išsilaikymo lygis verčia kelti klausimą, kodėl būtent šis objektas nebuvo suardytas vėlesniais amžiais.
Aquincum muziejaus vyriausiasis archeologas Gergely Kostyál teigia, kad tai vargu ar buvęs privatus namas – greičiau viešos paskirties statinys. Ekspertai taip pat mano, kad statyboje galėjo dalyvauti romėnų kariuomenė, nes vėlyvuoju imperijos laikotarpiu didelių projektų dažnai imdavosi kariniai inžineriniai daliniai.
Vis dėlto archeologai atmeta tvirtovės versiją: apie 65 centimetrų storio sienos, jų vertinimu, būtų buvusios per plonos rimtai gynybinei paskirčiai net ir vėlyvojo laikotarpio standartuose. Tai palieka platų interpretacijų lauką – nuo administracinio ar logistikos objekto iki su kariniu gyvenimu susijusios, bet ne gynybinės infrastruktūros.
„Turime statinį, kurio mastas ir išlikimas rodo viešą reikšmę, tačiau jo funkcijos kol kas negalime pagrįstai įvardyti“, – sakė Gergely Kostyál.
Trūksta užuominų istoriniuose planuose
Paslaptį didina tai, kad tokio masto konstrukcija neaptikta išlikusiuose romėnų planuose ir žinomuose to laikotarpio kariniuose žemėlapiuose. Tyrėjai nurodo tikrinę kelis žinomus karinius žemėlapius, tačiau juose nėra akivaizdžių nuorodų į šį objektą, nors Aquincum, kaip civilinis ir karinis centras, paprastai laikomas gana gerai dokumentuotu.
Archeologai pabrėžia, kad atsakymus gali duoti tolesni kasinėjimų etapai ir po žeme likusių konstrukcijos dalių analizė. Šiuo metu atidengtos atkarpos buvo užpiltos žemėmis, siekiant jas apsaugoti nuo irimo, o miesto valdžia teritorijai jau pritaikė archeologinės apsaugos režimą.
Tokie atradimai, ypač sparčiai plečiantis miestams, tampa vis dažnesni ir Europoje: prieš didelius statybų projektus atliekami tyrimai neretai atveria iki tol nežinotus istorijos sluoksnius. Budapešto atvejis išsiskiria tuo, kad radinys ne tik masyvus, bet ir netikėtai gerai išlikęs, todėl jo „biografiją“ gali tekti perrašyti remiantis naujais duomenimis.