Portugalijoje netikėtai atgimė 9-ojo dešimtmečio atlikėjo José Pinhal muzika: po mirties išgarsėjusios dainos išpardavė koncertus Porto ir Lisabonos koliziejų salėse.
Kaip rašo „Euronews“, Pinhalas gimė Santa Cruz do Bispo (Matosinhos) miestelyje, 1980-aisiais dainavo šokių ir naktinių klubų scenoje Portugalijos šiaurėje, tačiau plačiajai publikai liko beveik nežinomas.
Atlikėjo gyvenimas baigėsi tragiškai: jis žuvo autoavarijoje 1993 metais, grįždamas iš pasirodymo. Jam buvo 41-eri, o apie jo muziką tuo metu žinojo tik labai siauras ratas.
Situacija pasikeitė gerokai vėliau, kai Porto fotografas ir muzikinių retenybių kolekcionierius Paulo Cunha Martins išgavo netikėtą radinį – dvi dulkėmis aptrauktas kasetes, rastas bute, kuriame anksčiau buvo muzikos agento biuras.
Viskas prasidėjo nuo dviejų kasečių
Iš pradžių įrašai skambėjo tik draugų rate, tačiau po kelerių metų José Pinhal dainos pateko į internetą ir, atsiradus „YouTube“, tapo virusiniu reiškiniu.
Viena iš dainų – „Tu És a Que Eu Quero (Tu Não Prendas o Cabelo)“ – pradėta niūniuoti visoje šalyje, o atlikėjo istorija pasiekė ir tarptautinę auditoriją. Vėliau pasirodė ir dokumentinis filmas „A Vida Dura Muito Pouco“ (rež. Dinis Leal Machado).
Ilgai išliko ir esminė mįslė – kas iš tiesų buvo José Pinhal. Daugiau atsakymų atsirado 2016 metais, kai po internete išplatintu vaizdo įrašu komentarą paliko jo vienintelė dukra Marina Pinhal.
Duoklės grupė sceną uždarė po dešimtmečio
Tais pačiais 2016 metais gimė ir duoklės projektas „José Pinhal Post-Mortem Experience“. Iš pradžių tai buvo sumanyta kaip vienkartinis pasirodymas, tačiau idėja virto dešimtmetį trukusiu reiškiniu.
Grupės nariai – alternatyvios scenos muzikantai – per dešimt metų sugrojo dešimtyse vietų visoje Portugalijoje, o pabaigai pasirinko simbolišką finalą: koncertus Porto ir Lisabonos koliziejų salėse.
Vienas iniciatorių, gitaristas João Sarnadas, sakė, kad pirmą kartą išgirdęs Pinhalą pajuto, jog tai – kažkas unikalaus, net jei muzika telpa į romantiškos šokių muzikos kontekstą.
Kodėl Pinhalas sužavėjo naują auditoriją
Scenoje José Pinhal įvaizdį atkūręs vokalistas Bruno Martins, prisistatantis Bruno de Seda vardu, pabrėžė, kad labiausiai įstrigo atlikėjo balsas ir atsidavimas dainoms. Jis taip pat sąmoningai atkartojo ir ryškų, „labiau 80-ųjų būti neįmanoma“ stilių.
Pasak istorijos herojų, publiką traukė ne techninis tobulumas, o autentiškumas: Pinhalas nedangstė stipraus šiaurietiško akcento, kartais dainuodavo netiksliai, bet visada su aistra ir be bandymo teisintis dėl to, kas yra.
Vis dėlto straipsnyje atkreipiamas dėmesys ir į kitą faktą: dalis jo žinomiausių dainų buvo to meto brazilų ir ispanų kūrinių versijos. Tai netrukdė sukurti legendai, kurią naujoji karta atrado jau skaitmeninėje eroje.
Per atsisveikinimo koncertą pirmose eilėse, kaip ir dažnai anksčiau, buvo Marina Pinhal. Ji pripažino, kad finalas kelia dvejopus jausmus – dėkingumą už tęstą tėvo muzikos kelionę ir liūdesį, kad projektas baigiasi būtent salėje, kurioje jis pats svajojo kada nors dainuoti.